Piligrimų kelionės yra vienas paprastų ir gana nebrangių būdų sustiprinti kūną ir rasti sielos ramybę. „Gyvoji piligrimystė - geros savijautos garantas“, - teigia Šventosios žemės komisaras Lietuvoje, kasmet piligrimines keliones organizuojantis brolis pranciškonas, Pakutuvėnų šv. Antano Paduviečio parapijos klebonas Antanas Blužas. Pasibaigus švenčių šurmuliui, drauge su religinio turizmo koordinatore Raseinių rajone Silvija Čižaite-Rudokiene, parodoje jis atskleis, kas yra gyvoji piligrimystė, kodėl kartais išėjimas veda savęs atradimo link, kuo pasaulio piligrimus traukia Lietuva ir Šiluva.
Esama piligrimų, kurie Šiluvą pasiekia pėsčiomis. „Camino Polaco“ kelias Lenkijoje atveda į pirmąją „Camino Lituano“ stotelę Lietuvoje. 500 kilometrų per mūsų šalį tęsiasi šiuolaikinis piligrimų kelias, kuris vingiuoja per Alytaus, Kauno, Šiaulių apskritis. Jį sudaro 20 etapų po 25 kilometrus, kurie veda per kultūrinius, religinius, gamtos objektus ir į kuriuos galima lengvai nueiti kasdien. „Camino Lituano“ kuriamas pagal ispaniškąjį šventojo Jokūbo, arba „Camino de Santiago“, piligrimų kelią.
Kam skirtas Camino Lituano ir ką jis siūlo keliautojams
Vienas šio kelio iniciatorių ir sudarytojų, kelionių pėsčiomis entuziastas Marius Minkevičius sako, kad piligrimų kelyje svarbiausia ne tai, kiek kilometrų nuėjai, o tai, kokius jausmus iš tokios kelionės parsinešei. - Kokie iššūkiai laukia tų, kurie ryžtasi piligrimų žygiui? - Vienintelis ir svarbiausias iššūkis - rasti noro, jėgų ir laiko pabėgti ne į Palangą, ne į Turkiją išvažiuoti, o apsiauti batus, užsidėti kuprinę ir iškeliauti. Pats žygis piligrimų keliu nėra sudėtingas - juk ėjimo tempą reguliuoji pats, eini, kada nori, ilsiesi, kada nori. Ir vis dėlto - tai nepaprasta galimybė atpalaiduoti smegenis, pabūti su savimi, sudėlioti gyvenimo perspektyvas, sutvarkyti mintis. Piligrimų žygyje kiekvienas randa savo kelią. Vienam einant svarbu apžiūrėti kultūros objektus, kitam - pabendrauti su žmonėmis, trečiam - aplankyti maldos vietas. Kažkam reikia atostogų ir poilsio, kažkam - apmąstymų, kažkas ieško tikėjimo, o kažkas - artimo žmogaus.
Ilgųjų maršrutų pėsčiomis pradininkas, žinomos knygos „Lobių sala“ autorius Robertas Luisas Stevensonas 1878 metais per Prancūzijos Alpes ėjo 250 kilometrų tam, kad pagalvotų, ką toliau daryti su savo meile ištekėjusiai moteriai. - Ar jis rado sprendimą? - Mylimoji grįžo pas jį ir jiedu drauge nugyveno ilgą ir laimingą gyvenimą. Vadinasi, savo kelionėje jis rado būdą, kaip meilę prisikviesti. Piligrimų kelyje stebuklai dažnai vyksta. Gal net ne stebuklai, kai nutolstame nuo trukdžių pilnos aplinkos, mes randame sprendimus. Kelias, ilgas ėjimas susijęs su meditacija. O ji padeda išvalyti mintis ir atsakymai į mus kankinusius klausimus ateina patys.
Kam įsikūrė Camino Lituano ir kaip jis atrodo
Ar ir jums viename iš piligrimų kelių atėjo mintis sukurti lietuvišką kelią? - Keliauju labai seniai, pradėjau dar mokydamasis anuometiniame Kauno politechnikos institute. Turėjome puikų žygeivių klubą „Ąžuolas“. Po studijų mūsų keliai išsiskyrė, o ne taip seniai vėl susiėjo. Net keletas bendraminčių puoselėjo tą pačią idėją - sukurti piligrimų kelią Lietuvoje.
500 kilometrų trasa, kurią sužymėjote, galėjo tapti tiesiog dar vienu pėsčiųjų maršrutu, tačiau pavadinote ją „Camino Lituano“. Kodėl? - Camino ispaniškai yra kelias. Europoje gerai žinomi šventojo Jokūbo keliai. XII amžiuje žmonės jais keliavo, maldaudami sveikatos ir išgijimo. XVI amžiuje tų kelių nebeliko, jie atgijo tik XX amžiuje. Ilgų distancijų kultūriniai keliai turėjo skirtingus pavadinimus, istorines potekstes ir ėjo per skirtingas šalis, todėl buvo patogūs ne tik išmėginti savo jėgas, bet ir pažinti šalį, jos kultūrą. „Camino Lituano“ prasideda Žagarėje ir tęsiasi iki pat Lenkijos sienos, kur susijungia su Lenkijos piligrimų keliu, vedančiu į tiesiai į galutinę šv. Jokūbo kelio stotelę Kompostelos Santjago katedrą. Kelias per Lietuvą yra pažymėtas piligrimų kelio ženklais, o kas dvidešimt ar trisdešimt kilometrų parinkome nakvynės vietas. Jokio vadovo šiam žygiui nereikia, užtenka mūsų interneto puslapyje susirasti paruoštus žemėlapius.
„Camino Lituano“ - tai piligriminis-kultūrinis-turistinis Šv. Jokūbo kelias, besidriekiantis per visą Lietuvą nuo Žagarės iki Lazdijų. Lietuviškasis kelias priklauso tarptautiniam Šv. Jokūbo kelių tinklui - juo galima keliauti per visą Europą iki Santjago de Kompostelos katedros Ispanijoje. Lietuviškasis kelias dar visai jaunutis - įkurtas tik 2019 metų vidurvasarį. Kokio ilgio kelias? „Camino Lituano“ tęsiasi per Lietuvą daugiau nei 500 km: per Šiaulių, Kauno ir Alytaus apskritis. Visas kelias suskirstytas į 21 etapą po 22-30 km per dieną. Kiek užtruks kelionė? Pereiti visą „Camino Lituano“ prireiks apie 20 dienų, taigi, beveik trijų savaičių, dar porą savaitėlių užtruksi, jei norėsi pereiti naująsias kelio atkarpas Žemaitijoje ir Aukštaitijoje. Bet galima keliauti ir dalimis - po vieną, du ar penkis etapus.
Kokiu „transportu“ keliauti? Be abejo, savo kojomis!!! Dar galima važiuoti dviračiu. Eiti vienam ar su grupe? Kada keliauti? Populiariausia eiti balandžio-spalio mėnesiais, bet galima keliauti ir bet kuriuo kitu metu. Savotiško žavesio turi niūrus lapkritis, gili ar nelabai žiema, ankstyvas pavasaris. Kokia kryptimi eiti? Kelią rodo geltonos rodyklės bei šv. Jokūbo kriauklės mėlyname fone. 2020 metais pradėtas stacionarus kelio žymėjimas, tad tikėtina, kad jau šių metų vasarą piligrimams nebereikės ieškoti nuorodų ant pakelės stulpų, akmenų ar medžių.
Ką galima pamatyti ir kur nakvoti
Ką galima pamatyti? Kelias veda per religinius, kultūrinius, istorinius, gamtos objektus. Aplankysi daug didelių bažnyčių mažuose kaimuose, pamatysi jaukių koplytėlių, pakelės kryžių. Yra išlikusių sinagogų, užsuksi į mečetes. Pasivaikščiosi po miestų ir miestelių senamiesčius, aplankysi keletą dvarų, muziejų, užkopsi į apžvalgos bokštus. Praeisi daug Lietuvos kaimų, galbūt pajusi vietinių bendruomenių svetingumą. Žygiuosi pro laukus bei miškus. Kur nakvoti? Kiekvieno etapo pabaigoje piligrimų laukia nakvynės namai. Nakvosi klebonijose, parapijos namuose, bendruomenės namuose, kaimo turizmo sodybose, viešbutukuose, kempinguose, vienuolyno celėse ir kt. Dėl nakvynės reikia susitarti iš anksto ir atėjus parodyti „Camino Lituano“ piligrimo pasą. Žinoma, nakvoti galima ir palapinėje, tačiau visą kelią ant pečių ją neštis teks pačiam.
Kur įsigyti piligrimo pasą? „Camino Lituano“ piligrimo pasą gali įsigyti Šv. Pilypo ir Jokūbo bažnyčioje Vilniuje, Alytaus turizmo informacijos centre, Svetingumo komplekse „Monte Pacis“, įsikūrusio Pažaislio vienuolyne, registratūroje, Kėdainių viešbučio „Smilga“ registratūroje, kempingo „Saulėtosios naktys“ Gataučiuose registratūroje, Žagarės dvaro sodyboje, Miroslavo Švč. Trejybės bažnyčioje, Pakruojo verslo informacijos bei Joniškio turizmo ir informacijos centruose. Paso kaina - 2 €. Beje, pradėjęs kelią Žagarėje, savo piligrimo pase nuo šiol gali pats užsidėti pradžią žymintį anspaudą, kurį rasi specialiai tam pastatytoje mėlynoje telefono būdelėje.
Kaip maitintis? Pusryčius ir vakarienę daug kur galima užsisakyti nakvynės vietose. Gali valgyti ir pakeliui esančiose kavinėse (kai eisi per didesnius miestelius). Ką pasiimti į kelionę? Pirmiausia reikia gerų, jau pranešiotų ėjimo batų. Taip pat kuprinės, apsiausto nuo lietaus, vandens, užkandžių, drabužių komplekto (atsižvelgiant, kiek dienų eisi), galima pasiimti šiaurietiško ėjimo lazdas.
Kiek kainuos kelionė? Nakvynė piligrimams skirtose vietose dažniausiai kainuos iki 10 € (žinoma, viešbučiuose, kaimo turizmo sodybose, svečių namuose kainos bus didesnės), pusryčiai bei vakarienė nakvynės vietose kainuos po 3-5 € ir ką pakeliui nusipirksi pietums. Kur sužinoti daugiau informacijos? O kodėl eiti? Eheimas - geriausia meditacija, ėjimas - tai išsukimas iš kasdienės rutinos, tai kelias į save. Keliaujant po 7 ar daugiau valandų per dieną, atsiranda labai daug laiko įsiklausyti į savo mintis, rasti atsakymus į rūpimus klausimus, „susidėlioti save į vietą“. Kiekvienas kažką atras, ką nors kelyje sutiks, kažką supras - iš kelionės grįš kitoks.
Beje, šaunioji makaliukė Evelina jau nukeliavo visus 500 „Camino Lituano“ kilometrų (pati sako, jog tai niekis, palyginti su 900 km, kuriuos nužygiavo Šv. Jokūbo keliu Ispanijoje!). Iš pradžių buvo baisu eiti vienai merginai, dėl visa ko kišenėje turėjau pipirinių dujų balionėlį ir įtariai žiūrėjau į kiekvieną sutiktą asmenį, tačiau greitai supratau, kad visos baimės - tik mano galvoje. Tačiau labiausiai įsiminė kelyje sutikti bendražygiai, jų istorijos, atviri pokalbiai. Atradau, jog nuostabiausi dalykai ir potyriai prasideda tada, kai išdrįsti atsiverti kitiems. Išleista knyga „Lietuvos šventovės atvirukuose. Lietuvos piligrimų bendrija išleido D. Liutiko knygą „Lietuvos šventovės atvirukuose. Šioje knygoje pristatomi atvirukai, kuriuose pavaizduotos Lietuvos šventovės - bažnyčios ir cerkvės, sinagogos, mečetės ir kenesos, koplyčios ir pakelės kryžiai, kalvarijos ir lurdų grotos. Leidinys su skaitytoju bendrauja pirmiausia vaizdais, atspindinčiais XIX a. pabaigoje prasidėjusią Lietuvos atvirukų leidybos istoriją. Leidinyje pristatomi atvirukai yra išleisti 1895-2025 metais, todėl ši knyga tampa vaizdiniu Lietuvos sakralinės istorijos, atvirukų dizaino ir leidybos metraščiu.
