Senovės pasaulyje egiptiečiai garsėjo medicinos žiniomis: Homeras apie tai kalba „Odisėjoje", Herodotas teigia, kad Persų imperijos valdovai Kyras ir Darijus turėjo gydytojus egiptiečius. Į Georgo Eberso, Leipcigo universiteto egiptologijos profesoriaus, rankas 1862 m. pateko unikalus dokumentas. Jį versdamas jis nustatė, kad dokumentas buvo parašytas apie 1500 m. pr.m.e., bet, ko gera, buvo perrašytas iš 1000 metų senesnio originalo. Pirma, gydytojas privalo išklausinėti pacientą, kuo jis skundžiasi. Antra, turi atlikti medicininę apžiūrą, tikrinti pulsą ir širdies plakimą. Trečia, privaloma ištirti šlapimą, išmatas ir seiles - kuo ne šiuolaikiniai laboratoriniai tyrimai? Po viso to gydytojas sprendžia, ar tai yra liga, kurios galima gydyti, ar ji yra nepagydoma.
Daugelis įvairių sričių gydytojų specialistų garsėjo per visą Egipto istoriją, nuo Senojo Karalystės iki Ptolemėjų valdymo laikų. Kaip teigia Herodotas, užrašai ant antkapinių paminklų ir medicininiai papirusai rodo, kad Egipte praktikavo (vadinant šiuolaikiniais terminais) neurologai, oftalmologai, odontologai, gastroeneterologai, proktologai ir vidaus ligų specialistai. Kai kurie gydytojai buvo ne vienos specialybės. Vienas iš aukštos kvalifikacijos medikų buvo Ir-en-akhy. Eberso papiruse minimi diduomenės gydytojo titulai „snwn", taip pat „sau", kuris buvo magas, ir „wab" - dvasininkas-gyduolis. Gaunantys atlygį iš faraono gydytojai galėjo pacientus gydyti nemokamai. Šiandien seniausia rastoji gydytojo mumija - Penktosios dinastijos laikų, apie 2500 metus prieš mūsų erą. Tai sutampa su apytikre Eberso papiruso pirminės versijos atsiradimo data. Imhotepas, mitais apipinta asmenybė, Džoserio piramidės architektas bei Memfio medicinos mokyklos įkūrėjas, tikriausiai yra Edvino Smito papiruso autorius. Amžiams bėgant susiformavo jo kaip gydymo dievo kultas, gyvavęs tris tūkstančius metų po jo mirties.
Medicinos struktūra ir praktikos perspėjimai
Vaistai Senovės Egipte buvo gaminami iš daugybės augalų ir kitokių medžiagų, kurios, kaip ir dabar pripažįstama, pasižymi vaistinėmis savybėmis: dobilai, kanapės, vilkdalgiai, garstyčios, rožės, rozmarinas, dagiai, smidrai, kiaušiniai, kepenys, plaukai, vaškas, kmynai, pankoliai, alavijai, ricinos aliejus ir fekalijos. Išlikusiuose papirusuose yra daugybė vaistų receptų. Į daugumos tepalų, kompresų, mikstūrų sudėtį įeina augaliniai ingredientai. Įdomūs ir vaistų ruošimo proceso aprašymai. Šie nurodymai nėra tokie kvaili, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, juk kanopose ir naguose yra baltymo keratino, o juos termiškai apdorojant išsiskiria sieros junginiai. O siera beveik visada įeina į įvairių šiuolaikinių vaistinių preparatų sudėtį. Tik norint jos gauti, dabar nebereikia virti ragų ir kanopų.
Eberso papiruse aprašomos nuskausminamosios ir migdomosios „dia-dia" - bestiebio augalo su ilgais plačiais lapais ir sudėtingos struktūros šaknimi - savybės. Tai - mandragora. Eberso papiruse teigiama, kad „saldaus alaus mielės" tinka žaizdoms gydyti. Tai yra pirma dokumente aptinkama užuomina apie mieles, naudojamas kaip antibiotikai - tai rodo, kokia pažangi buvo Senovės Egipto medicina. Be to, infekcijoms gydyti Senovės Egipte buvo naudojama ir apipelijusi duona, ant kurios galėjo užaugti penicilinų šeimos grybelis. Pacientui su persišaldymo arba kitais virusų sukeltais simptomais buvo duodama berniuką pagimdžiusios moters pieno.
Kaip ir šiais laikais, gydytojai keliaudavo kartu su kariškiais, dalyvaujančiais karinėse kampanijose, kad pagelbėtų sužeistiesiems. Paprastos žaizdos buvo dezinfekuojamos ir gydomos uždedant ant jų aliejaus ir medaus mišiniu apteptos šviežios mėsos ir ją aprišant lininiu tvarsčiu. Medus žaizdoms tvarstyti buvo idealus vaistas, nes jame nesidaugina bakterijos. Rimtesnės, žiojėjančios, bet neužkrėstos žaizdos būdavo susiuvamos. O jeigu žaizda supūliuodavo, jai išvalyti ir nusausinti buvo naudojami specialūs tirpalai. Jei pacientui pakildavo temperatūra, tai yra, prasidėdavo kraujo užkrėtimas, žaizda būdavo prideginama, sužalotas audinys šalinamas, kad ji greičiau gytų. Taigi, apie 1600 m. pr.m.e., o gal ir daug anksčiau senovės egiptiečiai gerai nusimanė apie įvairaus sunkumo žaizdas ir drąsiai jas gydė naudodami prieinamus instrumentus.
Specifiniai gydymo keliai: akys, dantys ir chirurgija
Didelis dėmesys Egipte buvo skiriamas akių ligų gydymui. Eberso papiruse be įprastų negalavimų kaip aklumas, kraujavimas, akių uždegimas, aprašoma katarakta, leukoma (balta ragenos drumstis) ir t.t. Išsamiai aprašomi akių ligų gydymo būdai. Kai kurie receptai papiruse yra pažymėti raudonu rašalu: „Atkreipk dėmesį - tai tikrai geras vaistas". Viena iš profilaktikos nuo akių infekcijų priemonių buvo kosmetikos naudojimas. Akis senovės egiptiečiai apvedžiodavo juodais dažais, kaip manoma, veikiančiais antibakteriškai.
Senovės Egipte buvo žinomi būdai kaulų lūžiams gydyti, ne pernelyg smarkiai besiskiriantys nuo šiuolaikinių. Nors tokių aprašymų išlikusiuose papirusuose nėra, taip teigti leidžia daugybė rastų gerai suaugusių net I tūkstantmečio pr.m.e. Sprendžiant iš paveikslų šventyklose, Egipto chirurgai mokėjo amputuoti galūnes, perrišti pūliuojančias žaizdas, statydavo taures (tam buvo naudojami gyvūnų ragai). Išdrįsdavo jie atlikti ir sudėtingesnes chirurgines operacijas. Kapavietėse yra rasta nemažai skalpelių, peilių, adatų kruopščiai nušlifuotu paviršiumi. Egiptiečiai mokėjo ir protezuoti. Seniausia žinoma dirbtinė kūno dalis yra apie 1500 m. pr.m.e. pagamintas didysis merginos kojos pirštas, rastas aukšto Egipto dvasininko kapavietėje.
Kontracepcija, kontekstai ir kasdieniai vaistai
Gimstamumo kontrolė Egipte socialiniu ir religiniu požiūriu buvo priimtina. Kahūno papiruse yra išvardinti keletas kontraceptikų receptų, datuojamų 1800 pr.m.e. Pagal instrukcijas reikėjo naudoti tokius ingredientus kaip druską iš įvairių Egipto ežerų, akacijų lapus, raugintą pieną ir krokodilų išmatas. Visos šios medžiagos išties pasižymi spermicidinėmis savybėmis.
Vaistams naudoti augalai ir mineralai archeologams vis dar kelia sunkumų. Tarkime, kad medicininiame papiruse aptikote žodį abet. Jūs žinote, kad tai augalas, nes prie ženklo yra „augalų“ kategoriją nurodantis determinatyvas. Bet jūs niekada nesutikote tokio ženklo jokiame medicininiame kontekste ir jis nesusijęs su jokiu jums žinomu žodžiu. Jūs perskaitote receptą, kuriame jis minimas, ir paaiškėja, kad augalas vartojamas norint stabdyti plikimą, sušvelninti menstruacijas, akių infekcijoms ir karpoms gydyti. Taigi kas tai per augalas?
Laimė, dėl išties nuostabių analizių, kurias atlieka tam tikrų specializacijų mokslininkai, nemažai tokių augalų mes jau galime nustatyti. Dažnai atrodo, kad augalai buvo pasirenkami dėl magiškų savybių, tai, beje, galioja ir kalbant apie viduramžiais taikytą gydymą. Ar šios sudedamosios dalys iš gyvūnų, augalų ir mineralų išties buvo veiksmingos? Reta kuri. Žinau, kad žalias malachitas turi tam tikrų antibakterinių savybių, o natrio karbonatas nusausina užkrėstą žaizdą. Naudingiausias dėmuo turbūt buvo medus: jį egiptiečiai vartojo gausiai, tiek gerdami, tiek tepdami ant atvirų žaizdų. Kai kurios bakterijų atmainos meduje neauga, taigi kartais tai gali paspartinti gijimą. Bet namuose taip gydytis nebandykite.
Mes turime daugybę veiksmingesnių priemonių. Kalbant apie analgetikus - skausmo malšintojus - geriausia, ką galėjo egiptiečiai, tai kenčiantįjį nugirdyti. (Šito namuose taip pat nebandykite.) Nėra įtikimų įrodymų, kad analgetinis (arba euforinis) opiumo ar kanapių poveikis būtų žinomas senovės Egipto gydytojams. Turint omeny taip anksti atsiradusią medicinos specializaciją, apie kurią bylą byloja gydytojų titulai, galėtume numanyti buvus aukštą anatominių ir psichologinių žinių lygį. Ir, atsižvelgiant į tai, kokius prastus dantis turėjo senovės žmonės, derėtų tikėtis, kad „dantų gydytojas“ turėjo ypač daug darbo.
Chirurgija, trepanacija ir dantų mitai
Vienas labiausiai stebinančių faktų tyrinėjant senovės egiptiečių palaikus - labai retai pasitaikantis chirurginis gydymas. Neabejotina, kad kai kurios operacijos buvo atliekamos. Vienoje labai senus laikus menančioje scenoje matome atliekant Egipte plačiai taikytą apipjaustymą. Šiame piešinyje „gydytojas“ tupi ant žemės priešais stovintį pacientą. Kartais gydytojo padėjėjas laiko operuojamąjį už riešų, bet vienas narsus vaikinas kenčia ramiai, niekieno neprilaikomas; vieną ranką jis lengvai uždėjęs gydytojui ant galvos, o kitą - sau ant klubo. (Pasak egiptologės Annos Macy Roth, vaikino abejingumą galėjo lemti tai, kad įrankis, esantis taip grėsmingai arti jo varpos, yra ne peilis, o skustuvas. Kūno plaukai Egipte buvo šalinami dėl ritualinio tyrumo. Bet net jeigu ir taip...)
Medicininiai papirusai: Edwino Smitho ir Eberso papirusai
Nors kitos senovės kultūros tikrai atlikdavo trepanaciją, jos taikymo Egipte įrodymai abejotini. Įtvarai buvo naudojami, taip pat ir įvairūs tvarsčiai ir kamšalai, ir šiuo atveju balzamuotojo ir gydytojo menas susipindavo. Įtvarai buvo naudojami pažeistoms mumijoms sutvirtinti, o mumijų tvarsymas, be abejo, buvo nuo seno puoselėtas įgūdis; tačiau negalime pasakyti, ar įtvarai buvo pirma pradėti naudoti gyviesiems, ar mirusiesiems. Viename medicininiame tekste rašoma, kaip gydyti išnirusį žandikaulį; procedūra atrodo veiksminga, nors ir skausminga.
Edwino Smitho papirusas skirtas chirurginiam žaizdų ir lūžių gydymui. Dabar jį sudaro dvidešimt aštuonių atvejų aprašymai, pradedant nuo viršugalvio ir einant kūnu žemyn; deja, mūsų turima kopija baigiasi ties pečiais. Teksto dėstymo tvarka įdomi; tai logiškas būdas aprašyti žmogaus negalavimo atvejus ir, beje, įprastas viduramžiais. Visi atvejai papiruse pateikti tuo pačiu metodu. Pirmiausia antraštė: „Nurodymai“ ir ligos pavadinimas. Tada aprašomi simptomai. Trečia dalis - gydytojo diagnozė, prasidedanti „tada taip jam pasakyk“ ir besibaigianti prognoze, galinčia turėti vieną iš trijų formų: 1) „negalavimas, kurį aš išgydysiu“; 2) „negalavimas, su kuriuo aš kovosiu“; 3) „negalavimas, kurio negalima išgydyti“. Prasmė aiški, ar ne? Vargšai žmogeliai, kurių negalavimų buvo „negalima išgydyti“. Po prognozės surašyti siūlymai, kaip gydyti. Pabaigoje randame sudėtingų žodžių ir frazių paaiškinimus. Man šis papirusas taip patinka, kad ketinu pacituoti vieną konkretų atvejį, savo nuožiūra paredaguodama J. H. Breastedo vertimą.
Naurodo nurodymai: jo galvoje atvira žaizda, siekianti kaulą, kertanti kaukolės siūlę (?). (Simptomų aprašymas) Turi apčiupinėti jo žaizdą, (nors) jis labai dreba. Priversk jį pakelti veidą. (Jeigu) jam sudėtinga išsižioti ir jo širdis pavargusi kalbėti, jeigu pastebi seiles ant lūpų, nekrentančias ant žemės, o iš šnervių ir ausų bėga kraujas, jis sustingęs per kaklą ir negali...
Vidinės žinios apie vaistus: platus augalinių, gyvulinės ir mineralinės kilmės medžiagų spektras. Egiptiečiai naudojo tepalus, pleistrus, kompresus, nuoviras, piliules, žvakutes. Buvo žinomi vaistų gamybos būdai: virinimas, maceravimas, slėgimas, košimas, sijojimas. Gydymo praktikoje dažnai minima ricininių vaisių ir aliejų naudojimas, aguonos, česnakas, kumšteliai ir kiti augalai. Taip pat populiarūs gyvulinės kilmės produktai: kepenys, tulžis, riebalai, moters pienas, asilės pienas, plaukai, kraujas, kaulai ir kt. Ekstrakcijos, tirpikliai ir vaistų formos - tepalai, nuovirai, ištraukos - buvo įprasti, o rektaliniai vartojimo būdai yra užfiksuoti papirusuose.
Apibendrinimas: kokias žinias davė papirusai
Edwino Smitho ir Eberso papirusai yra naudingiausi ir įdomiausi iš visų medicininių tekstų; kiti yra arba fragmentiški, arba taip beviltiškai suplakti su magija, kad apie mediciną iš jų sužinoti beveik negalima nieko. Eberso papirusas ilgesnis - dvidešimties metrų ilgio; jame aprašomi užkeikimai, kuriuos reikia sakyti prieš imantis gydyti vidaus organus; akių, odos, galūnių, galvos ir jutimo organų ligos; moterų negalavimai ir namų priežiūros reikalai; bendros medicininės pastabos; chirurginiai atvejai. Didžioji teksto dalis, ypač pradžia, priklauso „magiška medicina“ kategorijai. Negalime atsikratyti įtarimo, kad tai, ką randame Eberso papiruse, yra į vieną „tomą“ surinkta informacija, skirta praktikuojančiam gydytojui, greičiausiai iš kitų šaltinių persirašiusiam visus patarimus ir receptus, kuriuos laikė naudingais savo darbui. Tačiau vis dėlto Eberso papiruse yra skyrelių, kuriuose matome požiūrį su kitose dalyse sutinkamais magiškos medicinos metodais neturintį beveik nieko bendra. Tačiau geriausiai šis požiūris išreikštas trumpesniame Edwino Smitho papiruse.
Edwino Smitho papirusas turbūt užrašytas Naujosios karalystės laikotarpiu, bet jame esanti medžiaga nukopijuota iš gerokai senesnio šaltinio - XIII a. pr. Kr., taigi laikais, kai al Gizoje dar nestovėjo piramidės. Originalas buvo toks senas, kad praėjus keturiems ar penkiems šimtmetiams nuo jo sukūrimo perrašinėtojas nutarė, jog būtų naudinga paaišinti kai kuriuos archajiškus terminus. Taigi prie kiekvienos ligos aprašymo jis pridėjo paaiškinimus (archeologai juos vadina glosomis): savotiškus sunkesnių frazių ar žodžių komentarus. Turint omeny, kad gyvename praėjus keturiems tūkstančiams metų nuo tada, kai pirmasis komentuotojas pajuto būtinybę paaiškinti archajišką tekstą, profesoriaus J. H. Breastedo atliktas papiruso vertimas atrodo gana įspūdingai. Buvo pasiūti nedideli pakeitimai, bet jų esmė nekeičia.
Sveikas požiūris į mediciną ir jos raidą suponuoja, kad senovės egiptiečiai turėjo plačias žinias apie anatomiją, chirurgiją ir farmakologiją. Edwino Smitho papirusas - įdomus dėl jo struktūros: „Nurodymai“ → ligos pavadinimas → simptomai → diagnozė → prognozė → gydymo priemonės → sudėtingų žodžių paaiškinimai. Tokia tvarka atskleidžia, kaip senovės gydytojai analizavo negalavimus ir kokias galimybes turėjo gydyti ar pripažinti nepagydamus.