Krymas krypsta į mūsų pasakojimą kaip vieta, kur gamta susilieja su istorija ir kurortų tradicijos susidūrė su nauja politine realybe. Kryme lankytąsi 2006 metais, dabar kai pagalvoju, tai gana seniai...Dedu čia seną kelionės aprašymą. Žiemos nuotaikos ir vasaros planai pavertė kelionę į Krymą vienu įsimintiniausiu mūsų šeimos nuotykiu, kuriame praktinė patirtis susidūrė su geopolitiniais įvykiais ir maršruto pasirinkimais.
Kelias į Krymą: keliai, saugumas ir pasirinkti maršrutai
Krymas susideda iš dviejų geografinių sričių - lygumos ir pakrantėje stūksančių gana neaukštų kalnų (aukščiausia viršukalnė - apie 1500 m). Krymo autonominė respublika apima 27 tūkst. km²; joje gyvena 2,03 mln. gyventojų (2001). Vyrauja, rusai (virš 60 proc.), 25 proc. ukrainiečių, yra baltarusų, Krymo totorių, totorių ir kitų tautybių atstovų. XIX a. caro šeima bei Rusijos kilmingieji pietinėje Krymo pakrantėje įsirengė vasaros rezidencijas. Nuo to laiko Krymas tapo žinomas kaip atostogų bei poilsiavimo vieta. Sovietmečiu Krymas tapo „Visasąjunginių sanatorijų“ vieta, kur atvykdavo iki 10 milijonų poilsiautojų sezono metu. Ukrainai atgavus nepriklausomybę, skaičius turistų sumažėjo.
Kartą iš kelio žvilgsnis krypsta į praktinę patirtį: Kadangi automobiliu sukoordėme nemažai kilometrų, be to, nemėgstame važiuoti tais pačiais keliais, galiu pasidalinti patirtimi su tais, kurie planuoja keliauti po Ukrainą. Keliai Ukrainoje gana prastos būklės,o vietiniai vairuotojai visiškai neprognuozuojami. Jie ne tik važiuoja tokiuose keliuose kosminiais greičiais ( tie, kurie turi naujutėlaites mašinas ), bet ir visiškai nepaiso kelių eismo taisyklių. Kiti automobiliai lenkiami prieš pat kalną, o kartais susidarydavo įspūdis, kad važiuojame prieš eismą. Aišku, automobilių yra visokių. Blogiausia būdavo, kai prisivydavai kokį didelį, labai seną krovininį automobilį, kuris vos pajuda nuo senumo, o aplenkti dėl priešpriešinio srauto, negali. Baisiausia, kai tokius automobilius lenkdavo visokie seni „Žiguli“ ar „ Moskvič“ markės automobiliai, kurie patys vos judėdavo. Avarijų matėme daug ir su labai blogom pasekmėm.
Periplaukos, kelionės kryptys ir pirmieji sustojimai
Nepatarčiau Krymo link važiuoti per Lvovą. Mes keliavome per Lenkiją, o ne Baltarusiją, baimindamiesi ilgų eilių pasieniuose. Nuo Lvovo kelias tęsiasi per Ternopilį, Chmelnitskį, Vynitsą, iki Umanės. Geriau rinktis kelią Lutskas-Kijevas, kadangi tai autostrados tipo kelias. Nors, važiuojant šiuo keliu prisideda apie porą šimtų kilometrų viršaus, dangos paviršius ir dviguba kelio juosta sutaupo laiko ir degalų. Beje, apie degalus. Benzino litras litu pigesnis, negu pas mus, bet ir šiek tiek prastesnės kokybės. Piltis patartina tik normaliai įrengtose kolonėlėse. Kadangi atsiskaityti kortelėmis beveik niekur neįmanoma - tik poroj kolonėlių radome tokią prabangą (beje, ir visur kitur taip pat), reikia turėti nemažai grynų pinigų. Tačiau LUKOIL sistemos degalinėse daug kur galima atsiskaityti LUKOIL kreditinėmis kortelėmis, todėl patarčiau į kelionę pasiimti papildytą ir tokią kortelę.
Kryme keliai kur kas geresnės kokybės. Puikūs serpantinai atkarpoje Sudakas - Alušta apsupti nuostabios gamtos. Labai geras kelias Jalta-Simferopolis. Kadangi nors viena akim norėdavosi žvilgtelti į pravažiuojamus miestus, dažnai nesirinkdavome apvažiavimo kelių, bet traukdavome per miesto centrą. Labai sunku važiuoti miestuose piko valandom, nes, ne tik kad turi stebėti kitus vairuotojus ir stengtis atspėti jų veiksmus, bet ir įdėmiai stebėti kelią, nes miestuose pilna duobių, kur gali palikti automobilio ratus. Vienoje vietoje matėme kažkaip duobėn įsmigusią dalį krovininio automobilio, iš kurios, be kokio krano pagalbos, jam niekaip nepavyktų išsikrapštyti.
Chersone vos pati neįlėkiau į duobę, tarp kitko penkių juostų kelyje, bet spėjau laiku pamatyti kaip priešaky važiavusi mašina staigiai metėsi į kairę, į priešpriešinę eismo juostą. Labai geras kelias Kijevas-Odesa. Nauja danga, kai kuriose vietose apšviestas. Todėl ir mes, pasiekę Umanę, ir planavę iš karto važiuoti Krymo link, pasukome į Odesą. Tačiau Odesa mus pasitiko nesvetingai, visiškai neapšviestomis gatvėmis, kuriose vaikštinėjo neaiškios kompanijos. Gatvėse zujo automobiliai, pilni plikių skustų vaikinų. Pabandėme pas budinčius milicininkus gauti informacijos apie kokį nors viešbutį, bet reikalas buvo bergždžias. Netgi nuskambėjo tokia frazė: „Jeigu įvažiuosite į miestą, tai rytoj iš jo neišvažiuosite“. Taigi, atsargiai važiavome tolyn, kol pamatėme pirmo pasitaikiusio viešbučio iškabą. Tai buvo pati brangiausia mūsų nakvynė šios kelionės metu, tačiau tokiu vėlyvu metu saugiai nesijautėme. Apsistojome tikrai gerame viešbutyje, vadinamame „inturist“. Su veikiančiu kazino, naktiniu restoranu ir kitais patogumais. Žmogui para kainavo apie 140 litų, tačiau tai iš tikrųjų buvo pati brangiausia nakvynė.
Odesa ir rytų jūros vaizdai: ką pamatėme ir iš kur kilęs kelias toliau
Ryte papusryčiavę, nutarėme porą valandų praleisti Odesoje, juolab, kad visos lankomiausios vietos buvo netoli viešbučio. tačiau netoliese esančios filharmonijos taip pat neverta aplenkti. Įspūdingas pastatas, unikalus vidaus interjeras. Potiomkino laiptai, nuo kurių atsiveria puikus vaizdas į Jūrų uostą, paminklas Odesos įkūrėjui hercogui A. E. Rišelje, Deribasovo gatvė - toks menkas gurkšnis naujųjų įspūdžių ir vėl tolyn. Į Odesą dar atvažiuosime, bet nebent po kelių metų. Keliaujame tolyn link Krymo. Savaip žavi tos neaprėpiamos žvilgsniu platumos. Įdirbti laukai tęsiasi iki pat horizonto. O tarp jų įsisterpę nedideli miesteliai traukia akį saulėje auksu žaižaruojančių cerkvių stogais. Aišku, privažiavus arčiau, pamatai, kad nameliai menkučiai, seniai matę dažus, kiemai apleisti, apžėlę dilgėlėm ir kitom žolėm iki kaklo. Tuo tarpu šeimininkai sėdi už tvoros ir lukštena saulėgrąžas, bendrauja, pardavinėja vaisius, pieną ar kitus produktus. Žinoma, matėme ir visiškai naujų, puikių namų, su nuostabiom naujom tvorom aplinkui. Labai įdomi kelio atkarpa važiuojant iš Odesos ties Koblevu. Kadangi šioje vietoje susiformavusi Tylihulsko įlanka, kelias tęsiasi pylimo viršum, kurį iš abiejų pusių supa vanduo. Įdomu dalyką išgirdom per televizorių bebūdami vietoje. Tieisog vienas gudrus verslininkas sugalvojo vamzdžius, kuriais teka kanalų vanduo priduoti į metalo supirktuves. Neatsimenu kiek, bet tikrai nemažą kiekį. Kilometrai laukų liko be drėkinimo sistemos, valdžia susiėmė už galvos. Vos ne ekologinė katastrofa.
Kerčė, Čatyr-Dag ir tolimos kryptys: kanjonai, urvai ir istorija
Trumpai sustojame nusimaudyti pliaže prie Feodosijos. Feodosijos pliažas didelis, smėlėtas, bet labai nešvarus. Kalnai kažkokių neaiškios paskirties šiukšlių. Užtat galima pasirinkti daug gražių perlamutrinių kriaulių. Smėlėti pliažai būdingi Kerčės pusiasaliui iki Sudako. Prasideda kalnai, prasideda ir akmenuoti pliažai. Gražus pliažas Kerčėje, jūra negili, dažnai atplaukia delfinai. Mažas, bet vaizdingas prie Novij Svet. Siauri, smėlėti pliažai prie Azovo jūros, ir kriauklės čia kitokios. Ši jūra ganėtinai sekli. Giliausia vieta 13,4 metro. Todėl į krantą dažnai išmetami sužaloti laivų sraigtų delfinų mažyliai. Pirmas ilgesnis sustojimas Kerčės pusiasalyje miestelyje Ščiolkino. Daugiaaukščių namų kurortas. Išsinuomojame butą. Taip ir stengėmės daryti Kryme. Patogu, nes esi pats sau šeimininkas. 2-3 kambarių butų kainos 20-30 dolerių parai. O bute gali gyventi 6-8 žmonės. Pro langą matosi jūra. Ščiolkino - nedidelis miestelis, per 20 min pereisi skersai. Turi keturis policininkus ir du merus. Kiekvienam po du. Gal todėl vakarais gatvės neapšviestos. Šviesos tiek, kiek apšvietimas sklinda iš barų, parduotuvėlių, ar krenta per butų langus. Nėra tvarkingas, bet daug nebrangių kavinukių, šilta jūra, ilgas paplūdimys. Iš barų muzika sklinda visu garsu. Vakarais leidžiami fejerverkai. Kurortas mėgstamas rusų turistų. Netoli miesto, kaip vaiduoklis, riogso griūvanti, apleista atominė elektrinė. Planavom nuvažiuoti iki jos, bet pagailėjom automobilio, nes keliukas iki ten, visai neviliojantis. Senokai uždaryta, todėl daugelis vietinių buvo priversto ieškotis darbo kituose miestuose. Šis miestas, kaip ir mūsų Visaginas, buvo pastatytas apgyvendinti elektrinės darbuotojus. Dar neseniai butą čia galima buvo nusipirkti už 1000 dolerių. Dabar kainos smarkiai pakilo. Be 30 tūkstančių net neverta ieškoti. Perka butus dažniausiai rusai. Puikus klimatas, jūra už kelių šimtų metrų ir šilta, maistas nebrangus. Pailsėję traukiame aplankyti Kerčę. Čia ir tenka pirmą kartą susidurti su vietiniais milicininkais. Vėliau ne kartą teko patirti jų“svetingumą“. Iš tikrųjų, nuo kalno besileisdami į Kerčę ir besigrožėdami vaizdu, viršijame greitį. Nors, tiesą pasakius, ženklas, kaip visada apaugęs kažkokių medžių šakom. Esame sustabdomi. Viršijome, tai viršijome, sumokėsime baudą, juolab, kad ji už greičio viršijimą, tik 3 doleriai. Vairuotojas kviečiamas į milicininkų automobilį ir čia prasideda…… Vairuotojui sakoma, kad jis yra girtas, mašina bus konfiskuota, bus atliekamas medicininis patikrinimas ir t.t., ir bauda….500 dolerių. Pirmą kartą užtrukome ilgiausiai, kol man nenusibodo šis žaidimas, ir išsitraukusi jų įstatymus, nepradėjau jiems cituoti. Užsieniečių automobilio jie neturi teisės konfiskuoti, jeigu kas nepatinka, galima kreiptis į teisėją, kuris dirba visą parą ir dar visokių panašių dalykų. Mus suintrigavo tai, kad greitį kelyje matuoja kapitono laipsnį turintis pareigūnas. Ganėtinai keista. Po pusvalandžio kalbų, bauda nukrito iki 200 dolerių. Mes nesutikome nei pūsti vamzdelių, nei važiuoti pas kažkokius gydytojus. Paprasčiausiai niekuo nepasitikėjom, ką vėliau ir teko patirti. Po kelių dienų istorija pasikartojo. Mano vyras, nieko neturėdamas pripūsti, pripūtė tokį girtumo laipsnį, kad savom kojom iš automobilio nebūtų išlipęs. Priėjus man, ir pareikalavus, kad ir aš galėčiau pūsti tokį vamzdelį, pareigūnai pripūstąjį vamzdelį išmetė ir davė kitą. Aišku, kaip ir turėjo būti, nieko pripūsta nebuvo. Pasirodo, po kelių minučių išblaivėjo. Taigi, pirmąjį kartą buvo surašytas protokolas ( kažkodėl ant atšviestų lapų) ir jame buvo užrašyta, kad vairas perduodamas man. Be to, pridūrė:“Tai ko pats taip ilgai šnekėjai, ir neleidai žmonai pasikalbėti.“ Nuvažiavome nemokėję baudos, net už greičio viršijimą. Tik labai buvo gaila sugaišto laiko. Vėliau irgi viskas baigdavosi niekaip, bet vistiek nemaloni procedūra, ypač, kai matai, jog tave stabdo tik todėl, kad numeriai nevietiniai.
Krymas kaip kultūros ir istorijos įvairovė
Kerčė, vienas seniausių Ukrainos miestų, didžiuojasi tuo, kad susijusi su senovės Elada. Jau 26 amžiai, kaip metraščiuose buvo paminėta Kerčė. Lipame į Mitridado kalną (91,4 metro virš jūros lygio), garsiaisiais Mitridado laiptais, kuriuos saugo ereliagalviai grifonai. Matosi visas miestas. Čia stovi Šlovės obeliskas, dega amžinoji ugnis. Šalia Pantikapėjaus griuvėsiai (VI-IV a.a. iki m.eros). Buvusi Bosforo valstybės sostinė. Žavingai atrodo vartai į miestą, vieniši palikę stovėti toliau nuo kitų pastatų. Apačioje deivės Demetros muziejus (technologinis Demetros olos modelis). Nusileidę, patraukiame link Mažosios arba Ugnies žemės. Ne paslaptis, kad Antrojo Pasaulinio karo metais, žmogaus krauju čia aplaistytas beveik kiekvienas žemės centimetras. Žuvo apie 20 tūkst. žmonių. Mūšiams atminti, pastatyta didžiulė cementinė burė, memorialas desantininkams. O baisiausia tai, kad vietiniai visiškai negerbia savo istorijos. Šalia puikus pliažas, todėl automobiliai statomi tiesiog paminklo papėdėje, kad iki jūros liktų tik porą metrų, šiukšlinama. Automobilių aikštelėje stovi tik užsieniečių automobiliai, nes nuo ten iki jūros kokie 15 metrų. Kitame miesto gale, turkų tvirtovė Enkalė (1703m.). Istorija, jos tokia, kad iš jos turkai nė karto neiššovė, ir 1774 m. Labai norėjome pamatyti purvo vulkanus. Ukrainoje jie randami tik Kerčės pusiasalyje, o ir šiaip, tai retas gamtos reiškinys. Žinojome, kad jie randasi 5 km nuo Kerčės link Bondarenkovo. Paklausinėję vietinių, šiaip ne taip radome kelią link jų. Nuorodų jokių, su kuo vėliau irgi teko susidurti. Gali būti viena nuoroda nuo pagrindinio kelio, tačiau vėliau galima važiuoti arba pasikliaujant intuicija, arba, ties kiekvienu kelio išsišakojimu klausinėjant vietinių ar teisinga linkme važiuoji. Mes dažniausiai pasikliaudavome intuicija, kuri mus retai pavesdavo. Be to, kuo arčiau lankomo objekto, ir kuo jis žymesnis, tuo blogesnis kelias. Miestuose nuorodos taip pat dažnai būna už reikiamo posūkio arba iš karto priešais jį, ir gali nespėti persirikiuoti į reikiamą juostą. Taip buvo ir su purvo vulkanais. Mus dar kaime viena mergaitė įspėjo, kad su mašina vargu ar pravažiuosime, galime dugną palikti. Kai pamatėme kelią kuriuo reiktų važiuoti, tai ne tik važiuoti, bet ir eiti noras pradingo. Be to, nebuvo kur palikti automobilio. Taip ir likome it musę kandę. Užtat vėliau atsigriebėme aplankę Kazantypo iškyšulį.
Žygiai į dominuojančias vietas: traukos taškai, kainos ir gyvenimo tempo
Šalia Šiolkino, apie 4 km pėsčiomis per pievas link mažyčio miestelio Mysovoje ir mes jau iškyšulyje. Dalis jo laisvai lankoma, dalis priklauso draustiniui, todėl, norint keliauti toliau, reikia nusipirkti bilietus. Bilietai perka… Pernai pavasarį kaip užsukta pradėjo tiksėti mintis: „Krymas, Krymas, Krymas…“ O aplinkiniai, su kuriais pasidalinau šiais planais, stebėjosi: „Fu, geriau jau Turkija ar Egiptas“. Na, nenoriu aš tų skudurinių gulbių ir žiedlapiais nubarstytų lovų… Neradau bendraminčių ar galinčių į Krymą keliauti kartu, todėl išsiruošiau tik su tada dar šešiamečiu sūnumi. Anksti ryte pakilę iš Vilniaus oro uosto, po poros valandų leidžiamės Simferopolyje. Užpildome imigrantų korteles ir kantriai laukiame eilėje „prie būdelės“. Eilė vos juda. Laukiančiuosius budriai saugo ginkluotas karys. Neįprastai atrodantis tautietis pabando pajuokauti ir peržengti baltą liniją, todėl greitai sulaukia įspėjimo. Išsidirbinėti čia ne valia…
Kelionė tęsiasi į Aluštą, kur matėme sanatoriją, ir toliau į atostogų centrus. Jau pirmą naktį supratau, kad kietai ir ramiai išsimiegoti nepavyks, nes už langų virte verda kurortinis gyvenimas. Dainos, šokiai, estrada. Iki skausmo pažįstami tarybiniai atlikėjai ir jų šlageriai. Ryte atsibudusi su vis dar dainuojančia širdimi plačiu mostu atitraukiu užuolaidą, o ji… taip ir lieka mano rankose. Va ką dabar daryt??? Atsakymą lyg ir žinau, bet nenoriu būti apšaukta, todėl ropščiuosi sienomis ir panaikinu įkalčius…
Jūra buvo visai netoli. Mes ateidavome apie 8.30 val., tai dar rasdavome vietos gana arti jūros. Atėjus vėliau, rasti vietos beveik neįmanoma. Link jūros vesdavo keliukas per turgelį. Arba turgelis įsikūręs ant keliuko. Na, tokie mini Gariūnai. Labiausiai įstrigo labai pigūs akmenukų papuošalai, bet deja, visai be fantazijos suverti. Dar - daug šiukšlių, nes šiukšliadėžių paprasčiausiai niekur nėra. Tačiau turiu pripažinti, kad rytais šiukšlės būdavo išvežtos. Svarbiausia, ko norėjau - pakeliauti po Krymą. Tai nebuvo sudėtinga, nes kelionės siūlomos tiesiog gatvėje.
Krymo kultūriniai lobiai ir regioniniai kurortai
Pirmoji kelionė, kurią išsirinkome, buvo Nikitos botanikos sodas - pilis „Kregždutės lizdas“ - vakarinė Jalta. Botanikos sode 2008-ųjų vasarą - pirmą kartą per 38 metus - žydėjo agavos. Mums pasisekė jas pamatyti. Šiaip sode gražu ir pakankamai įdomu, tik kaip ir daug kur Kryme, trūksta šeimininko rankos. Bet ko norėti, kai šeimininkas - senelis Leninas, stovintis ant baseino krašto, ir prižiūrintis, kad kas nors jame nenuskęstų. Galiu pasakyti tik tiek, kad atvirukuose ši pilis atrodo daug įspūdingiau. Jaltoje laiką leidome krantinėje, kurioje daug vakarietiškų apraiškų, lempučių, blizgučių, kičo. Bet tuo pačiu ir romantiška: jūra, laivai, švyturys. Iš Jaltos išsivežėme daug geros energijos.
Pagalba kelionėje: kur toliau ir ką verta aplankyti
Antroji kelionė - vaiko dideliam džiaugsmui - zoologijos sodas ir jūros gyvūnų šou. Zoologijos sodas įkurtas prieš maždaug 15 metų. Iš pradžių tai buvo gyvūnų gydykla, o vėliau peraugo į zoosodą. Jis tikrai gali pasididžiuoti turtinga ekspozicija. Žvėrys gražūs, vešliais kailiais, ypač įspūdingai atrodo katinių šeimos atstovai. Na, o jūros gyvūnų šou visada palieka teigiamas emocijas.
Trečioji kelionė - į kalną Čatyr-Dag. Pakilome siauru žvyrkeliuku į 1000 m. virš jūros lygio aukštį ir leidomės į Emine-Bair-Chosar ir Mramornaja urvus. Sako, tai vieni gražiausių pasaulio urvų. Negaliu patvirtinti, nes man visokie stalaktitai, stalagmitai, stalagnatai, požeminiai ežerai ir pan. visada gražu, bet turiu pripažinti, kad jau gerokai susipainioję. Vienas dalykas, kuris visada stebina slaviškuose kraštuose savo nevalyvumu - tai WC kultūra. Kryme ji ypač pasibjaurėtina. Tvarkingiausias viešasis tualetas buvo Botanikos sode, bet prieš atidarytus duris… užsirašyta įspūdžių. Europietiškiausias atrodė zoologijos sodo WC, bet viduje - tarpusavyje neatitvertos tupyklos ir pan. Viršūnių viršūnė - lauko tualetas, be žodžių. Turbūt tikrai nepasakysiu nieko naujo, kad ten sovietynas ir pan. Nors ir yra vakarietiškų apraiškų, bet tikri vakarai ten turbūt niekada nebus. Kai kurie vietiniai klausinėjo kaip ten mums NATO, ES. Panašu, kad propaganda savo juodą darbą padariusi ir žmones gerokai įbauginusi. Ir bijo jie ne didelių grėsmių, o paprastų mažų - nedarbo, didelių kainų ir pan.
Gyvenimo sąlygos Kryme 2006 metais: įspūdžiai, kainos ir kultūra
Kainos ten tikrai ne kuklios. Už vaisius mokėjau daug daugiau nei jie kainuoja čia, bet už tai skonio skirtumas akivaizdus. Ir dėl to verta permokėti. Be to, jei išgirs, kad esi užsienietis, tikrai viskas akivaizdžiai pabrags. O jei esi žioplas - dar ir apgaus. Savaitė Kryme praskriejo žaibišku greičiu. Gaila, kad toks gražus žemės kampelis taip apleistas. Autonominė respublika Krymas įeina į Ukrainos sudėtį, užima Krymo pusiasalį. Krymą skalauja Juodoji ir Azovo jūros, su žemynu jungiasi Perekopo sąsmauka. Respublikos centras- Simferopolis. Nacionalinė Ukrainos valiuta- grivna, tai 100 kapeikų. Valiutų teisės ir importo taisyklės yra vienodos visiems vykstantiems į užsienį. Pietinėje Krymo pakrantėje klimatas unikalus, atitinkantis Viduržemio jūros oro sąlygas, stepinėje pusiasalio dalyje malonus, sausas. Nuostabi ir įvairi gamta, gausybė saulėtų dienų, švelni, šilta jūra su daugybe paplūdimių, gydantis purvas, daug vaisių, visa tai sudaro palankias sąlygas geram poilsiui ir sėkmingam gydymuisi. Geriausias poilsio ir maudymosi jūroje laikas- vasara. Kryme ji trunka nuo gegužės iki spalio. Kristalizuojama drėgmė, o žiemos laikotarpiai pasižymi ne itin šiltais orais ir trumpais snygiais. Dokumentai: Lietuvos Respublikos piliečiams į Ukrainą galioja bevizis režimas. Muitinė: Žodžiu deklaravus galima įvežti bet kokios valiutos, kuri būtų ekvivalentiška 1000-čiui JAV dolerių. Ukrainietiškas valiutos įvežimas ir išvežimas yra DRAUDŽIAMAS. Pinigai: Ukrainos piniginis vienetas - grivna. JAV dolerio santykis su grivna maždaug 1:5,4. Rusijos rublio santykis 10:1,8. Valiuta keičiama valiutos keitimo punktuose. Keisti valiutą iš rankų į rankas baudžiama įstatymu. Ryšys: Naudotis telefonu galima visose gyvenamose vietose arba gydyklose, taksofonai - kortelės (kaina nuo 10 grivnų). Tam, kad paskambinti iš Ukrainos į Lietuvą reikia surinkti +370. Kryme yra daug istorinių ir kultūrinių paminklų: senovės Chersonesas, Sevastopolio šlovės paminklai, Kerčės uolų tvirtovės, Sudako urvai ir Feodosija, Bachčisarajo, Alupkos ir Livadijos rūmai, Nikitskij botanikos sodas, Novyj Svet įlanka ir daug kitų. Įvairiuose Krymo kampeliuose siūloma platų gydyklų, viešbučių pensionatų, įvairaus aptarnavimo lygio poilsio bazių pasirinkimą, priklausomai nuo galimybių ir skonio. Pietinėje Krymo pakrantėje klimatas unikalus, atitinkantis Viduržemio jūros oro sąlygas - malonus ir sausas.
Krymo pusiasalio įtvirtinimai, gamta ir regionų žavėjimasis
Jalta. Krymo kalnų apsuptyje, Juodosios jūros pakrantėje išsidrėkė nuostabioji Jalta - pietinės Krymo pakrantės princesė, viena iš geriausių kurortų ir turistinių centrų Europoje. Čia vyrauja Viduržemio jūros klimatas, karšta, sausa vasara, ilgas ruduo, trumpa, praktiškai be sniego žiema ir saulėtas pavasaris. Palankios klimato sąlygos, jonizuotas, prisodrintas deguonimi ir fitocidais oras padeda sėkmingam lėtinių plaučių susirgimų gydymui, bronchinės astmos, hipertenzijos, širdies išemijos, cerebralinės aterosklerozės, inkstų ligų ir neurologinių susirgimų gydymui. Eupatorija. Tai vienas seniausių miestų pasaulyje, egzistuojantis ant Juodosios jūros pakrantės daugiau negu 2500 metų. Klimatas švelnus, apysausis, be staigių temperatūros svyravimų. Stepių ir jūros oro derinys daro šią vietą palankią žmogaus sveikatai. Alušta. Didžiulė pietų pakrantės teritorija, besitęsianti nuo kalno Aju-dah pietvakariuose iki gyvenvietės Privetnoje šiaurės rytuose - visa tai ir yra Didžioji Alušta. Paplūdimiai tęsiasi daugiau kaip 40 kilometrų. Po Jaltos, tai yra antras pagal svarbą kurortinis, gydomasis ir turistinis centras. Truskavec. Šiaurinėje Karpatų papėdėje, vaizdingoje Ukrainos lygumoje trykšta stebuklingos versmės. Rūpestinga ir dosni Ukrainos žemė, vienoje ypatingoje vietovėje, padovanojo žmonėms 14 skirtingos sudėties mineralinio vandens versmių. Ši vietovė - balneologinis kurortas Truskavec. Gydomosiomis Truskaveco mineralinio vandens savybėmis žmonės naudojosi nuo penkiolikto amžiaus, tačiau oficialiai gydomuoju balneologiniu kurortu Truskavec tapo 1827 metai. Tais pačiais metais buvo pastatyta pirmoji vandens gydykla. Kai 2014 m. Maskva neteisėtai aneksavo Krymą, jo geografinė padėtis, atrodžiusi rizikinga dėl to, kad jis fiziškai atskirtas nuo Rusijos, sukėlė daugybę iššūkių. Po aštuonerių metų Rusijai pradėjus plataus masto invaziją į Ukrainą, Kremlius iš dalies pateisino karą kaip misiją teritorijai pietų Ukrainoje užimti, kuri suteiktų Rusijai „sausumos tiltą“ į Krymą ir užtikrintų patikimus tiekimo kelius. Dabar Ukraina tuos kelius sėkmingai puola. Pastarosiomis savaitėmis ji smogė dešimtims sunkvežimių ir traukinių palei pagrindinį greitkelį, vedantį į Krymą, ir apšaudė tiltus, jungiančių pusiasalį su Rusijos okupuota Ukraina. „Reuters“/„Scanpix“/Benzino krizė Kryme Socialiniuose tinkluose - vien vaizdo įrašai, kuriuose užfiksuoti degantys degalų sunkvežimiai ir eile degalinėse. Ukrainos bepiločių sistemų pajėgų vadas Robertas Brovdžių palygino smūgius su „kurapkų šaudymu atvirame lauke“. Šios atakos yra kertinė operacijos, kurią Ukraina vadina „logistikos blokada“, dalis. Krymas yra pagrindinis Rusijos logistikos ir karinių operacijų pietų Ukrainoje planavimo centras. Analitikų teigimu, tai gali susilpninti Rusijos pajėgas tuose fronto ruožuose, kuriuose pastaraisiais mėnesiais buvo daugiausiai dinamikos, Ukrainos kariams rengiant kontratakas. Pusiasalis taip pat turi didelę simbolinę ir politinę vertę Kremliui. Tiekimo linijų nutraukimas sutryps saugumo iliuziją ir pademonstruos, kad Rusija nesugeba apginti to, ką taip vertina. Keliais, į kuriuos taikosi Ukraina, gabenami gyvybiškai svarbūs kroviniai tiek kariuomenei, tiek civiliams. Smūgių kampanija prieš degalus vežančius sunkvežimius privertė vairuotojus gerai įvertinti rizikas keliaujant. Daugiau apie situaciją - paveiktos transporto linijos, degalų tiekimo apribojimai ir tiltuose vykstantys procesai. Kai Rusija aneksavo pusiasalį, Maskva Krymo gyventojams pareiškė, kad tai atneš gerovę. Iki šiol Krymas buvo iš esmės izoliuotas nuo karo veiksmų ir kasmet pritraukdavo milijonus turistų. Dabar pirmą kartą nuo plataus masto invazijos pradžios, vasaros atostogų sezonas Kryme pakibo ant plauko. Beveik 80 proc. užsakymų paskutinei gegužės ir pirmąjai birželio savaitei buvo atšaukti. Dalis Krymo verslininkų patarė turistams laikytis atokiau nuo pusiasalio. Tokia situacija kelia rimtus klausimus ne tik ekonomikai, bet ir regionaliniam stabilumui. Ir nors kol kas nėra įrodymų, kad pusiasalyje trūktų maisto produktų, kai kurie Krymo gyventojai pradėjo apsipirkti, kai kurių prekių stygius jau juntamas. Diena iš dienos kyla klausimų, kaip tęsis kelionių kultūra į Krymą ir kaip pasikeis vietos gyventojų požiūris į turistus. Šis straipsnis buvo publikuotas laikraštyje „The New York Times“.
