Klasikinė pasakėčia apie nerūpestingą žiogą ir darbščią skruzdėlę. Jis dainavo nuo ryto iki pat saulėlydžio. Dainavo vėjui, gėlėms ir visiems, kas tik norėjo jo klausytis. Visai netoliese be poilsio triūsė Skruzdėlė. Ji tempė kviečių grūdus, sėklas ir mažus lapų gabalėlius. - Kodėl taip sunkiai dirbi? - paklausė Žiogas tarp savo dainų. - Aš kaupiu maistą žiemai. - Žiema dar labai toli!
Tačiau vasara baigėsi. Žiogas, drebėdamas iš šalčio ir gurgiančiu pilvu, prisiminė Skruzdėlę. - Skruzdėle, prašau... gal galėtum duoti man ko nors pavalgyti?
- Seniai labai seniai, vešlioje ir gyvybingoje pievoje gyveno viena tokia skruzdėlytė, vardu Simona. Simona, kaip ir visos kitos skruzdėlės, buvo labai kruopšti darbininkė: ji nešiodavo šapelius, ieškojo maisto ir visada laiku grįždavo namo į skruzdėlyną. Dažnai kitos skruzdėlytės ją pagirdavo: „Šaunuolė, Simona, kiek daug šapelių šiandien sunešiojai!“ O ji visad atsakydavo: „Mano kojelės vikrios, su jomis visai nesunku tiek daug nuveikti.“ Simona turėjo šešias ilgas, stiprias kojas, kuriomis ji lengvai perlipdavo per akmenukus, žolės šakeles ir pasiekdavo aukštą skruzdėlyną.
- Vieną niekuo neypatingą dieną Simonos kaimynė skruzdėlytė pareiškė, kad nors ir smagu kojelėmis lakstyti, ne visi greiti gyvūnai jas turi.„Oho, ne visi?“ - susirūpino Simona. „Kaip liūdna jiems turėtų būti… Einu paieškosiu, gal kam nors iš jų reikia pagalbos“. Neilgai trukus iškeliavo mūsų skruzdėlytė link tolimojo pievos pakraščio. Ji susikrovė mažytį lapų maišelį su duonos trupiniais ir lašeliu medaus ir išsiruošė į pievą, kur tikėjosi surasti gyvūnėlių, kuriems, kaip jai atrodė, reikėjo pagalbos pajudėti iš vienos vietos į kitą.
- Bevaikščiodama ji susidūrė su mažu, pūkuotu vikšreliu, ramiai graužiančiu sau lapą. Vikšras turėjo trumputes, tačiau stambias kojytes, kurios buvo visai nepanašios į Simonos.„Labas“, - pasisveikino skruzdėlytė. „Aš esu Simona. Koks tavo vardas?“„Labas, Simona! Aš esu vikšras Vaidotas, bet netrukus tapsiu drugeliu!“
- Simonos antenos suvirpėjo iš nuostabos. „Drugelis? Oi kaip įdomu turėtų pasikeisti į naują padarą! Bet Vaidotai, tavo kojytės tokios mažos. Ar tau nereikia pagalbos perlipti ant kito lapo?“
- Vaidotas šiltai nusišypsojo. Su jomis judu lėtai, ir lengvai išsilaikau ant kiekvieno paviršiaus. Be to, netrukus turėsiu sparnus. Galėsiu skraidyti aukštai virš medžių ir gėlių.“
- Simona stebėjo, kaip Vaidotas toliau laimingai kramtė lapą ir svajojo kaip pakils į dangų.
Apsižvalgiusi ji nusprendė judėti toliau, ji visuomet norėjo sužinoti kas ten slepiasi už tankių krūmų. Vikriomis kojytėmis perlipusi per susipynusias krūmų šaknis ji pasiekė nedidelį tvenkinį. Susidomėjusi ji pasilenkė link vandens ir pamatė jame grakščiai plaukiojančią mažą žuvelę.„Sveika!“, - sušuko Simona. „Aš esu Simona. Koks tavo vardas?“„Labas, Simona! Aš esu žuvytė Žydrūnė. Ko tu ieškai čia pas mus, tvenkinyje?“
Simona šiek tiek išsigandusi pažvelgė į žuvytę. „Žydrūne, juk tu neturi kojų! Ar dėl to tu įkritusi į vandenį nebegali išlipti? Aš tau galiu pagelbėti!“Žuvytė Žydrūnė smagiai nusijuokė ir dailiai pasukiojusi uodegą apsuko vandenyje kelis ratus. „Aš juk gyvenu vandenyje! Ir vaikščioti man nereikia, aš mėgstu plaukti. O plaukti man padeda mano pelekai ir uodega. Galiu plaukioti tiesiai, nerti gilyn ir net iššokti iš vandens, kai noriu pažiūrėti kaip debesėliai danguje plaukia. Kojos gal ir puikiai tinka vaikščioti ten ant žemės, bet vandenyje mums jų neprireikia.“
Simona susižavėjusi stebėjo kaip Žydrūnė dailiai plaukioja ir sukiojasi vandenyje. Saulei pradėjus leistis, Simona nusprendė grįžti namo. Artėjant link namų ji pastebėjo dailų spalvotą drugelį, skraidantį aplink gėles prie pievos krašto. Ryškūs drugelio sparnai mirgėjo saulės šviesoje, o jo judesiai patraukė Simonos dėmesį. Ji stabtelėjo pažiūrėti, o kai drugelis nutūpė ant netoliese esančio žiedo, Simona atpažino savo naują draugą.„Vaidotai, ar tai tu?“ -sušuko ji iš nuostabos išplėtusi akis.Drugelis atsisuko ir nusišypsojo. „Taip, Simona, tai aš! Aš iš vikšro virtau drugeliu“.
„Tavo sparnai nuostabūs! Ir tu taip vikriai skraidai. Koks jausmas yra skristi?“
Vaidotas švelniai mostelėjo sparnais, pakilo nuo gėlės ir pakibo ore. „Skraidyti yra taip puiku. Su savo sparnais galiu pakilti virš medžių, sklandyti vėjyje ir tyrinėti vietas, apie kurias anksčiau galėjau tik svajoti. Džiaugiuosi savo kojomis, bet sparnai suteikia man laisvę pamatyti pasaulį iš visiškai naujos pusės.“
Simona susižavėjusi stebėjo, kaip Vaidotas šoka ore, ir suprato, kad kiekviena būtybė turi savitą pasaulio pažinimo būdą. Džiaugsmo kupina širdimi ir geriau supratusi naujus savo draugus Simona tęsė kelionę namo. Kaip ir kiekvieną dieną, vikrios kojytės nunešė Simoną į skruzdėlyną laiku, dar prieš saulei nusileidžiant. Ten ji, sutikusi savo kaimynę, nedelsdama ėmė pasakoti ką sužinousi.„Nepatikėsi kokia šiandien buvo diena. Susipažinau, vikšru Vaidotu, žuvyte Žydrūne, o galiausiai net ir dailiu drugeliu, kuris pasirodo buvo tas pats anksčiau sutiktas Vaidotas! Jie man parodė, kad ir su trumpomis kojytėmis, uodega ir pelekais ar sparnais galima judėti ir puikiai gyventi.“
Kaimynė linktelėjo galva. „Teisingai, kiekviena būtybė yra unikali, ir būtent dėl mūsų skirtumų pasaulis yra toks gražus ir įvairus.“ Ir taip pievoje toliau gyveno skruzdėlytė Simona, švęsdama visų būtybių grožį - su kojomis ar be jų. Pasakos pabaiga.
Didaktinės įžvalgos
Visi pasakos veikėjai - skruzdėlė Simona, vikšras Vaidotas, žuvytė Žydrūnė ir drugelis - rodo, kad kiekviena būtybė gali paskleisti naują požiūrį į pasaulį. Jie parodo, kad skirtingos savybės (kojytės, uodega ar sparnai) leidžia judėti ir gyventi įvairiai. Tekstas akcentuoja draugystės ir pagalbos svarbą: „ar tau nereikia pagalbos perlipti?“ ir „jie man parodė, kad ir su trumpomis kojytėmis, uodega ir pelekais ar sparnais galima judėti ir puikiai gyventi.“ Tokiu būdu skatinama tolerancija ir supratimas apie įvairovę.
Pasakoje pabrėžiama, kad visos būtybės turi teisę būti naudingos ir laisvos, įkvepiančiai demonstruojant laisvės sampratą per skraidymo, plaukimo ar keliavimo įgūdžius. Simona įsitikinusi, kad svarbiausia yra gebėjimas keistis ir prisitaikyti prie aplinkos, o ne tik turėti konkrečią fiziologinę savybę. Mažųjų skaitytojų širdis ima tikėti, kad besimokančios ir dirbančios būtybės gali tapti draugystės plotimi, stiprinančiu bendruomenės ryšį.
Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kultūrinę pėdsaką: pasakojime susipina lietuviškoji dorovė ir mielas dėmesys gamtai, kurį įkvėpė aušrininkų tradicija, bei ankstyvoje vaikų literatūroje išlikęs didaktinis kanonas. Skaitant vaikams šią pasaką, galima skirti laiko apie skirtingų padarų pasaulėžiūrų įvairovę ir pabrėžti, kad kiekviena patirtis - vertinga.
Autorius ir kontekstas
Ksaveras Sakalauskas-Vanagėlis (1863-1938) - aušrininkas, vienas ryškiausių ankstyvojo lietuvių vaikų literatūros etapo rašytojų. Jis paliko eilėraščių, pasakėčių, realistinių apsakymų, vaizdelių, pasakų. Jo kūryboje aiški didaktinė kryptis, siejama su tautiškumu ir švietimu. Dovanėlė, Aušrelė, Vaikų šaltinėlis - tėvynės ugdymo ir gimtosios kalbos puoselėjimo ženklai. Pasakoje Skruzdėlė Simona simbolizuoja darbą, atsakomybę ir nuolatinį mokymąsi iš aplinkinių bičių bei draugų. Ši pasaka ir jos papildomos istorijos yra įdomios tiek vaikams, tiek jų suaugusiems globėjams, nes skatina įvairovės ir bendradarbiavimo supratimą.