Žemės ūkio sektoriuje rizika siejama visų pirma su priklausomybe nuo gamtinių sąlygų, darbo ir biologinio turto, o jos supratimas ir valdymas yra svarbus ne tik ūkių gyvybingumui, bet ir makroekonominių procesų stabilumui.
1. Pagrindiniai rizikos šaltiniai žemės ūkyje
Žemės ūkio rizika kyla dėl įvairių veiksnių, kurių įvairovė lemia sunkumą tiksliai nuspėti rezultatą. Neįmanoma tiksliai nuspėti visų veiksnių, kurie daro įtaką žemės ūkiui, t. y. klimato, žaliavų kainų ir biologinio kintamumo. Ūkininkai negali aiškiai numatyti, kokį produktų kiekį ir kokios kokybės jie turės gamybos proceso pabaigoje. Kainos žemės ūkyje yra nepastovios, jas veikia išoriniai ir vidiniai veiksniai.
Riziką žemės ūkyje veikia ir politinė aplinka, kuriai įtakos turi tarptautinės prekybos apribojimai, šalies mokesčių politika; ekonominiai procesai, kuriuos lemia infliacija, defliacija, palūkanų normų kitimas, valiutos kurso svyravimai, kainų kontrolė; įvairūs fiziniai veiksniai, kylantys iš technologinių ūkio galimybių arba specifinės ūkio aplinkos, t. y. biologinio ir aplinkos pavojaus, klimato pokyčių ir pan. Gamybinės rizikos pasireiškimas žemės ūkyje siejamas su tuo, kad gamybos procese gali kilti objektyvių kliūčių, kurios lemia blogesnius negu numatyta gamybos rezultatus, pavyzdžiui, technikos gedimas, augalų ir gyvulių ligos ir pan. Finansinė rizika siejama su gebėjimu gauti kreditus, padengti ūkio įsiskolinimus bei gebėjimu sukaupti pakankamai apyvartinių lėšų veiklai vykdyti.
Ekonominė rizika priklauso nuo prekybos sandorių dalyvių galimybių įvykdyti savo įsipareigojimus susiklosčius šalyje tam tikroms ekonominėms sąlygoms. Šalies ekonominę riziką atspindi makroekonominių rodiklių ir mokėjimų balanso nepastovumas, pokyčiai tiek šalies viduje, tiek ir visame pasaulyje. Politinė rizika siejama su nuostoliais, kurie patiriami dėl valstybės vykdomos politikos. Šią riziką lemia karai, neramumai užsienyje, politinis nestabilumas (vyriausybės keitimasis, veiklos prioritetų nebuvimas), embargas, blokados ir boikotai. Žmogiškosios rizikos šaltinis - žmogus, pavyzdžiui, dėl ūkininko ligos ar mirties ūkis gali patirti finansinių nuostolių.
2. Rizikų sąveika ir valdymo ribos
Visos rizikos rūšys sąveikauja tarpusavyje arba kinta skirtingai ir nėra aišku, koks galutinis rezultatas laukia ūkio - pelnas ar nuostolis. Išskirtos rizikos rūšys pasireiškia skirtingais lygiais, todėl savo sprendimais ūkininkai ne visas jas vienodai gali valdyti. Ūkininkams pavaldžios tos rizikos, kurių šaltinis yra vidinė ūkio veikla (mikrolygis), t. y. personalo valdymas, darbo, gamybos ir technologinio proceso organizavimas, finansų valdymas ir pan. O rizika, kuri pasireiškia makrolygyje (ekonominė, politinė rizika) negali būti kontroliuojama pavienių ūkininkų.
Ištyrus ES šalių narių duomenis, buvo sukurti žemės ūkio rizikos indeksai, kurie leidžia nustatyti rizikos dydį. Ekonominės rizikos indeksui didėjant, rizika žemės ūkyje mažėja. ES žemės ūkyje šis indeksas analizuojamu laikotarpiu buvo lygus 1,80, Lietuvos žemės ūkyje - 1,50. Politinės rizikos indeksui didėjant, auga rizika žemės ūkyje. Politinė rizika ES žemės ūkyje - 2,06, Lietuvos žemės ūkyje- 2,25.
3. Kaip valdyti riziką naudojant finansinę analizę
Vienas iš paprasčiausių būdų valdyti riziką ūkininkų ūkiuose - atlikti išsamią finansinių rodiklių analizę. Tokiai analizei naudojami finansinės atskaitomybės duomenys, todėl nereikia investuoti žmogiškųjų ir finansinių išteklių duomenims gauti. Finansinė analizė atliekama naudojant įvairias formules, kurios padeda interpretuoti ūkio situaciją mokumo, stabilumo, išlaidų lygio, pelningumo atžvilgiu. Tačiau finansinės ūkio analizės naudojimas rizikos vertinimui ir valdymui turi keletą trūkumų: nėra aiškių gairių, kaip interpretuoti gautus rezultatus; mokslinėje ir publicistinėje literatūroje nurodoma daugybė finansinių rodiklių, kuriuos reikia skaičiuoti, bet ribos nevienodos, o intervalai dažnai tik rekomandacinio pobūdžio; kartais gauti rezultatai gali būti prieštaringi.
Siekiant paprastinti finansinės analizės procesą, 2013 m. atliktas tyrimas, kuriame naudojant duomenis apie Lietuvos ūkininkų ūkius (vidutiniškai 1304 ūkiai per metus) buvo ištirti 37 finansiniai rodikliai. Taikant pateiktą metodiką, pirmiausia reikia apskaičiuoti išvardytus kelerių metų finansinius rodiklius ir analizuoti jų kitimą bei to kitimo priežastis. Ūkininkas turėtų iš finansinių ataskaitų išrinkti skaičiavimams reikalingus duomenis. Panaudotus rodiklius paprastina: analizuojamas 9 finansiniai rodikliai vietoj 37.
4. Trumpalaikio turto ir jo valdymo teorinis pagrindas
Šioje darbo dalyje bus apibūdintas trumpalaikis turtas teoriniu aspektu. Teoriškai bus įvertintas trumpalaikio turto struktūros analizės būtinybinės, taip pat bus teoriškai apibūdintas kiekvieno trumpalaikio turto elemento valdymas. Jei gamybos įmonė įsigyja daiktų, kurie pagal paskirtį galėtų būti priskirti ilgalaikiam turtui, bet jų nenaudos ūkinėje veikloje, o perparduos, tai jie, tiksliau jų vertė, bus rodoma balanso ataskaitoje trumpalaikio turto dalyje.
Visi ištekliai turi konkretų savininką. Finansų struktūra rodo, kokį turtą įmonė valdo. TURTAS = SAVININKŲ NUOSAVYBĖ + SKOLININKŲ NUOSAVYBĖ
Trumpalaikio turto materialinių elementų įsigijimo savikaina nustatoma prie pirkimo kainos pridėjus visus su pirkimu susijusius mokesčius, transportavimą, paruošimą bei kitas tiesiogines sąnaudas, atimant gautus pirkimo diskontus ir nuolaidas. Nereikšmingos medžiagų (prekių) transportavimo sumos gali būti neįskaitomos į įsigijimo savikainą, bet nurašomos kaip veiklos sąnaudos. Išankstiniai apmokėjimai - iš anksto sumokėtos sumos už atsargas ar prekes, kurias įmonė gaus vėliau. Nebaigtos vykdyti sutartys - trečiųjų asmenų užsakymu vykdomos ilgalaikės projektų vertės. Suderėtas trumpalaikis finansavimas, įmonė iš anksto derina ir tariasi dėl trumpalaikio kredito gavimo.
5. Trumpalaikio turto rodikliai ir jų reikšmė rizikos valdyme
Rodo, kiek apyvartų per tiriamąjį laikotarpį padaro trumpalaikis turtas arba kiek pardavimo pajamų tenka vienam trumpalaikio turto eurui. Kuo šis rodiklis didesnis, tuo įmonė efektyviau naudoja trumpalaikį turtą. Rodo, kiek kartų per metus pirkėjų įsiskolinimai paverčiami pinigais. Kuo jis didesnis, tuo mažiau lėšų investuojama į pirkėjų įsiskolinimus. Išnagrinėjus pelno (nuostolio) ataskaitą matyti, kad įmonės pardavimo pajamos buvo visais metus panašios, tai galima daryti išvadą, kad įmonės pardavimai kiekvienais metais stalibūs, didelio nuosmukio ar pakilimo nebuvo. Grynasis pelnas Lyginant 2013m. su 2012m. įmonei 2012m. buvo geresni, nes patyrė didesnį pelną. O lyginant 2011m. su 2010m. įmonei geresni buvo 2011m., grynasis pelnas išaugo +38,3proc.
AB „Pieno žvaigždės“ yra auganti firma (pagal padidėjusį turtą galima daryt tokią išvadą), nuo 2010m. iki 2013m. įmonės turtas padidėjo 10,2proc. Trumpalaikis turtas didėjo gana žymiai per analizuojamą laikotarpį - padidėjo 26,2proc., tai sąlygojo didesnis atsargų įsigijimas (103,9proc.). Įmonės plėtra buvo vykdoma skolinto kapitalo sąskaita, nuosavas kapitalas ir įsipareigojimai iš viso padidėjo 10,2proc. Įsipareigojimai ir mokėtinos sumos padidėjo 26,7proc., darom išvadą, kad įmonė ėmė paskolą. Trumpalaikės skolos sumažėjo 85,8proc. Visame turte didesnę turto dalį sudaro ilgalaikis turtas (vidurkis nagrinėjamų metų 57,6proc.), ilgalaikiame turte vyrauja įranga ir įrankiai. Trumpalaikiame turte vyrauja atsargos. Įmonės nuosavybėje didesnę dalį sudaro įsipareigojimai ir mokėtinos sumos (26,7proc.). Dotacijų įmonė negavus.
tags: #trumpalaikio #turto #valdymo #rizikos