To, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę „Amerika“, ne(be)įmanoma rasti nei Niujorke, nei Čikagoje, nei Los Andžele. JAV keičiasi viršgarsiniais tempais. Nebepažinsi. 50 ar 100 metų stereotipai negalioja. Bet JAV dar liko vienas didelis regionas, kur daug kas - kaip po senovei. Kur Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui šventos - vienodai. Tai - didieji JAV Pietūs. Jie neturi didingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, neturi senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Nuvykęs pamėginau pažvelgti iš abiejų pusių.
Plantacijų paveldas ir vergovė: istorija, kuri formavo pietus
Plantacijos. Šis paprastas žodis, reiškiantis tiesiog didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. XIX a. Tuo tarpu JAV Pietuose viskas ir toliau sukosi aplink plantacijas. Didingus jų dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Pavadinimai kiti, bet plantatorių rolė stebėtinai priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė - Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi ir bajorui priklausė, ir jam dirbti privalėjo, ir juos mušti buvo galima - ir ta dalia taip pat buvo paveldima.
Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Tiesą pasakius, vaikščiodamas po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais pasijusdavau, lyg vaikščiočiau po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą. Visiškai kitaip, nei kokiame Niujorke ar Čikagoje, į kurių XIX a. 1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų - „Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas“.
Po karo pietai: rekonstrukcija, verslumas ir skirtingos nuomonės
Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati - link lygių teisių, pramonės. Konfederatai eina į karą. Bet jei iki 1861 m. daugelis amerikiečių nelaikė savęs viena tauta (JAV jiems atrodė labiau kaip tarptautinė organizacija, tarsi šiuolaikinė Europos Sąjunga), tai dabar jau ir pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: „Mes amerikiečiai“. Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios.
Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus. Atstatytame vergų namelyje Lauros plantacijoje prie Naujojo Orleano. Palyginus su dvarininkais, jie - kuklūs, kita verus, ne blogesni nei tie iš Rumšiškių, kokiuose gyveno Lietuvos valstiečiai.
Naujasis Orleanas ir jo unikalumas
Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias „dvarų istorijas“ šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti „kaip baisu“ - faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta „namų vergė“ kainavo 1200 dolerių, o 52 metų „senutė“ jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Daugeliui JAV ir pasaulio žmonių kelių tokių istorijų pakanka įspūdžiui susidaryti. Maždaug tiek apie JAV vergovę sužinojau ir per istorijos pamokas Lietuvoje. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos).
Vergai turėdavo ir savo „asmeninius žemės plotus“, kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur „aukščiausias lygis“ - „namų vergas“, dirbęs dvaro rūmuose - gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi - laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą - pažemintas. Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug - nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais.
Vergovės pabaiga, rekonstrukcija ir jos palikimas
Stambių dvarininkų nuotraukos ir paveikslai (Lauros dvaras prie Naujojo Orleano). Vergų nuotraukų likę daug mažiau, bet jie būdavo šalia: pvz. Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per „vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus“ prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. 1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo „geras tonas“ testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų. Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė „auklėtis į Prancūziją“, nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais. Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu - „neišvengiamas blogis“, panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta - ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių!
Gyvenimas po Rekonstrukcijos ir miesto kultūros paveldo
To meto baltaodžiai pietuose jautė, kad jų šalis buvo okupuojama. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger‘iai ir „darėsi pinigą“ iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Po pilietinio karo sugriautas pietų JAV miestas. Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną. Vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. 1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti „stop kraną“ visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko - bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų „beraščiams buvusiems vergams“, pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.).
tags: #savona #lankytinos #vietos