Karštą liepą dienos šviesą išvydo nauja Edmundo Ganusausko knyga „Ekscelencija, monsinjoras ir...“. Joje pasakojama apie ypatingus žmones, kuriuos, autoriaus žodžiais, jam buvo leista sutikti ir ne vienus metus artimai bendrauti. Tarp jų - dailininkas, dvasininkas, kosmonautas, fenomenalus plaukikas, generolas, aktorius, alpinistai, oro baliono pilotas ir kiti iškilūs, daug nuveikę žmonės.
Knygos preambulėje E. Ganusauskas, be kita ko, rašo: „Kartais, galvodamas apie žmones, kuriuos man buvo leista sutikti, nugrimztu į kažkokį sunkiai apsakomą pasaulį, kuriame keisčiausiu būdu persipina daugybė gijų, siejančių mane su jais, pripildančių būtį šiluma ir apginančių nuo beprasmybės. Jaučiuosi tiems žmonėms skolingas.“
„Pirmojoje savo knygoje „Prie gimtojo slenksčio“ trisdešimtmetis Romas Sadauskas jau pilnu balsu prabilo apie tai, kas jam visą gyvenimą bus svarbiausia - medis. “
Gamta kaip šauksmas ir paminklas - Romo keliuose
Tamsesniąją metų dalį Romas Sadauskas gyvena mieste - jei ne koks labai įmirkęs rūkas, pilis ir Trys kryžiai geriausiai matyti pro medžių neužstotą virtuvės langą. Visai netoliese išsišovęs mėlynas sinagogos kupolas atrodo kone ranka pasiekiamas. Vaizdą darko tiktai tiesiai po akimis Plačiosios gatvės link nusidriekusi sovietų stiliaus galerija - žigulių garažai ir apšiurėję sandėliukai virš jų. Per paveikslus, nuotraukas, medalius, nedideles daugybės renginių afišas, nors nemažai pastarųjų dengia durų stiklus, beveik neįžiūrėsi, kokios spalvos sienos. Kitame kambaryje, kur sienos daugiausiai nuklotos knygomis, akys kliūva už komiško paveikslo - iš jūros su undine po pažastimi brendantis Romas, įvilktas į kažkada labai prabangius, dublionka vadintus kailinius. Pasirodo, piešinys - tai kolektyvinė Klaipėdos dailininkų dovana, turėjusi aiškią potekstę, kurią šiek tiek atskleisti padės paskutinio Lietuvos kompartijos CK antrojo sekretoriaus Nikolajaus Mitkino rezoliucija ant undinės, pretendavusios į Romo nekilnojamąjį turtą, taigi būstą, skundo: 1. Zaščititj russkuju ženščinu (Apginti rusę moterį). 2. Obuzdatj pazbuševavšegosia pisatelia (Sutramdyti įsisiautėjusį rašytoją).
Šios detalės rodo, kaip istoriniai laikai persidengė su asmeninių kelionių mozaika: kaip Romo tėvai susipažino ganydami karves prie bendro abiejų kaimų - Pazapsių ir Petroškų - miško, o tėvas Juozas Sadauskas buvo mokytojas, vėliau - kalėjimo era ir sovietiniai laikai. Tėvas - našlaitis, nes jo tėtis negrįžo iš pirmojo karo, o motiną irgi apie tą laiką pakirto atsitiktinis šūvis. Šioje mozaikoje matyti žmogaus kelią nuo šeimos tremties ir skurdžių sąlygų iki įtakingų pokalbių ir bendrystės su žinomais žmonėmis.
Romą LDK laikų ir požiūrio pasakojimai įtraukti į kelionių ir kultūros srautą: į Druskininkų spaustuvę dviračiu iš Merkinės su medžiaga naujam Mašinų-traktorių stoties laikraščio „Socializmo pergalė“ numeriui atvažiuodavo Paulius Širvys, to leidinio redaktorius. Atsitiko, kad valdžia įtraukė redakciją į kažkokį paskolų ar obligacijų platinimo vajų, ir jie trise - rajono laikraščio partinei organizacijai priklausęs Širvys, žurnalistikos pradžiamokslis Romas bei rusas pavarde Rusakovas iš Vykdomojo komiteto - ėjo per kiemus ne kad loska, kaip tada sakydavo, piršdami žmonėms valdiškus popierius.
Meistriškumas ir žmogaus ryšys su žodžiu
Universitete Romą traukė Lietuvių literatūros katedra, jį išrinko garsaus tada literatų būrelio pirmininku, be to, lankė filosofo Eugenijaus Meškausko paskaitas. Nuo trečio kurso prasidėjo darbo universitetai - televizijos jaunimo redakcija, „Jaunimo gretos“. Vis dėlto Romą Sadauską kaip publicistą daugelis mūsų ypač pamėgome jam jau dirbant „Literatūroje ir mene“. Literatūrmenis įdiegė Balandžio 1-osios apgavysčių tradiciją. Atsimenu, buvo nemažai patikėjusių ir net žygiavusių Barbakano link į ten, kaip rašyta tos dienos numeryje, atidarytą aludę.
Kitas pokštas apie neva planuojamą Puntuko perkėlimą į Vaclovo Into muziejų Žemaitijoje sukėlė kazusą net už Atlanto. Savaitraščio žurnalistai iš tikrųjų buvo ne juokais įsidrąsinę - užvedė viešą diskusiją, ar nepritiktų Lenino paminklą perkelti prie geležinkelio stoties, kur pasaulinio proletariato vadas kažkada išlipo iš traukinio susitikti su vietiniais marksistais. (Vietą ne taip seniai buvo užleidęs Stalinas).
Romo publicistinė karjera iš esmės tęsėsi per metų tėkmę, kur jis galėjo lyginti asmenines patirtis su visuomenės ir kultūros įvykių fonu. Pirmojoje savo knygoje „Prie gimtojo slenksčio“ trisdešimtmetis Romas Sadauskas jau pilnu balsu prabilo apie tai, kas jam visą gyvenimą bus svarbiausia - medis. Tikriausiai kiekvienoje iš kokių keturiasdešimties Romo knygų aptiktume vienaip ar kitaip išreikštą rūpestį dėl gamtos, miško, medžio.
Meilės biblioteka ir poetika keliauja į Demeniškius
Laikui bėgant, Romo atminties saugyklose daug ypatingų medžių - ir nuskriaustų, ir išsaugotų. Ramstis, kuriuo vienuoliai paspyrė beviltiškai svyrančią pušį, padarytas labai tvirtai ir atsakingai, idant užtektų visam likusiam šios senolės amžiui. Ar teko ką nors panašaus regėti mūsų krašte? Būtų seniai nupjovę, kaip kanadinę tuopą Gedimino kalno papėdėje. Laimei, nors ir nemokšiškai sudarkytas, užbetonuotomis šaknimis liko stovėti vis dar gyvas Bernardinų sodo ąžuolas, seniausias, gal net Gedimino sapno girių palikuonis.
Be gamtos temos, Romo biografija atskleidžia ir jo kitą liostą - gyvenimą ir darbus žurnalistikoje, meistrišku jo žodžio šrifto forma. Kaip demeniškių sodyba tapo vieta, kurioje jis gilino savo santykį su žodžiu ir žmonėmis, į kuriuos kreipėsi savo žurnalistinėje kūryboje. Demeniškių atlaidai 2016-aisiais tapo kultūros Užkampiu, o Meilės biblioteka - tvirtas žvilgsnis į literatūrą kaip meilės išraišką. Pats Romo žodžiai apie eilės ir poezijos kelią rodo, kad poezija jam buvo ne atsitiktinumas, o nuoseklus, ilgalaikis kelias.
Nežinojome, kad eilių mūsų dievaitis parašydavo beveik visais laikais, nors, kaip pats sako, eilėraščiais pratr...(tebus pasakyta praskydo) senatvėje. Anokia tada dar senatvė - pirmoji poezijos knyga „Eilėraščiai nuo upių“ išleista 2003-iaisiais. Pasirodo, pavadinimą sugalvojo ir pratarmę „Palydėjimas skaitytojo link“ parašė knygos krikštatėvis M. Tiesą sakant, rankiodamas į daiktą eilėraščius, Romas nesijautė labai drąsiai, mat prieš daugelį metų, dar studijų laikais, buvo gavęs mamos brolio kunigo Juozo Radzevičiaus pamoką. Tas šviesus žmogus, tada Milašaičių klebonas, pats vertęs Rainerį M. Rilkę, pasakė: Jeigu tik tiek gali arba tik tiek galima, kiek čia radau poezijos, tai neapsimoka rašyti.
Taigi Romo kūryba - tai ne tik publicistika, bet ir poezijos kelias, kurio pradžia buvo ankstesnėmis kartomis minėtos pamokos ir įkvėpimai, o pati meilė literatūrai ir gamtai susipynė į unikalų, įsimintiną stilių. Pasidegęs prie šio kelio, Romas išliko žmogumi, kurio gyvenimas apgaubtas ne tik žodžių, bet ir konkretų ryšį su žmonėmis, jų istorijomis ir aplinka.
Pirmenybę visuomet teikiu „Delfi“ ne tik todėl, kad tai yra langas į didžiausią Lietuvoje skaitytojų auditoriją, bet ir dėl tos priežasties, kad su šio portalo redakcija bendradarbiauju ne pirmą dešimtmetį ir jaučiu jam nemažai sentimentų, - sako Romas. R. Sadauskas-Kvietkevičius ne tik kiekvieną savaitgalį rašo „Nuomonių ringo“ rubrikai, bet ir rengia reportažus apie svarbiausius Pietų Lietuvos įvykius pradedant Kalėdų eglučių įžiebimais ir baigiant kriminalinėmis naujienomis, iliustruoja straipsnius savo nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Romas - patyręs grybautojas, kasmet atidžiai sekantis, kada Dzūkijos giriose pradeda dygti pirmosios voveraitės, iš po samanų prasikala baravykai.
tags: #atvirlaiskis #is #druskininku #romas #sadauskas