SENGIRĖS KINAS: Lietuvoje startuoja kiną ir gamtą siejantis projektasVisoje Lietuvoje pradedamas naujas kiną ir edukaciją aplinkosaugos tema siejantis projektas - „Sengirės kinas“. Tai daugiau nei 50-yje vietų visoje Lietuvoje vykstantys nemokami kino seansai. Filmai gamtos pažinimo ir saugojimo temomis iš viso pasaulio bus aktualizuojami Lietuvos PREZIDENTO V.ADAMKAUS PREMIJA: Paskirta „Sengirės“ režisieriui Mindaugui SurvilaiTarptautinę motinos Žemės dieną, balandžio 22-ąją, paaiškėjo Prezidentinės Valdo Adamkaus bibliotekos ir Danos Gedvilienės fondo gamtasauginės premijos laureatas. Mindaugo Survilos filmo „Sengirė“ poveikis Lietuvos gamtai nuo pat pradžių nebuvo matuojamas tik parduodamais bilietais. Šiandien kartu su bendraminčiais M. Survilos įsteigtas „Sengirės fondas“ yra vienas sėkmingiausių aplinkosaugos projektų Baltijos šalyse, kurio dėka šiandien jo daugiau nei 200 hektaruose išpirktų senųjų Lietuvos miškų gali be ekosistemas griaunančios žmogaus veiklos saugiai gyventi nykstančios rūšys.
TRECIA „Sengirės kinas“ žingsniai Lietuvoje: Jo rėmuose kartą per mėnesį visoje Lietuvoje, bendradarbiaujant su plačiu filmus rodančių bibliotekų tinklu, bus rengiami kiną ir edukaciją gamtos pažinimo ir saugojimo temomis apjungiančiai filmų seansai bei gyvi susitikimai. Projektą kovo 12 d. vakare simboliškai pradės vienu metu „Kino pavasaryje“ ir daugiau nei 50-yje bibliotekų visoje Lietuvoje vykstantys edukaciniai filmo „Sengirė“ seansai. Ypatinga dovana festivalio svečiams - prieš seansą Vilniuje pasivaikščiojimas su filmo režisieriumi ir biologu Mindaugu Survila po sengirės bruožų turintį Vingio parką (būtina registracija).
Šiandien žodis sengirė daugeliui skamba kaip burtažodis, brangenybės sinonimas, tačiau yra ir tokių, kurie jo nėra girdėję. Su „Sengirės fondo“ bendruomene darome išvykas į mūsų išpirktus miškus. Kai žmogus pakliūva į tikrą sengirę - įspūdis milžiniškas. Dauguma nėra gyvenime buvę tikroje sengirėje, o kai į ją įžengia, viduje pabunda mūsų miegantys genai, kuriuose įrašytas žinojimas, kas yra tikras miškas. Tokių vietų galima rasti kirtimams nepatogiuose stačiuose šlaituose, ypač palei upes ar kitus vandens telkinius.
Ką yra sengirė: ekosistemos šerdis ir jos išsaugojimo vertė
Techniniškai sengire vadiname mišką, kur pasikeičia bent dvi medžių kartos - kai medžiai užauga nugriūna ir vėl užauga be jokio žmonių įsikišimo. Kiek sengirei metų - priklauso nuo jos medžių rūšies, pavyzdžiui juodalksniai gyvena apie 100 metų, tad jau po 200 metų jau galime laikyti mišką sengire. Tuo tarpu pušynui reiktų apie 600 metų ramybės, kad taptų sengire. Sengirei būdingas įvairiarūšiškumas ir įvairiaamžiškumas. Tuo tarpu ūkiniuose miškuose didelis medyno plotas yra vienu metu apsodinamas viena rūšimi, kad po kurio laiko būtų lengva vienu ypu iškirsti.
Visi organizmai gali išgyventi tik tam tikromis sąlygomis. Pavyzdžiui, kinivarpoms būtinos senos eglės. Norėdami turėti daug statybinės medienos žmonės prisodino Europoje daug eglių, tačiau praėjus 100 metų pasikeitė klimatas, vasaros tapo sausesnės, eglės mažiau sakingos ir joms sunkiau pačioms apsiginti nuo žievėgraužių tipografų. Kai visas miškas yra vienodo amžiaus eglių monokultūra, tobulai tinkanti tiems vabaliukams, prasideda jų populiacijos sprogimas, dėl ko išdžiūsta didžiuliai plotai eglynų. O sengirėje, kur yra daug skirtingų rūšių ir amžių medžių, keletos eglių nudžiūvimas bus vos pastebimas.
Švedai atliko eksperimentą - krūvas negyvos medienos padėjo skirtingose buveinėse: rezervatuose, ūkiniuose miškuose, vidury pievų ir kitur - siekdami ištirti, kokios rūšys apsigyvens. Galiausiai paaiškėjo, kad retos rūšys atėjo tik rezervatuose. Nei pievose nei ūkiniuose miškuose tos rūšys neatkeliavo, nes ne visos yra prisitaikiusios.
Miškai Lietuvoje: skaidymas, sengirės potencialas ir iššūkiai
Lietuvoje miškingumas siekia 33 % ir yra kur kas aukštesnis nei Vakarų Europoje, tačiau situacija prastesnė nei Latvijoje ar Estijoje. Svarbesnis klausimas - kokie tie mūsų miškai? Lietuvoje miškai yra skirstomi į 4 kategorijas, tik pirmos, rezervatinės, grupės miškuose yra draudžiami kirtimai. Rodos, galėtume džiaugtis, kad turime 1 % sengirių, tačiau jų vidutinis amžius tėra apie 70 metų. Tai dar ne sengirės, bet miškai, kurie teoriškai po daugybės metų turėtų tapti sengirėmis. Situacija galėtų būti geresnė.
Lietuvoje dirba daug puikių mokslininkų, įsigilinusių į senuosius miškus ir jų problemas, kurie turi daug argumentų už jų saugojimą, tačiau viena yra parašyti mokslinį straipsnį ir pasidalinti savo tyrimų rezultatais su kolegomis, kita - tas mokslines žinias perteikti visuomenei. „Sengirę“ kūriau norėdamas parodyti, kad mišką reikia vertinti ne tik kietmetriais ir lentom, jis turi kitą neišmatuojamą vertę. Pats būdamas miške jaučiuosi labai ypatingai, kyla noras perteikti nors dalelę to jausmo ir atskleisti jo turtus kitiems. Šis filmas - tai pasaka apie mišką, kurio Lietuvoje nebėra. Surinkome pačias įspūdingiausias Lietuvos miškų vietas ir sudėjome į vieną filmą. Sukūrus „Sengirę“ klausėm kino teatrų savininkų, kiek žmonių galėtų į jį ateiti. Iš pradžių jie prognozavo, kad į filmą be muzikos ir užkadrinio balso ateis 2000 žmonių, ir tik tada, jei atvešime mokinius autobusais. Kai pirmąjį savaitgalį atėjo 8000 žmonių, supratome, kad galime ne tik kalbėti apie senuosius miškus, bet ir veikti. Pusę visų pajamų skyrėme miškui ir įsteigėme „Sengirės fondą“ - organizaciją, kuri turėjo užtikrinti, kad besikeičiant kartoms - žmogaus gyvenimas labai trumpas lyginant su mišku - miškai išliktų nepaliesti. Idėjos tapusios „Sengirės fondo“ pagrindu, ore tvyrojo daugybę metų, daugelis svajojo daryti kažką panašaus. Todėl tik įsteigus fondą, iš karto prisijungė daugybė savo sričių profesionalų, patys geriausi mokslininkai, fotografai, viešųjų ryšių guru ir t.t.
Nuotaikingai pasakoji, kaip vaikai malkų rinkėjus iš kaimynystėje esančio miško, tačiau padaryti kažką Lietuvos mastu, prieš akis vis blogėjant senųjų miškų situacijai, nėra taip paprasta. Kaip pats priėjai prie pasirinkimo eiti į viešumą, o ne ramiai dirbti savo darbą?
Kai buvau dar mokinys, pačioje nepriklausomybės pradžioje, į mano gimtą Antalgės kaimą atvažiuodavo vienuolė iš Amerikos. Labiausiai jos laukdavome dėl jos vakarietiškų lauktuvių, pieštukų su trintuku ant galo, kas mums atrodė kaip stebuklas, arba geltonų lipnių užrašų popierėlių, su kuriais net nežinodavom, ką veikti. Tai man labai anksti įskiepijo, kad nuo kiekvieno mūsų priklauso, kokioje visuomenėje ir kokioje Lietuvoje gyvensime. Jei matau kažkur prasmę - renkuosi daryti. Vaikystėje įprasta vaikytis kompanijos, tačiau kai niekas iš draugų nenorėdavo su manimi eiti miškan, man nebuvo kliūtis eiti vienam. Šis įgūdis išsivystė anksti, bet ir dabar, jei jaučiu, kad kažkas yra svarbu - imu veikti. Puikus pavyzdys - taromatai. Pridavus vieną plastikinį butelį galima paaukoti 10 centų. Ką reiškia 10 centų miškui, kai hektaras kainuoja 20-30 tūkstančių eurų? Tačiau per metus tokiu būdu miškų išpirkimui buvo paaukota daugiau nei 100 000 eurų!
Ateinančios kartos ir ilga kelionė nuo idėjos iki realaus pokyčio
Žmogui labai dažnai daug dalykų atrodo neįmanomi. Jei prieš penkerius metus būtų kas pasakęs, kad reiktų nutupdyti visus lėktuvus, neteršti CO₂, daugelis būtų liepę nekalbėti nesąmonių - juk be lėktuvų viskas sustos ir pasaulis sužlugs. Kas atsitiko, kai per pandemiją visi lėktuvai nutūpė? Ogi nieko. Pasaulis liko toks, koks ir buvo. Visi tie „negaliu“ yra susiję su žmogaus veikla. Šiandien daug kas matuojama pinigais. Net ir aplinkosaugoje tavo veiklos paliekami anglies pėdsakai gali būti apskaičiuojami ir įvertinami kreditais. Tas, kas teršia, bet nenori mažinti savo taršos, gali padaryti gerą darbą - nusipirkti anglies kreditus, už kuriuos yra sodinami miškai. Norintys pigesnių kreditų renkasi Afriką. Ten pigiai sodinami medeliai, viskas labai gražu, bet po 30 metų tuos miškus gali iškirsti, nes baigsis projektas. Reikia suprasti, kad pasodintas miškas yra kaip kopūstų ar rugių laukas, kurį patogu vienu metu nušienauti, tačiau jis nėra savaime vertingas. Vertingiausi yra senieji miškai, kuriuose yra daugybė tarpusavyje susijusių organizmų. Bioįvairovės atžvilgiu jie nepalyginami. Neseniai buvau Indijoje ir nustebau - važiuodamas per džiungles 6 valandas nemačiau nei vieno kirtimo. Pabandykite Lietuvoje bent 20 minučių taip - nepraeis nei pusė minutės nuo įvažiavimo į mišką ir pamatysite kirtavietę.
Ar galima Lietuvoje išlaikyti sengirę ilgalaikėje perspektyvoje? Tai klausimas apie politinį ir visuomeninį dialogą, apie finansavimą, teisyną ir žmonių supratimą, kad miškas turi vertę ne tik kaip medienos ištekliai. Lietuvoje ginčijamos temos - ar ūkiniai miškai gali kada nors tapti sengire, ar būtina saugoti ir išsaugoti senąją ekosistemą. Atsakymai slypi nuosekloje veiklose: edukacijos plėtra, išsaugojimo fondų stiprinimas, vietos bendruomenių įtraukimas ir mokslinių duomenų sklaida visuomenėje.
Interviu su Mindaugu Survila: filmo kūrimo užkuliai ir ateities planai
„Sengirę“ kūriau norėdamas parodyti, kad mišką reikia vertinti ne tik kietmetriais ir lentom, jis turi kitą neišmatuojamą vertę. Pats būdamas miške jaučiuosi labai ypatingai, kyla noras perteikti nors dalelę to jausmo ir atskleisti jo turtus kitiems. Šis filmas - tai pasaka apie mišką, kurio Lietuvoje nebėra. Surinkome pačias įspūdingiausias Lietuvos miškų vietas ir sudėjome į vieną filmą. Sukūrus „Sengirę“ klausėm kino teatrų savininkų, kiek žmonių galėtų į jį ateiti. Iš pradžių jie prognozavo, kad į filmą be muzikos ir užkadrinio balso ateis 2000 žmonių, ir tik tada, jei atvešime mokinius autobusais. Kai pirmąjį savaitgalį atėjo 8000 žmonių, supratome, kad galime ne tik kalbėti apie senuosius miškus, bet ir veikti. Pusę visų pajamų skyrėme miškui ir įsteigėme „Sengirės fondą“ - organizaciją, kuri turėjo užtikrinti, kad besikeičiant kartoms - žmogaus gyvenimas labai trumpas lyginant su mišku - miškai išliktų nepaliesti. Idėjos tapusios „Sengirės fondo“ pagrindu, ore tvyrojo daugybę metų, daugelis svajojo daryti kažką panašaus. Todėl tik įsteigus fondą, iš karto prisijungė daugybė savo sričių profesionalų, patys geriausi mokslininkai, fotografai, viešųjų ryšių guru ir t.t.
Istorija apie renginius bei ekspedicijas į sengires ir jų įvairovę - tai kelias nuoširdžiai pristatytas žmogaus santykio su gamta procesas. Mindaugo Survilos tikslas - parodyti, kad miškas nėra tik mediena ar ekosistemų rinkinys, o gyvas pasaulis su savo prasmėmis ir tikslais. Tokios idėjos turi potencialą įtraukti plačią visuomenę - nuo mokyklų iki bibliotekų, viešųjų erdvių ir valstybinių sprendimų priėmėjų.
