Mūsų svetainė naudoja slapukus (angl. cookies). Kad veiktų užklausos forma, naudojame sistemą „Google ReCaptcha“, kuri padeda atskirti jus nuo interneto robotų, kurie siunčia brukalus (angl. Slapukų naudojimo parinktysJūs galite pasirinkti, kuriuos slapukus leidžiate naudoti. Šie slapukai yra būtini, kad veiktų svetainė, ir negali būti išjungti. Šie slapukai leidžia apskaičiuoti, kaip dažnai lankomasi svetaine, ir nustatyti duomenų srauto šaltinius - tik turėdami tokią informaciją galėsime patobulinti svetainės veikimą. Jie padeda mums atskirti, kurie puslapiai yra populiariausi, ir matyti, kaip vartotojai naudojasi svetaine. Tam mes naudojamės „Google Analytics“ statistikos sistema. Surinktos informacijos neplatiname. Šie slapukai yra naudojami trečiųjų šalių, kad būtų galima pateikti reklamą, atitinkančią jūsų poreikius. Mes naudojame slapukus, kurie padeda rinkti informaciją apie jūsų veiksmus internete ir leidžia sužinoti, kuo jūs domitės, taigi galime pateikti tik Jus dominančią reklamą.
Oficialia muziejaus istorijos pradžios data laikoma 1921 metų gruodžio 14 diena, kai Lietuvos steigiamojo seimo pirmininkas Aleksandras Stulginskis, ėjęs ir Respublikos Prezidento pareigas, paskelbė „M. K. Čiurlionies vardo galerijos įstatymą“.
Pradinės idėjos ir kūrimosi kelias
Pagrindinis akstinas kurti muziejų buvo poreikis išsaugoti M. K. Čiurlionio kūrybinį palikimą.1922 metais remiantis šiuo įstatymu, Švietimo ministerija iš Sofijos Čiurlionienės nupirko visus jos nuosavybėje buvusius M. K. Čiurlionio kūrinius (193 vnt.) už 65 000 vokiečių aukso markių, tapusius Nacionalinio M. K. Muziejaus steigimo būtinybė buvo įsisąmoninta, tačiau realių veiksmų imtasi tik praėjus dar porai metų. Iki to laiko galerija egzistavo tik dokumentuose.
Nebeapsikentę valdžios neveiklumo, 1923 metais aktyviausi menininkai vasario 21 dieną pradėjo dvi su puse dienos trukusį visuotinį streiką. Streiko komitetas, kurį sudarė dailininkai Justinas Vienožinskis, Ignas Šlapelis, Petras Kubertavičius ir Paulius Galaunė, tuometinei valdžiai metė rimtus kaltinimus dėl abejingumo kultūros ir meno reikalams. Tik po tokio drąsaus žingsnio 1924 metais prelato Mykolo Krupavičiaus iniciatyva Ministrų kabinetas skyrė 190 000 litų laikiniems galerijos rūmams statyti pagal Vladimiro Dubeneckio parengtą „Meno mokyklos fligelio - laikinosios Čiurlionies galerijos projektą”.
Kaip tik tais metais kovo mėnesį prie kuriamos M. K. Čiurlionio galerijos vairo stojo tuomet vienintelis Lietuvoje muziejininko išsilavinimą Paryžiaus Luvro mokykloje įgijęs dailininkas Paulius Galaunė. Tų pačių metų liepos 25 d. imtas sprogdinti Ąžuolų kalne buvusios rusų tvirtovės fortas, o iš taip gautų plytų pradėta statyti galerija. Statybos darbai vyko sparčiai, ir jau 1925 metų rugsėjį dar nebaigtuose rūmuose buvo eksponuota jubiliejinė M. K. Čiurlionio kūrinių paroda, skirta menininko 50-osioms gimimo metinėms. Nors paroda truko tik 4 dienas, ją aplankė 1044 žmonės. Oficialiai galerija buvo atidaryta 1925 metų gruodžio 13 dieną, savo rinkiniuose turėdama beveik 4500 eksponatų.
Auganti svarba ir pokyčiai 20-jo amžiaus tarpsniuose
Naujos patalpos pasirodė per ankštos, paveikslai iškabinti per daug arti vienas kito, o ir kitais eksponatais erdvės stipriai perpildytos. Be to sparčiai augo naujai įsigijamų eksponatų skaičius ir darbo sąlygos labai greitai tapo sunkios. Nauja proga muziejaus statybai atsirado tik 1930-aisiais, paskelbus juos Vytauto Didžiojo metais. Naujai projektuojamas statinys turėjo tapti tautos ir valstybės vienijimo simboliu, o savo išorės stilistika attitikti bendrą „tautišką” pobūdį. 1930 metų lapkričio 23 dieną, užbaigiant Vytauto Didžiojo metų iškilmių renginių ciklą, Vienybės aikštėje buvo padėti Vytauto Didžiojo muziejaus kertiniai akmenys. 1936 m. statybų darbai buvo baigti, ir laikinoji M. K. Čiurlionio galerija perorganizuota į Vytauto Didžiojo kultūros muziejų.
Laikotarpio iššūkiai: okupuotos Lietuvos ir kultūros politikos įtaka
1940 metais bolševikų valdžiai okupavus Lietuvą, tuoj pat pasikeitė ideologiniai orientyrai. Tų pačių metų rugpjūčio 1 dieną švietimo komisaro įsakymu buvo atimtas Vytauto Didžiojo vardas. Vėliau atėjusi nacių okupacija leido muziejui susigrąžinti sovietų atimtą Vytauto Didžiojo vardą. Antroji sovietų okupacijos pradžia muziejų pavertė ideologiniu bastionu. 1944 m. buvo suteiktas Kauno valstybinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus vardas. Propaganda, kova su buržuaziniu menu ir religija labai greitai nuspalvino ir muziejaus veiklą. Steigėsi „Stalino būreliai“, muziejininkai privalėjo skaityti paskaitas, išryškinančias sovietinio meno pranašumus prieš supuvusį Vakarų Europos buržuazinį meną. P. Galaunė, kaip politiškai nepatikimas, buvo atleistas iš direktoriaus pareigų. Iš ekspozicijų buvo šalinami sistemai neįtikusių menininkų kūriniai.
1950 metais vykusiame M. K. Čiurlionio „teisme” buvo svarstomas mūsų genijaus kūrybos likimas. Jis išvadintas dekadentu, formalistu. Tik po ilgų ir skausmingų diskusijų M. K. 1953 metais, mirus Stalinui, atmosfera kiek keitėsi, tačiau visą ilgą sovietų valdžios laiką muziejų ženklino viena ryški linija: meno propaganda ir masiškumas. Per 7-9 dešimtmečius muziejus atidarinėjo naujus filialus bažnyčiose ir vienuolynuose, steigė savo padalinius kituose Lietuvos miestuose.
Augimas ir modernizacija: dėmesys Lietuvos dailės istorijai
1963 metais pradėjo veikti M. K. Čiurlionio memorialinis muziejus Druskininkuose, 1965-aisiais buvusioje Įgulos bažnyčioje atsidarė Skulptūros ir vitražo galerija, 1966 m. įsteigtas A. Žmuidzinavičiaus memorialinis muziejus (arch. Vytautas Landsbergis-Žemkalnis), perduotas Pažaislio vienuolynas. 1969 metais atidaryta nauja moderniai įrengta M. K. Čiurlionio kūrinių galerija (archit. Feliksas Vitas). 1975 metais duris atvėrė naujai pastatyta Paveikslų galerija (arch. Liucija Gedgaudienė, Jonas Navakas Ganauskas), skirta Mykolo Žilinsko kolekcijai, Vakarų Europos rinkiniams ir šiuolaikinio meno parodoms. 1978 metais Rotušės rūsiuose atidarytas Keramikos muziejus, 1983-aisiais - Velnių muziejus (arch. A. Mažeika).
Iki Nepriklausomybės atkūrimo muziejus iš mažos laikinosios Čiurlionio galerijos išaugo į didžiulį dailės muziejų. 1990-1992 metais dalį savo filialų muziejus grąžino teisėtiems savininkams, tačiau kūrėsi vis nauji. P. Galaunės šeima padovanojo muziejaus direktoriaus namus (arch. Arnas Funkas), testamentu muziejui atiteko žymaus scenografo Liudo Truikio ir operos solistės Marijonos Rakauskaitės butas, skulptoriaus Juozo Zikaro namai ir studija. Druskininkuose pastatyta V. K. Jonyno galerija (arch. Algimantas Kančas).
1997 metais muziejui buvo suteiktas nacionalinis statusas, o 2003 metais lankytojus jau pakvietė atnaujinta M. K. Prezidentas Valdas Adamkus 2005 metais oficialiai perdavė istorinius Lietuvos Respublikos Prezidentūros rūmus Kaune Nacionaliniam M. K. Čiurlionio dailės muziejui. Tų pačių metų liepos 5 d. 2006 m. buvo patvirtintas projektas dėl Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus pastato rekonstravimo ir priestato statybos. Plėtra buvo būtina, todėl muziejaus kieme buvo pastatytas modernus bibliotekos pastatas. Joje įrengtos muziejaus bibliotekos, archyvų saugyklos, skaitmeninimo centras, sukurta erdvi ir šviesi skaitykla, parodų salė. 2016 metų pabaigoje muziejus po rekonstrukcijos atvėrė duris ir pakvietė lankytojus susipažinti su tarpukariniu atnaujinto pastato interjeru, įrengtu „taupiojo modernizmo“ stiliumi. 2019 duris atvėrė nauja ekspozicija „Lietuvos dailė XIV-XIX a.“, pristatanti beveik 600 metų senosios dailės raidą, glaustai atspindinti Lietuvos meno ir kultūros tendencijas. 2020 metų vasarą atidaryta ekspozicija „Archaika: lietuvių liaudies menas XVIII-XX a.“. Čia pateko seniausi arba per amžius nepakitusias formas išlaikę kūriniai, nepaliesti miestietiškos kultūros, pramoninės gamybos įtakų.
Vidiniame muziejaus kiemelyje - niekam iki šiol nematytoje erdvėje įrengta unikali kryždirbystės ekspozicija „Kryžių Lietuva“. Muziejaus šimtmečio proga lankytojus pakviesime į dar vieną naują ekspoziciją, kurioje bus pristatomas 1900-1940 m. Istorijos audras atlaikęs muziejus ne tik išliko, tačiau taip pat išsaugojo vertingus Lietuvos istorijos eksponatus. Šiandien muziejus saugo daugiau nei 355 000 kūrinių!
Muziejaus ekspozicijų rinkinius sudaro M. K. Muziejus buvo atidarytas praėjus lygiai 70 metų po to, kai Miuncheną baigiantis Antrajam pasauliniam karui išvadavo JAV kairia, o nacių lyderis Adolfas Hitleris nusižudė savo bunkeryje Berlyne. Senstantys amerikiečiai veteranai ir per Holokaustą gyvi likę žmonės kartu su politiniais lyderiais dalyvavo iškilmingoje naujo muziejaus atidarymo ceremonijoje. Muziejus įsikūrė moderniame balto kubo pavidalo pastate, iškilusiame tarp kelių išlikusių neoklasikinio stiliaus pastatų buvusiame NSDAP „nervų centre“.
Muziejaus direktorius Winfriedas Nerdingeris pripažino, kad Miunchenas per ilgai vengė atsigręžti į savo niūrų paveldą, o į faktą, kad jis buvo A.Hitlerio partijos gimimo vieta, buvo reaguojama gėdingu tylėjimu. „Miunchenui dėl to teko sunkesnė dalia negu visiems kitiems Vokietijos miestams, nes jis taip pat labiau susitepęs negu bet kuris kitas miestas“, - pabrėžė W.Nerdingeris, kuris yra vieno vietos pasipriešinimo nario sūnus. „Būtent čia viskas prasidėjo“, - pridūrė jis. Miuncheno meras Dieteris Reiteris tvirtino, kad jo miestas pasiruošęs „atsigręžti į savo nacistinę praeitį“.
Keturiuose muziejaus aukštuose išdėstytose ekspozicijose pateikiami paaiškinimai anglų ir vokiečių kalbomis. Muziejuje galima pamatyti daugybę to laikmečio nuotraukų ir vaizdo įrašų, vaizduojančių nacių eitynes skambant trankiems maršams ir Sąjungininkų bombardavimų griuvėms paverstą miestą. Sukrečiančioje vaizdo instaliacijoje miesto žydų bendruomenė vaizduojama kaip šviesos taškeliai, kurių vis daugiau užgęsta, įsibėgėjant deportacijoms į koncentracijos stovyklas. W.Nerdingeris sakė netroškęs reklomuoti nacių „estetikos“ 28 mln. eurų kainavusiame muziejuje ekspozicijomis, kuriose matytųsi daug išpuoselėtų rudos spalvos uniformų ir didžiulių vėliavų su svastikomis. Lankytojų dėmesį labiau siekiama atkreipti į kitokius to laikmečio ženklus - pavyzdžiui, popieriaus lapus su ranka užrašytais sonetais, rastus pasipriešinimo judėjimo nario Albrechto Haushoferio kišenėje, kuriame karo pabaigoje įvykdyta egzekucija. Ant to popieriaus tebematomos kraujo dėmės.
