Pagrindiniai šio straipsnio objektai - Moliūnų dvaro sodyba ir aplinkiniai kaimai, jų kilmė, paveldėtojai, istorijos vingiai ir šiandieninė išlikimo būklė. Dar kartą peržvelgiant duomenis iš skirtingų laikotarpių šaltinių, matyti ilgas dvaro valdymo tradicijas nuo XVI a. pradžios iki XX a. pradžios, kai dvaras išlaikė svarbų kultūrinį ir ekonominį vaidmenį regiono gyvenime.
Istorinis atsispindys ir dvaro kilmė
Moliūnų dvaro sodyba įsikūrusi už 2,3 km į šiaurės rytus nuo Kriklinių, Pyvesos upės kairiajame krante. Dvaras pirmąkart paminėtas 1568 m. Žygimanto Augusto privilegijoje Teterinui, o 1585 m. Stepono Batoro privilegijoje už tarnystę ir nuopelnus armijai Teterinui dvaras paliekamas amžinai naudoti. Teterinai dvarą valdė 88 metus.
1603 m. dvarą sūnus Jegoras Teterinas užstatė žemaičių pakamarei Vaitiekui Radzinauskui. 1652-1679 m. jį valdė Jurgis Tyzenhauzas (turėjo ir Žadeikėlių dvarą). Vėliau Trakų iždininkas Konstantinas Jarmalavičius gavo karaliaus privilegiją ir karine jėga užėmė dvarą. Nuo 1760 m. dvaras priklausė LDK generolui majorui Mykolui Juozapui Pacui, šis atidavė grafui Jozefui Pacui, Vileikos seniūnui, gyvenusiam Ružanuose (dabar Gardino sritis, netoli Volkovysko). Nuo 1790 m. dvaro savininkai buvo Karpiai (XX a. pr. šeimininkavo Benediktas Karpis).
Valdymo linijos ir gyventojų gyvenimas
Ignas Karpis 1808 m. Joniškėlio, Moliūnų ir kitų dvarų valstiečius atleido iš baudžiavos. Nuo 1790 m. iki pat parceliavimo 1926 m. dvaro valdytojais buvo Karpiai, o XX a. pradžioje - Benediktas Karpis. 1927 m. Moliūnų dvare buvo įkurta mokykla (veikė iki 1968 m.). Taip pat pastebima 1992 m. įregistruota teisėtvarka, kai dvaro sodyba buvo įtraukta į LR Kultūros vertybių registrą. Išlikę mažai prižiūrėti dvaro rūmai ir ūkiniai trobesiai, kai kurie želdynai. Sodybos puošmena - įmantrios architektūros tvartas.
Dvaras ir kultūrinis paveldas
Šis dvaras įsirašė į rašytojos Žemaitės biografiją, nes į jį iš Vilniaus siųsdavo laiškus čia 1912-1913 m. tarnavusiam mylimajam Kostantui Petrauskui. Remontuojant mokyklą apie 1957 m., palėpėje rastas paslėptų Žemaitės laiškų pluoštelis. Moliūnų dvaro sodyba 1992 m. įregistruota LR Kultūros vertybių registre, išlikę dvaro rūmai ir ūkiniai trobesiai, kai kurie želdynai, bei įmantrios architektūros tvartas, kuris šiuolaikinei kultūros paveldo sklaidosi įdomus akcentas.
Vietovės kontekstas: gretimos dvaro sodybos
Be Moliūnų dvaro, regione pažymimos ir kitos dvaro sodybos: Joniškėlio dvaras - vienas stambiausių pastatų Žiemgalos regione; Dvaro kompleksą sudaro apie 20 pastatų, išsidėsčiusių 34 ha plote; pagrindinis centras - XVIII a. rūmai ir aplink juos esanti erdvė kaip netaisyklingo kvadrato formos 1 ha ploto plotas bei kiti pastatai; teritorijoje veikia Lietuvos žemdirbystės instituto bandymų stotis; muziejus pagrindiniame pastate veikia kasdien nuo 9 iki 13 valandos.
Kartais paminimos ir kitos dvaro vietos: Toliūnų dvaras prie Levens upės kranto, Kilpinpamūšio, Sokų ir Žilpamūšio dvarai. Šie dvarai su įvairia istorija prisimena dvaro kultūrinį kraštovaizdį, kuriame želdiniai, parkai ir sodybos likučiai sudaro regioninį paveldą.
Glaustas apibendrinimas
Moliūnų dvaro sodyba yra istorinis lobynas, apimantis ilgas valdymo atkarpas, paveldėjimo linijas ir kultūrinį palikimą. Dvaro sodyba su žemynėjančiais trobesiais, rūmais ir tvartu, kai kurios želdynų detalės ir liudija apie socialinį ir ekonominį regiono vystymąsi per šimtmečius. Nors dalis pastatų prarado senąją pirminę funkciją, jų išlikimas skatina prisiminimus apie regiono dvarininkų gyvenimą, meninę architektūrą ir laisvės bei švietimo istoriją.