Kalbėdami apie muzikos tipologinių fenomenų (rūšis, žanras) universalumo bei ilgaamžiškumo paslaptį, turime nurodyti jų ontinę paskirtį integraliai apibendrinti pamatinius muzikos kūrinių kilmės, kompozicinės organizacijos ir funkcionavimo aspektus. Kita fundamentinė šių fenomenų ypatybė - jų vidinės struktūros bei funkcijų plastiškumas, gebėjimas atspindėti kūrinio transformacijas jo genetiniame kode. Taip tipologiniai fenomenai išsaugo savo aktualumą reflektuodami tiek nuosaikaus, tolygaus meno proceso, tiek krizinio, trauminio virsmo muzikos kūrybos bei recepcijos indikacijas.
Šiame straipsnyje aptariami proceso juridinio ir estetinės sampratos kertiniai elementai, jų istorinė evoliucija nuo ankstyvųjų Boecijaus sampratų iki baroko genotipo sąvokų, nagrinėjama, kaip žanras (Gattung) ir genotipo sąvokos įsitvirtino skirtingose epochose, o galiausiai - kokios nuorodos į Venecijos polichorinės muzikos tradicijas ir San Marco kultūrinį kontekstą padeda suprasti, kaip žanro ir struktūros santykis formuojamas bei evoliucionuoja.
Venecijos polichorinės muzikos pradmenys ir San Marco kaip skaitmeniniai žanrų pamatiniai kodeksai
Venecijos polichorinės muzikos kulminacija pasiekta paskutiniaisiais XVI a. dešimtmečiais, kai Giovanni Gabrieli, Andrea sūnėnas, dirbo San Marco vargonininku ir kompozitoriumi. Jis pirmasis natose tiksliai nurodė naudotinus instrumentus (įskaitant didelius varinių pučiamųjų ansamblius), pradėjo užrašinėti kai kuriuos interpretacijos niuansus ir kurti įspūdingus aido efektus. San Marco bazilikoje sukurtos muzikos šlovė pritraukė daug kompozitorių, kurie vėliau šias muzikos naujoves paskleidė visoje Europoje.
Po 1603 metų, be orkestro, solistų ir chorų, San Marco muzikinėje praktikoje atsirado ir basso continuo. Tarp instrumentalistų, išgarsinusių šias kompozicijas ir išgarsinusių Veneciją, buvo kornetininkas Giovanni Bassano, kuriam Andrea Gabrieli kūrė įspindingos technikos reikalaujančias korneto partijas. Venecijos polichorinės muzikos kulminacija rodo, kaip atlikimo vieta tampa esminiu faktoriu formuojant rūšis (žanrus) ir jų funkcines sritis.
XVII a. pradžioje San Marco muzikinis gyvenimas buvo prigesęs, kol 1612 m. čia atvyko naujasis kapelmeisteris Claudio Monteverdi, kurio „Mišparai Palaimintajai Mergelei“ atvėrė naują ir originalų muzikos kelią. Mišparai yra didelis ir įspūdingas kūrinys, suderinantis maldą ir virtuoziškumą, intymumą ir monumentalumą - sukurtas žmogaus, kuris tarnavo ir bažnyčiai, ir teatrui. Giliai novatoriška muzika demonstruoja aukščiausią kompozicijos išmanymą, o Baroko epochai būdingas aido metodas čia kuria iliuzijas ir pasitelkia žodžių žaismą.
Venecijos paveldo anatomija: išvestinės žanrų kūrėjų kelių į XXI a. sąvokas
Minėtos kultūrinės praktikos rodo, kad žanrų (Gattungen) apibrėžimo eiga nuo Boecijaus tipiškos trinarės sistemos iki Grocheo socializuotos, atlikimo vietos ir funkcijų diferencijavimo nurodo į dinamišką ryšį tarp socialinių faktorių ir muzikinės kalbos plėtojimo. Venecijos pavyzdys iliustruoja, kaip sociokultūriniai veiksniai, atlikimo vietos sąlygos bei techniniai pasiekimai lemia žanrų plėtrą ir jų įvairovę.“
Muzikos žanrų kilmė: iš Boecijaus iki Grocheo ir Matthesono
Anicijaus Manlijaus Torkvato Severino Boecijaus De institutione musica pateikė spekuliatyvią trinarę muzikos rūšių (musicae genera) tipologiją, kurioje aprašyta pasaulio, žmogaus ir instrumentinė muzika. Joje muzikos mundana apėmė tris abstrakčias atmainas, o musica instrumentalis kilo iš empirinio stebėjimo. Pasaulinė muzika skirdavosi pagal kosmines ir metafizines struktūras, žmogaus muzika - harmonijos ir dvasininių kūno santykių supratimo klausimą, o instrumentinė - praktinį garso kūrimą per stygų, kvėpavimo ar mechaninius judesius. Tokia schema sutvirtino pagrindus vėlesnei žanrų ir genotipo analizės tradicijai, kuri išsivystė į baroko laikų sistemines nuorodas.“
Johanneso de Grocheo traktate „Muzikos menas“ yra išskirta tokia sistema: pasaulietinė (musica simplex, musica vulgaris) ir bažnytinė (musica ecclesiastica) muzika, o polifonija laikoma profesionalių kūrėjų darbus. Joje akcentuojama socialinė muzikos paskirtis ir atlikimo vietos kriterijai, kurie tapo pamatiniais elementais vėlesnėse genotipo analizėse. Lyginant su Boecijaus schema, de Grocheo darbas rodo, kaip laikui bėgant žanro (genotipo) sąvoka įgauna platesnį, sociokultūrinį kontekstą.“
Matthesono traktatas „Melodijos mokslo grūdas“ (1737) ir jo vėlesnė redakcija „Melodijų žanrai ir jų ypatingi skirtumai“ (Die Gattungen der Melodien und ihre sondern Abzeichen) pateikė 38 melodijų žanrus, iš kurių 30-ies aprašymas sako apie žanrų skirtumus, afektus ir bendrąjį forma. Tokiu būdu Matthesonas atribojo muzikos žanrą nuo stilių, pamatydamas jų tarpusavio sąsajas ir įtikiminimus. Forkelis toliau įtvirtino šias idėjas, pritaikydamas jas platesnei Europos muzikos istorijos sistematikai. Taip išryškėjo dvi kertinės kryptys: žanro (Gattung) ir stiliaus (Stil) diferenciacija, kuri vėliau įtvirtino terminus kaip žanro (Gattung) ir stiliaus (Stil) atskiras koncepcijas. Taigi, XVIII a. pabaigoje vokiečių muzikologija priėmė terminų tradiciją, kurioje žanras (Gattung) ir rūšis (Genus) gali būti vartojami skirtingai, o jų hierarchija tapo įprasta.“
Genotipo ir stiliaus dvejybė: klausimai, kuriuos išsprendė XVIII a. kritikai
Iš matytų pavyzdžių matyti, kad de Grocheo ir Matthesono įtaka leido suvokti, jog socialinio užsakymo, atlikimo vietos ir atlikimo būdo ypatybės yra esminiai genotipo komponentai. Tokia perspektyva padeda suprasti, kodėl skirtingos epochos matydavo skirtingus žanrų (genotipų) pasirinkimus ir kokie socialiniai veiksniai juos įtakojo. Forkelio įtraukimas į „Visuotinę muzikos istoriją“ papildė žanro (Gattung) ir stiliaus (Stil) atskyrimą, kuris tapo įprasta analizės praktika.“
Nors laikui bėgant terminai evoliucionavo, pagrindinė idėja liko: žanro (genotipo) sąvoka sutelkė dėmesį į kūrinių tipus, jų funkcijas ir atlikėjų struktūrą, o stilius apėmė literatūros, retorikos ir estetinių formų įtaką. Tokiu būdu Venecijos pavelde išliko svarbus įrodymas, kad žanro ir genotipo klausimai yra susiję su socialinėmis struktūromis, kultūrinėmis praktikomis ir techniniais iššūkiais.“
Šiuolaikinė perspektyva: išaiškinimai ir regioniniai skirtumai
Šiandieninėje muziko žanrų analizėje svarbu suprasti, kad žanro pavadinimai gali būti naudojami įvairiais būdais: kai kur jie susiję su stilistinėmis ar formaliomis ypatybėmis, kitais atvejais - su socialine atlikimo vieta ir funkcija. Regioniniai skirtumai rodo, jog Vakarų tradicijos dominuoja daugelyje pavyzdžių, tačiau skirtingos kultūros pateikia savitus žanrų įvairovei ir transformacijoms. Pavyzdžiui, kelią žanrų plėtrai kartais lemia tos regiono tradicijos, šokiai, instrumentų repertuaras ir vokalinis prisitaikymas. Tokios įvairovės leidžia suprasti, kaip žanrų evoliucija yra platesnio kultūrinio konteksto dalis.
Kodėl svarbus Venecijos polichorinis paveldas šiandien?
Venecijos paveldo tyrimas ir jo įtaka teikia aiškių pamatų, kaip atlikimo vieta ir socialiniai veiksniai formuoja žanro suvokimą. San Marco tradicija ir Gabrieli šeimos kūryba iliustratyviai rodo, kaip nauji techniniai sprendimai (nurodyta instrumentų nuskaitymo, aido efektų kūrimo, basso continuo įvedimo) iš karto keičia žanro sampratą ir jo taikymą. Iš to kyla idėja, kad žanro svarba yra ne tik kūrinio pavadinimas, o kompleksiškų struktūrų, funkcijų ir socialinių kontekstų derinys.“
tags: #venecijoje #atsirades #muzikos #zanrai