Gamta žmogui nėra tik užuovėja nuo miesto šurmulio ar medžiagų gavyba. Ji yra daugybė potyrių, kuriais formuojasi siela, o jos ryšys su praeitimi ir išmintimi dažnai tampa pagrindu kūrybai bei kasdieniam gyvenimui. Šio straipsnio tikslas - atskleisti, kaip įvairių autorių kūryba atskleidžia žmogaus santykį su gamta ir ką iš jos gali išmokti žmogaus siela.
Gamta - žmogaus namai: pagrindinė idėja ir jos pratęsimas literatūroje
Informacija apie tai, kad „Gamta yra žmogaus namai“, išryškėja kaip kertinė mintis, kurią tiek XVIII-XIX a. Lietuvoje, tiek platesniame literatūros kontekste skleidžia kūriniai. Tačiau gamtos žmogui reikia ne vien dėl materialinių gėrybių -ji žmoniją praturtina ir dvasiškai. Taigi, individas gamtoje ieško paguodos, praeities pėdsakų bei gyvenimo išminties.
Be to, gamta žmogui teikia ramybę ir įkvėpimą apmąstymams. Visų pirma, žmogaus dvasia gamtoje ieško paguodos. Juk dažnai žmogus, norėdamas pabūti vienas, skuba į mišką, prie upelio ar kitos mėgiamos vietos, kur galėtų apmąstyti savo gyvenimą ir pamiršti nuoskaudas bei sunkumus.
Gamtos įtaka žmogaus sąmonei: praeities pėdsakų ir išminties paieška
Tai matyti ir iš romanų bei poetinių klystkelių, kur gamtos grožio dėka personažai susikuria savo įsivaizduojamą pasaulį, kuriame mato tik tai, ką nori matyti, todėl pamiršta rūpesčius, randa ramybę, apmąsto praeitį bei svajoja apie ateitį. Vadinasi, žmogus gamtoje ieško praeities pėdsakų ir, lygindamas juos su dabartimi, mąsto bei filosofuoja.
Todėl galima sakyti, kad gamta funkcionaliai veikia kaip gyvenimo mokytoja: ji teikia išmintį, kurią žmogus gali pritaikyti kasdienybėje. Juk matydamas gamtą, individas mokosi gyventi. Tai akcentuojama ir literatūroje: Kristijonas Donelaitis savo eponinės poemos „Metai“ kontekste rodo, kaip metų laikai ir gamtos ritmai atspindi žmogaus darbą, pastangas ir išmintį. Visos keturios kūrinio dalys prasideda gamtos vaizdais, kuriuose aprašomi žvėreliai, jų darbai, rūpesčiai. Po šių aprašymų pradedama kalbėti apie žmogų, kuris tartum atkartoja gamtos veiksmus. Kai pavasarį žvėrys bunda iš žiemos miego, žmonės pradeda ruoštis darbymečiui; kai žvėrys ruošiasi žiemai, žmonės irgi nuima derlių, kaupia atsargas.
Darbas kaip vertybė ir iššūkis gyvenime: literatūriniai pavyzdžiai
Pagrindinė poemos idėja - žmogus turi būti darbštus; taip pat sakoma, jog darbas suteikia prasmę ir džiaugsmą gyvenimui. Panašiai yra ir gamtoje: visi žvėrys darbštūs, tingių nėra, nes tokie neišliktų. Taigi, žmogus išminties ieško gamtoje ir ima pavyzdį iš jos, nes gamta - geriausia gyvenimo mokytoja. Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į kitus literatūros pavyzdžius, kuriuose darbo tema laikosi kaip pagrindinė vertybė: Donelaitis, Remarkas ir Axel Munthe savo kūriniuose pabrėžė darbo ryšį su žmogaus gyvenimu ir išskyrė jį kaip stabilų tašką sudėtingose gyvenimo situacijose.
Donelaičio kūryboje darbo tema rodo, kaip sunkus ir prasmingas darbas formuoja asmenybę: „Metai“ perteikia mintį, kad dirbantis žmogus yra laimingas, sveikas ir gerai priimamas bendruomenėje. O tinginiai patiria neteisingą likimą, kurio vietoje nelieka prasmės. Literatūroje darbo tema nuosekliai demonstruojama kaip pagrindinis žmogaus egzistencijos polarizacijos veiksnys: darbo prisitaikymas, siekis ir prasmė. Remarko „Juodasis obeliskas“ atskleidžia laiką, kai infliacija ir sunkumai kelia klausimą apie būtinybę darbo kaip pagrindinį stabilumo šaltinį. Axel Munthe savo „Knygoje apie San Mikelę“ rodo daktaro atsidavimą darbui, jo pasiruošimą gelbėti kitus ir tuo pačiu rasti asmeninę dvasinę pusiausvyrą.
Prasmės šaltinių įvairovė: išvada apie darbo vaidmenį žmogaus gyvenime
Taigi, darbas literatūroje suteikia žmonėms džiaugsmo ir prasmės gyvenimui, o gamta veikia kaip gyvas mokytojas, skatinantis ieškoti paguodos ir išminties. Analizės metu matyti, kad teiginiai iš skirtingų kūrinių kartu kuria vaizdinį, kuriame darbo ir gamtos santykis yra esminis žmogaus gyvenimo konstravimo elementas.
tags: #rasinys #apie #kaimo #turizmo #organizatoriu