Vaikas turi teisę ir mokytis, ir pailsėti. Dar iki prasidedant mokslo metams dažnoje šeimoje nusprendžiama, kuo vaikai užsiims laisvalaikiu. Kaip pastebi Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos psichologė Jūratė Marcinkevičienė, neretai iš karto po pamokų vaikai vežami į būrelius, kurie ne visada yra poilsis, arba apiberiami klausimais: „kada paruoši pamokas, ar susiradai pratybas rytojui, daiktus būreliui“, ir pan.
„Jeigu vaikas, atrodytų, „nieko neveikia“, tėvai skuba jį pamokyti: užsiimk kuo nors, neslampinėk, susitvarkyk, jeigu neturi ką veikti, išvesk šunį. Ar vaikui tai poilsis? Reikėtų paklausti, kaip jis nori ilsėtis. Vienam poilsis yra pagulinėjimas, spalvinimas - veikla, kuri nereikalauja protinio ir fizinio įsitempimo.“ Pasak jos, suaugusieji gali matyti „nieko neveikimą“, o vaikui „panirimas“ į save leidžia pailsėti psichikai. Negalima ignoruoti vaiko sakymo, kad pavargo.
„Blogiausia atsakyti: ,,nuo ko pavargai, juk tik trys pamokos buvo, ir tai ne matematika“. „Taip vaikas sumenkinamas. Gal jis pavargo klausydamas mokytojos, nesuprato, kas dėstyta. Kiekvienas vaikas savaip pakelia fizinį, protinį ir emocinį krūvį.“
Kas suaugusiam lengva, vaikui gali būti sunku - net pramogų vietose matome „besispyriojančius“ net paaugusius vaikus, informacijos gausa vaiką vargina“, - pastebi J. Anot pašnekovės, mažesni vaikai, darželinukai, nemoka žodžiais išsakyti nuovargio ir jo priežasčių. Darželyje juk taip pat vyksta intensyvus ugdymo procesas, nesvarbu, kad tai vyksta per žaidimą.
„Mažylį reikia stebėti - kodėl irzlus ar mieguistas, ir iš to daryti išvadas: gal vaiką panešioti ar leisti pabūti vienam, o ne po darželio skubinti į anglų kalbos pamokėlę ar baseiną.“ Vyresni vaikai moka išsakyti nuovargį, pasirinkti poilsio būdą: pagulinėti, panaršyti internete, gal pasigaminti mėgstamą patiekalą, t.y. Psichologė pabrėžia, kad būreliai vaikui ne visada yra poilsis, nes čia irgi tenka mokytis, įtempti protą ir fizines jėgas. „Būreliai - veiklos keitimas, čia nėra namų darbų (ne visada), nėra vertinimų (taip pat ne visada). Yra intensyvios popamokinės veiklos: muzikos pamokos, šokiai, sportas, kur reikia rezultatų. Tai vertinčiau kaip aktyvų laisvalaikį.“
„Jeigu vaikas patenkintas, „pravėdina“ galvą, vadinčiau poilsiu nuo kitos veiklos, pvz. mokyklos, bet reikia atsižvelgti, ar vaikui ši veikla pareiga, ar malonumas. Negalima jo versti „ilsėtis“, kaip jam nemalonu.“
„Ypač blogai, kai tėvai taip realizuoja save: vaikas nori šokti, o tėvas verčia lankyti boksą. Taip tėvai turi lūkesčių, ignoruodami vaiko savitumą, jis to būrelio lankymą mato kaip pareigą, bijo nuvilti tėvus.“
„Tėvai turi matyti vaiko savastį, pvz. judriam vaikui didesnį malonumą teiks sportas, galimybė „išsikrauti“ fiziškai nei piešimas“, - užsimena J. Paties pokalbio metu psichologė siūlo kūrybiškai žvelgti į vaiko nuobodžiavimą, kai jo nedomina būreliai, kai mažesnieji vaikai ignoruoja, tėvų manymu, net itin gerus žaislus. Iš nuobodulio kyla kūrybiškumas.
„Kiek kitaip yra su paaugliais. Pastebima, kad vos nereikia atlikti jokios pareigos, jie „lenda“ į internetą. Tai nei gerai, nei blogai, žiūrint, kaip tai veikia vaiką - jeigu tai laiko „stūmimas“ rašinėjant žinutes, tai gali virsti įpročiu „užmušti laiką“, bet kryptingas skatinimas iš to gali užauginti IT specialistą, žurnalistą, interneto svetainių administratorių.“
Jei vaikas klausia „ką veikti?“, reikėtų susilaikyti nuo siūlymų. Taip vaikas pats galvos, kuo užsiimti. Nuolat sulaukiantis siūlymų, tikėtina, ir ateityje nerodys iniciatyvos generuoti savo idėjas. - pastebi J. Į šį klausimą psichologė atsako: „taip, leisti“. Tik tėvai turi prisiimti atsakomybę už tokio poilsio kokybę ir poveikį vaikui.
Penkiametis, stebimas suaugusiųjų, pailsi žaisdamas su draugais, bet paauglio savarankišką poilsį būtina kontroliuoti: reikėtų išmokyti jį saikingai priimti draugų nuomonę, kad poilsis su jais netaptų pagunda įklimpti į priklausomybes ar net nusikaltimus. „Matykite, ar paauglys moka draugams sakyti „ne“, ar jis per stipriai neįtakotas grupės lyderio, o gal pats linkęs diktuoti bendraamžiams ne visai tinkamas taisykles.“
J. Marcinkevičienė pabrėžia, kad miegas yra būtinas poilsio procesui. Jeigu net ir paaugęs vaikas nori pamiegoti dieną, reiškia, jo toks organizmas ir tuomet dienos miego nereikėtų keisti kažkokia veikla, net ir žaidybine. „Ne tik miegas yra poilsio forma. Kad vaikas nepervargtų, reikia jį išmokyti laikytis dienos režimo, skatinti sveikai maitintis, išmokyti sau pačiam atsakyti, kas jį vargina ir kas teikia atsipalaidavimą.“
„Pervargimas gali silpninti vaiko imunitetą, iššaukti kai kurias ligas, kurioms, atrodytų, nėra paaiškinimo: vaikas gali skųstis pilvo, galvos skausmais. Prisiminkim: kas suaugusiam yra poilsis, vaikui gali būti darbas. Pvz. giminių šventės, kur reikia vykti pasipuošus, mandagiai elgtis, saugotis neištepti puošnių rūbų, laikytis stalo etiketo, suaugusius džiugina, o bet kokio amžiaus vaiką gali išvarginti. Reikia rasti aukso vidurį, tarp vaiko pareigų namie ir vaiko poilsio.“
Manoma, kad suaugusiam žmogui reikia 7-9 valandų miego. Tačiau vaiko ar paauglio organizmas reiklesnis ir miego jam gali reikėti gerokai daugiau. „Svarbu suprasti, kad vaiko raida - tai ne tik mokymasis ar fizinis augimas. Itin svarbi raidos dalis vyksta tada, kai vaikas miega. Miego metu vaiko smegenys apdoroja dienos įspūdžius, stiprėja atmintis, ugdomi emociniai gebėjimai“, - sako vaiko teisių gynėjai.
Vaiko miegamoji aplinka būtų kuo ramesnė ir jaukesnė. Vaiko teisė į poilsį. Kokybiškas poilsis ir miegas yra viena esminių vaiko teisių. Tai labai svarbu augančio, bręstančio žmogaus sveikatai ir visapusiškam vystymuisi. Atsakingas tėvų požiūris į miego režimą - tai svarbi vaiko gerovės dalis. „Augantis vaikas, kuris miega per mažai, gali susidurti su įvairiomis problemomis: pablogėjusia nuotaika, sunkumais mokantis, dėmesio koncentracijos stoka, dažnesniais emociniais protrūkiais“, - sako vaiko teisių gynėjai bei priduria, kad ilgalaikis miego stygius gali silpninti imunitetą, trikdyti natūralius organizmo procesus ir paveikti bendrą vaiko savijautą.
Kaip sukurti kokybiško poilsio rutiną? Vaiko teisių gynėja G. Salickienė tėvams rekomenduoja sukurti ramų vakaro ritualą - skaityti knygas, klausytis švelnios muzikos ar pasakų, kalbėtis apie dieną. Šie įpročiai padeda vaikui nusiraminti ir pasiruošti miegui. Ne mažiau svarbu - riboti ekranų naudojimą prieš miegą. „Šviesa iš telefonų, planšečių ar televizorių trikdo melatonino - miego hormoną skatinančios medžiagos - gamybą, todėl vaikui sunkiau užmigti“, - aiškina pašnekovė.
Svarbu ir tai, kad vaiko miegamoji aplinka būtų kuo ramesnė ir jaukesnė - kambarys turėtų būti vėsokas, tamsus ir tylus. Net ir savaitgaliais rekomenduojama laikytis panašaus miego grafiko, kad organizmas išlaikytų pastovų ritmą. Galiausiai, vaiko teisių gynėja pabrėžia, kad vaikai mokosi stebėdami suaugusiuosius: „Jeigu suaugusieji rūpinasi savo miego kokybe, nenaktinėja, laiku keliasi, tai ir vaikui lengviau suprasti, kad kokybiškas miegas - būtinas gerai savijautai.“
Taip pat primenama, kad pagrindiniai dokumentai, kuriais vadovaujamės savo veikloje, yra Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija ir LR vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas. Visuomeninė organizacija „Gelbėkit vaikus“ parengė spalvinimo knygelę vaikams „Mes tavimi tikime“. Ja siekiame supažindinti vaikus su jų teisėmis bei informuoti organizacijos paslaugų ir paramos gavėjus apie jų saugumo užtikrinimą.