Sicilija yra nežemiško grožio sala - tuo įsitikinome vos per tris dienas rytinėje pakrantėje. Labiausiai užbūrė salos gamta: paplūdimiai, kanjonai, tarpekliai ir beveik iš visos rytinės pakrantės matomas Etnos ugnikalnis. Mes savo trumpą kelionę į Siciliją susiplanavome gana netikėtai, radę idealius skrydžių laikus ir kainas iš Londono į Katanijos oro uostą. Italijoje esame raleidę nemažai atostogų, tačiau tai buvo pirmasis kartas šalies pietuose esančioje Sicilijos saloje. Visos salos apkeliauti per tris dienas nesiruošėme, tik rytinę Sicilijos dalį, tačiau to, ką patyrėme ir pamatėme, turbūt ir savaitei užtektų.
Sicilijos rytinėje dalyje, gana nedidelėje teritorijoje, radome neįtikėtinai daug gamtos stebuklų. Prieš išvykstant prisiskaitėm ir prisiklausėme įvairiausių dalykų, ko saugotis Sicilijoje. Per tris dienas jokių incidentų neturėjom, nei didesniame mieste Katanijoje, nei mažesnėje, bet turistų sausakimšoje Taorminoje, nei atokiose vietovėse. Šį kartą išsinuomojome labai nedidelį automobilį - tikrą italų gražuolį Fiat 500. Jo dydis - kaip pusė mūsų įprasto automobilio, vairuoti buvo lengva, pasistatyti tokį automobilį irgi buvo įmanoma beveik visur. Didesnio automobilio keliaujant dviese Sicilijoje nelabai ir reikėtų, nebent turite didelius lagaminus.
Vairuoti Sicilijoje buvo paprasčiau, nei galvojom prieš atvykstant. Su gana chaotiškais vairuotojais buvome susidūrę kitose Italijos dalyse, bet Sicilijos keliuose tikrai mažiau chaoso nei, pavyzdžiui, Šiaurės Italijoje. Vairuotojai Sicilijoje labiau atsipalaidavę, taip neskuba, visai mandagiai vienas kitą praleidžia. Paminėjus Siciliją, dažnai kyla asociacijų su mafija, juk ši sala yra lyg ir mafijos gimtinė. Organizuotas nusikalstamumas šalyje klesti iki šiol, ypač sostinėje Palerme. Mums tas visas mafijos reikalas buvo daugiau kaip juokeliai, pavyzdžiui, pamačius du vyrus, besikuičiančius prie automobilio miškelyje šalia kelio - jau turbūt kažko atsikrato…
Įdomu buvo, kai pasitaikė prie vieno stalo pietauti su trimis vidutinio amžiaus siciliečiais, kurie visi atrodė kaip nužengę iš Krikštatėvio filmų. Vienas su kostiumu, kalbantis tokiu išskirtinai gergdžiančiu balsu, gurkšnojo kavą su canolli desertu. Kitas apkūnokas, apsitempęs odinę striukę, šveitė makaronus. Trečiasis labai neįsiminė, bet derėjo prie kitų dviejų. Spręsdami, kur apsistoti rytinėje pakrantėje, tyčia nesirinkome Taorminos - ten daugiau turistų ir kainos didesnės. Už kelių kilometrų nuo Taorminos esantis pakrantės kurortas Giardini Naxos pasirodė geresnis variantas. Šiame mieste yra labai judri promenada, kur viešbučiai, barai ir restoranai išsirikiavę vienas šalia kito - pats tas, jei norisi šiek tiek judesio.
Ramybės oazė mums buvo vieta, kurioje apsistojome Sicilijos rytinėje pakrantėje. Avokadų ir vaismedžių sodo apsuptyje, su vaizdais į ant kalvos įsikūrusią Taorminą - toks buvo Avocado B&B Beyond, vos 5 minutės kelio pėsčiomis iki Džiardinio Nakso promenados ir pakrantės. Kai kurie siciliečiai, kaip pasakojo šeimininkė, kurios rezidencijoje apsistojome, jaučia gėdą dėl salos saistymo su mafija. Asmeniškai jai pačiai, kai turistai teiraujasi, kur pamatyti ką nors susijusio su mafija, yra įžeidimas. Juk saloje yra daug įdomesnių dalykų nei mafija!
Per tris dienas Sicilijoje nuvažiavome apie 600 km. Pirmoji stotelė buvo didžiausias rytinės pakrantės miestas ir antras pagal dydį Sicilijos miestas Katanija (Catania). Tiek interneto forumuose, tiek iš draugų gavome rekomendacijų daug laiko Katanijai neskirti - įdomus ten tik senamiestis, o šiaip tai tik eilinis didmiestis. Tai tiesa, bet Katanija man patiko. Tai miestas, kurį reikia prisijaukinti - iš pradžių gali pasirodyti niūrus ir rūstus, bet greitai parodo ir dailesnę pusę. Katanijos pastatai - tamsiai pilkų atspalvių, dauguma jų pastatyti iš vulkaninių uolienų. Etnos šešėlyje įsikūrusi Katanija nuo ugnikalnio išsiveržimų yra nukentėjusi keletą kartų. Daugiausiai žalos pridarė išsiveržimas 1669 metais, kai visą Kataniją užliejo ugnikalnio lava.
Mes Katanijoje užsikorėm į vienos bažnyčios bokštą, nuo kurio vaizdai į miesto pastatų stogus ir Etnos ugnikalnio vaizdai tiesiog kvapą gniaužiantys. Pagrindinė mieste - Katedros aikštė (Piazza Duomo), erdvi ir didinga, jos viduryje stovi besišypsančio dramblio fontanas. Tyčia turistinių vietų Katanijoje neieškojome, norėjome tiesiog susirasti, kur pavalgyti ir pajusti šiek tiek miesto atmosferos. Vietą pietums suradom labai jaukią, po to visai netyčia užklydome į žuvies turgų (La Pescheria), užimantį kelias gatves netoli Katedros aikštės. Katanija turistų dėmesio sulaukia mažiau negu vėliau mūsų aplankyti Taormina bei Sirakūzai. Ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl Katanija man patiko. Ant aukštos kalvos įsikūręs senamiestis pritraukia daugybę turistų. Miestas ir pakrantė tikrai žavūs, to nenuginčysi, nuo graikiško amfiteatro atsiveria puikūs Taorminos ir aplinkinių miestelių, jūros ir Etnos ugnikalnio vaizdai. Taorminos senamiestis labai nedidelis, o žmonių, norinčių jį pamatyti, daug. Pamačius viską, ką reikėjo, ištrūkti iš Taorminos senamiesčio į pakrantę šalia miesto buvo tikra atgaiva. Šis paplūdimys, kuriame yra mažytė sala Isola Bella, vienas įspūdingiausių kada nors matytų.
Kitas rytas atnešė išvyką į Etnos ugnikalnį. Pirmą kartą gyvenime ir iškart prie didžiausio veikiančio Europos vulkano! Dabar pasakysiu tiek - jei esate Sicilijos rytinėje pusėje, nuvykti prie Etnos tikrai reikia. Ten galima pasijusti kaip kitoje planetoje, aplink tik juodos vulkaninės uolienos ir daugiau nieko… Be to, tai buvo ir išbandymas, užkopti nuo 2500 m, kur pakelia keltuvas, į 2900 m aukštį, pučiant velniškai stipriam vėjui ir jaučiant šiokį tokį deguonies trūkumą. Tą pačią dieną, iškart po Etnos, išsinėrę iš nuomotų sriukių, kurias vilkėjom lipdami į Etną, ir persirengę į vasarinius rūbus, nuvykome prie Alkantaros tarpeklio (Gole dell’Alcantara). Tai dar viena kosminė vieta Sicilijoje, kur atsidūrus sunku patikėti, kad esi Žemės planetoje, ir netgi Europoje! Ši vieta labai primena Amerikoje esančio Ziono nacionalinio parko dalį, vadinamą The Narrows. Į Alkantaros tarpeklį patekti galima dviem keliais. Pirmasis, brangesnis - už 10 EUR galima nusileisti liftu. Antrasis, pigesnis - tai viešieji laiptai už 1,5 EUR (šis įėjimas apmokestintas visai neseniai). Apačioje radome porą dešimčių žmonių ant kranto fotografuojančių tarpeklį, neišdrįsusių įmerkti kojų į gana šaltą upės vandenį. Mums net klausimų nebuvo, lipsim ar ne. Šalia atsirado porelė iš Belgijos, taip pat norėję bristi upe į tarpeklio gilumą. Nuėję gal 20 metrų nuo kranto, išgirdom švilpimą - atsisukę pamatėm sparčiai link kranto žingsniuojantį ir rankom mosikuojantį darbuotoją. Sustojom vidury upės, žiūrim, kas bus - jis visų pirmiausiai visų ant kranto buvusių žmonių rūbus nuo akmenų patraukė, o paskui, toliau švilpdamas, kvietė mus sugrįžti, rodydamas į ženklą, kad akmenys byra. Trečiąją, paskutinę dieną Sicilijoje, skrydis buvo tik vakare, tai laiko šį tą pamatyti turėjome. Atvykus jokių nuorodų, kiek užtruks žygis į kanjono apačią, prie natūralių upės baseinėlių, nėra. Šalia esančios tavernos darbuotojas angliškai nesuprato, tai negalėjom išsiaiškinti, kiek užtruks. Leisdamiesi akmenuotais takeliais žemyn kanjono siena, reikėjo šiek tiek paprakaituoti, bet apačioje laukė geriausias apdovanojimas - gaivaus vandens telkinukai. Ši vieta priminė ir Amerikos kanjonus, ir Plitvicos ežerų nacionalinį parką, ir kartu buvo labai unikali. Užkopę atgal į kanjono viršų, pajudėjom į Sirakūzus (Siracusa).
Šio miesto senamiestis įsikūręs nedidelėje, žydros jūros apsuptoje Ortigijos saloje, kurią su Sicilijos sala jungia trys tiltai. Jei vaikštant pakrante Sirakūzų senamiesčiu pasidaro per karšta, tereikia įsmukti į senamiesčio gatvelių labirintą. Sirakūzai - senas ir įspūdingas miestas, įdomių istorinių ir architektūrinių objektų yra tiek senamiesčio saloje, tiek mieste didžiosios salos dalyje. Mano pirmapradžiame plane buvo kelionė į Marsalą ir vietinio vyno degustacija, bet kelionės kaina ir trukmė man nepasirodė vertos to vargo, todėl šis planas nebuvo patvirtintas. Tačiau, jeigu gyvensite kelias dienas Trapanyje ar jo apylinkėse, tai kelionė į vynu garsėjančią Marsalą ir druskos kasyklas yra tikrai geras variantas.
Taigi, kelionė toliau vedė į Trapani, Trapanio regioną, Eričės kalno apylinkes, Marsalos apylinkes ir net Notą bei Ragusa miestus. Trapanyje užsiėmėme tradiciniais Maro keliais, paragavome vietinių patiekalų, lankėmės žymiajose vietose ir tyrinėjome regiono kultūrą. Notos ir Ragusa apgyvendinimas bei architektūriniai šedevrai paliko gilų įspūdį, o Ragusa Ibla - UNESCO paveldas, nusipelno ypatingo dėmesio. Notos įspūdinga architektūra ir armonija baroko stiliaus mieste dar kartą priminė, kodėl šio regiono kultūrinis paveldas yra toks vertinamas.
Etna - Taormina kelionė buvo vienas iš pagrindinių akcentų. Etna - didžiausias ir vienas aktyviausių Europos ugnikalnių. Taormina - gražus Jonijos jūros kurortas su senoviniu graikų teatru ir įspūdžiais užsikrėtusiomis nuotraukomis. Tačiau kelionė taip pat apėmė kitus įspūdingus Sicilijos miestus, tokius kaip Sirakūzai, Ortygija, Monreale, Cefalù ir kt. Uolotos pakrantės, pelkės ir slėniai, grožis - viskas susipina į unikalų Sicilijos paveikslą.
Ketvirtą dieną keliavome po Ragusa Ibla, Piazza Armerina ir Agrigento plotus. Ragusa - barokinis miestas su įspūdingais senamiesčio vaizdais, o Piazza Armerina garsėja romėniškomis mozaikomis Villa Romana del Casale, kuri pritraukia lankytojų iš viso pasaulio. Agrigento - Stovyklos slėnis, kur UNESCO paveldas kaupia graikų šventyklų ansamblį, kurį sudaro Heraklio, Dzeuso, Heros, Konkordijos ir Dioskurų šventyklos; tai vienas iš žymiausių senovės Graikijos palikimų šio regiono regione.
Septintą dieną keliautojų gidas pateikė įvairesnį maršrutą: Piazza Armerina - Villa Romana mozaikos-didžiausios ir turtingiausios mozaikų kolekcijos pasaulyje; vėliau agrigento šventyklų slėnis su savo architektūra ir istorija. Kelionės pabaigoje skambėjo mintys apie Sicilijos įvairovę: gamta, architektūra, kulinarija ir svetingi žmonės sudaro nepakartojamą derinį. Jokia kelionė į salą negali būti vien tik paplūdimiai ar vien tik kultūra - Sicilija gyvena visais atspalviais.