Muziejus įsteigtas 1991 m. gruodžio 30 d. Skuodo rajono valdybos potvarkiu. Pirmiesiems lankytojams Skuodo muziejus duris atvėrė 1992 m. Muziejus įkurtas Skuodo dvarvietės patalpose, kurios mena daug istorinių Skuodo miesto įvykių. Šiame pastate 1918 metais buvo įkurta pirmoji Skuodo gimnazija, vėliau veikė daug kitų kultūrinių įstaigų, paskutinė - muzikos mokykla. Muziejuje saugomi apie 22000 pagrindinio ir pagalbinio fondo eksponatai, kurie įtraukti archeologijos, istorijos, etnografijos, architektūros, numizmatikos, tautodailės, gamtos rinkinius. Visi eksponatai dovanoti Skuodo krašto žmonių, surinkti ekspedicijų, išvykų, akcijų metu, nedidelė dalis jų pirkta.
Įvykus renovacijai ir modernizacijai muziejuje atsiveria atnaujintos istorijos ir etnografijos, tautodailės, sporto ekspozicijos, parodų salės bei eksponatų fondų saugyklos. Muziejuje veikia 4 nuolatinės ekspozicijos: „Skuodo miesto formavimosi istorija“, „Skuodo krašto senieji kaimo amatai ir moterų darbai-Žemaičių troboje“, „Skuodo rajono sportinės veiklos istorija“, „Skuodo krašto tautodailės istorija“. Muziejaus istorinėje ekspozicijoje veikia informacinis terminalas „Apuolė-kuršių žemių centras“.
Skuodo Švč. Klebonas dek., teol. lic. Birutės g. (440) 79 491, mob. El. p. Birutės g. El. p. Gedimino g. Mob. Šv. Išpažinčių klausoma pusvalandį prieš šv. Mišias ir šv. Švč. Kryžiaus kelio pamaldos penktadieniais prieš šv. „Graudūs verksmai“ giedami trečiadieniais prieš šv. Rožinis kiekvieną sekmadienį 11 val..; spalio mėn. šiokiadieniais prieš šv. Mišias 17.30 val., sekmadieniais 11.30 val. Švč. Gedimino 14, Skuodas. Gedimino 14, Skuodas.
Skuodo bažnyčia: istorija, architektūra ir keteros
Pavadinimas Skuodo Švč. Adresas Gedimino g. A. s. Bažnyčia neoromaninė, stačiakampio plano, dvibokštė, su pusapskrite apside. Šventoriuje stovi XIX a. mūrinė varpinė. Jo tvora akmenų mūro. Skuodo 1572 m. privilegijoje miesto taryba įpareigota pastatyti naują katalikų bažnyčią, o senąją palikti. 1614 m.( Ją pastatė Vilniaus vaivada Jonas Karolis Katkevičius). Įsteigta parapinė mokykla. 1725 m. kunigaikštis Kazimieras Sapiega pastatė naują bažnyčią, kurią konsekravo vysk. Antanas Domininkas Tiškevičius. Per 1835 m. miesto gaisrą sudegė. 1844-1847 m. pastatyta dabartinė mūrinė bažnyčia, kurios statybas inicijavo Skuodo klebonas Tamošius Sudintas. Luknių kaimo ūkininkų Kazimiero Dirkščio, Motiejaus Girdžiūno ir Juozapo Paulausko lėšomis 1891-1896 m. nulieti 3 varpai. 1944 m. bažnyčia apgriauta, numušti bokštai. 1945 m. paskirtas klebonas Stanislovas Vaitelis (1906-1990) bažnyčią suremontavo. Bokštai tik iš dalies atstatyti. Per karus sugebėta išsaugoti tris originalius melodingus varpus. Pirmas mažasis - 111 cm. skersmens, 52 pūdų svorio, įsteigtas 1891m. Kazimiero Dirksčio; vidutinysis 120 cm. skersmens, 73 pūdų svorio - Luknių ūkininkų M. Girdžiūnos ir J. Paulausko; didysis 141 cm. skersmens, 102 pūdų svorio, įsteigtas 1896 m. irgi Kazimiero Dirksčio.
Bažnyčios šventoriuje stovi XIX a. Bažnyčia pastatyta iš akmens mūro. Ji stačiakampė su pusapskrite apside, halinė, trinavė. Pagrindiniame fasade iškilę du neaukšti keturkampiai bokštai, užbaigti varpo pavidalo šalmais. Šoniniuose fasaduose ir apsidėje išdėstyti pusapskričių arkų langai. Interjere dominuoja didysis ir šoniniai altoriai, puošti šventųjų paveikslais, skulptūromis, kolonomis. Ypač puošnūs bažnyčioje esantys klauptai. Algirdo g. 1564 - 1569 m. Jonas Katkevičius pastatydino evangelikams liuteronams bažnyčią, kunigui namą ir parapijai dovanojo 2 hufus (apie 30 ha) ariamos žemės. Be to, įruošė prieglaudos namą ir jos išlaikymui užrašė 6 hufus pievų ir miško. Jis pats buvo užaugęs evangelikų liuteronų tikyboje, bet 1572 m. perėjo į Romos katalikus. Pradžioje pamaldas laikydavo atvažiuojantis kunigas, bet nuo 1603 m. iki XIX a. antros pusės parapija turėjo nuolatinį kunigą; per tą laiką parapijai priklausė apie 1250 tikinčiųjų.1702 m. lenkų kariuomenė išžudė daug parapiečių. 1710 m. maro metu taip pat nemaža išmirė. 1714 m. grafas Jonas Kazimieras Sapiega pastatė naują bažnyčią, kuri 1769 m. sudegė. 1821 m. Sapiega su parapiečiais vėl bažnyčią atstatė. Po 1831 m., rusams nusavinus Sapiegų turtus, parapija gaudavo pagalbos iš Prūsijos bendratikių. 1863 m. prie parapijos įsteigta mokykla. Pirmojo pasaulinio karo metu mūrinė bažnyčia sudegė, bet po karo parapiečiai savo lėšomis atstatė. Nepriklausomybės metais kunigu buvo Gustavas Al. Rauskinas, vėliau Ark. Laukožilis. Pamaldos buvo laikomos lietuviškai ir latviškai. II pas. karo metu bažnyčios pastatas vėl apdegė ir šiaip jau nukentėjo. Pokario metais bažnyčia atstatyta ir nuo 1957 m. joje vėl laikytos pamaldos. Ją aptarnavo Tauragės kunigas Jonas Kalvanas. Vėliau bažnyčia buvo konfiskuota ir joje įrengtas muziejus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę atsikūrė ir Skuodo parapija. Dr. Skuodo Švč. I. Istoriniuose šaltiniuose Skuodas minimas nuo 1253 metų. Pirmosios katalikų misijos Skuodą pasiekė 1567 m. 1572 m. didikas J. Chodkevičius Skuodui išrūpino miesto teises. 1414 m. 1831 m. Skuodą buvo užėmę sukilėliai. 1833 m. 1914 m. 1918 m. Iki II-ojo pasaulinio karo pradžios Skuode gyveno nemažai žydų. Evangelikų liuteronų bažnyčia (architektūros paminklas) pastatyta 1821 m., katalikų bažnyčia - 1850 m. Šiandien miestas užima 596 ha plotą. 1993 m. Skuode pastatyta nauja 200 vietų ligoninė. Skuodas yra buvęs carinės Rusijos ir nepriklausomos Lietuvos (1918-1940) valsčiaus centras, o nuo 1950 m. Skuodo rajono plotas - 911.17 kv. km. Čia gyvena apie 27 tūkst. Rengiant puslapį naudotasi Juozo Vyšniausko tekstais, kurie paskelbti 1995 m. Objekto adresas: Gedimino g. 12, Skuodas, Lietuva
Skuodo Švč. Trejybės bažnyčia yra vienas iš žymiausių sakralinių pastatų Skuode. Pirmoji medinė katalikų bažnyčia Skuode pastatyta Jono Chodkevičiau rūpesčiu 1614 m. Vėliau, 1725 m. dėl to, kad Bartuvos upė pradėjo plauti senosios bažnyčios pamatus, pastatyta nauja medinė bažnyčia, kuri sudegė 1835 m. per miesto gaisrą. Dabartinė, neoromaninio stiliaus bažnyčia, buvo pastatyta 1844-1847 m. tuometinio Skuodo krikščionių katalikų parapijos klebono Jono Sudimto iniciatyva. Bažnyčios statybos pradėtos teturint 18 rublių, prie statybų prisidėjo parapijiečiai, kas galėjo pinigais, kas ne, savo darbu: vežė akmenis, degė plytas, mūrijo. Bažnyčią sumūrijo žemaitis architektas Kalėda, manoma, kad tai buvo pirmasis jo amato išbandymas. 1850 m. bažnyčią konsekravo vyskupas Motiejus Valančius. 1891-1896 m. Luknių kaimo ūkininkų Kazimiero Dirkščio, Motiejaus Girdžiūno ir Juozapo Paulausko lėšomis nulieti 3 varpai. 1944 m. numušti bažnyčios bokštai, bažnyčia apgriauta. 1945 m. paskirtas klebonas Stanislovas Vaitelis (1906-1990) bažnyčią suremontavo. Skuodo Švč. Trejybės bažnyčia yra stačiakampio plano, dvibokštė, su pusapskrite apside, halinė, trinavė. Bažnyčios architektūroje vyrauja neoromanikos stiliaus elementai: masyvios sienos, apvalios arkos, paprasti fasadai. Pagrindiniame fasade iškilę du neaukšti keturkampiai bokštai, užbaigti varpo pavidalo šalmais. Šoniniuose fasaduose ir apsidėje išdėstyti arkiniai langai. Akmenų ir skaldos fone išryškėja tinkuoti kampų rustai, piliastrai, karnizai, langų apvadai. Bažnyčios interjeras taip pat išsiskiria savo paprastumu ir funkcionalumu. Interjere dominuoja didysis ir šoniniai altoriai, puošti šventųjų paveikslais, skulptūromis, kolonomis. Ypač puošnūs bažnyčioje esantys klauptai. Jie padabinti išdrožinėtais geometriniais ornamentais, dekoratyviomis skulptūromis. Bažnyčioje esama meno vertybių: XVIII a. Švč. Mergelės Marijos paveikslas su aptaisu bei to paties amžiaus šv. Kazimiero ir šv. Bažnyčios šventorius aptvertas akmenų mūro tvora, šalia pagrindinių vartų yra raudonų plytų mūrinė koplyčia, kurioje galima pamatyti išmūrytus reljefinius kryžius. Šventoriuje taip pat stovi XIX a. Skuodo klebonas kanauninkas Pranciškus Žadeikis savo prisiminimuose užsiminė, kad Skuodo bažnyčioje, 1919 m. vasario mėnesio pradžioje prisaikdino generolą Povilą Plechavičių, jo brolį Aleksandrą Plechavičių bei apie 20 kareivių, kurie buvo susirinkę į Sedos apskrities apsaugos komendantūros būrį. Apie šį įvykį jis pats rašė taip: „Į 7 dieną vasario mėnesio apturiu įsakymą miesto viduryje pastatyti altorių ir tenai tą kariuomenę iškilmingai priesaikinti. Visas dalykas išveizdėjo nerimtai, todėl jokiu būdu to daryti nesinorėjo, nuėjau prie jo ir pasisekė įtikinti, jog priesaikai geriausia vieta - tai bažnyčia. Ant greitųjų pats sustačiau priesaikos formą, daugiausiai atsimindamas buvusiąją rusų priesaiką, ir, pasakęs karštą patriotišką prakalbą, pradėjau priesaiką skaityti. Skuodo Švč.
