Kelionę į Lietuvą planuojantys turistai gali rinktis iš 239 viešbučių, 99 svečių namų, 25 motelių, 22 poilsio namų ir 16 kempingų. Tokia registruotų ir galiojančius pažymėjimus turinčių apgyvendinimo vietų statistika. Netgi viešbučių, kurie sudaro beveik du trečdalius visos apgyvendinimo vietų infrastruktūros ir kuriuose apsistoja 50,6 proc. Lietuvos turistų, yra ne visose savivaldybėse.
Kempingai išsidėstę racionaliau, jų, nors ir nedaug, esama visuose regionuose, tačiau vienos rankos pirštais galima suskaičiuoti tuos kempingus, kurie atitinka vakarietišką paslaugų kokybės lygį. Tuo tarpu kitas ekonomiškos nakvynės segmentas - nakvynės namai, arba hosteliai, - Lietuvoje praktiškai neegzistuoja. Apskritai Lietuvoje tūkstančiui gyventojų tenka septynios vietos viešbučiuose ir kitose apgyvendinimo įstaigose. Latvijoje šis skaičius beveik dvigubai, Estijoje - trigubai didesnis.
Kita vertus, vietų, skirtų apsistoti, infrastruktūros gausą visų pirma lemia rinka. Jei nėra turistų, nėra ir vietų jiems apsistoti. Lietuvoje šiuo metu veikia 14 hostelių, arba jaunimo nakvynės namų, iš kurių aštuoni įsikūrę Vilniuje, penki - Kaune, vieni - Klaipėdoje. Rygoje ir Taline jų yra po 25, ir tai taip pat nėra didelis skaičius, palyginti su Vakarų Europos sostinėmis.
Viešbučių ir nakvynės įstaigų įvairovė bei kainodara
„Jei būčiau turistas iš Vakarų ar Vidurio Europos ir keliausčiau į Vilnių, tikrai negyvenčiau hostelyje, nes už 20 eurų gaučiau dvivietį kambarį viešbutyje. Tarkim, Paryžiuje už tokią kainą rasčiau tik lovą hostelyje, šešiolikaviečiame kambaryje, kur sąlygos yra baisios. Jei norėčiau viešbučio, turėčiau mokėti mažiausiai 70 eurų.“
„Vakarų miestuose kainos tarp hostelių ir viešbučių labai skiriasi, Lietuvoje - ne. Natūralu, kad žmonės renkasi atskirą kambarį viešbutyje, nes jis būna tik šiek tiek brangesnis“, - paaiškina beveik visas Europos sostines spėjęs aplankyti 21 metų keliautojas Rimvydas Širvinskas, asmeninio kelionių tinklalapio „Makalius.lt“ autorius.
Nakvynės namų ir kempingų ateities iššūkiai
Lietuvos jaunimo nakvynės namų asociacijos vadybininkas Paulius Brazlauskis pripažįsta, kad esant dabartinėms sąlygoms nakvynės namai Lietuvoje negali atsilaikyti prieš viešbučius. „Prasidėjus krizei ekonominės klasės viešbučiai smarkiai sumažino kainas ir nusiviliojo turistų grupes, ilgai gyvenančius klientus, pavyzdžiui, Erasmus studentus“, - padėtį komentuoja P.Brazlauskis. Jis taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad tik šių metų gegužę hostelio kategorija buvo įtvirtinta higienos normos reikalavimuose, kurių laikytis turi viešbučiai, moteliai ir svečių namai.
Taigi nors pirmasis Filaretų Hostelis Vilniuje, Užupyje, atidarytas dar 1993 m., užsienyje įprasti jaunimo nakvynės namai Lietuvoje pradėjo veikti tik šią vasarą. Jie populiariausi tarp turistų, kurie nori užmegzti naujų pažinčių, - hosteliuose bendrai gaminamas maistas, kartu einama aplankyti miesto. Vis dėlto gyvenimas hosteliuose verda tik vasarą. Ne sezono metu nuostolingai veikia ir kempingai - kita Europoje populiari nakvynei išlaidauti nenorinčių turistų vieta.
Kempingas Molėtuose „Obuolių sala“ susiduria su nuostoliais: „Kempingui įrengti reikia didžiulių investicijų, o jų atsiperkamumas mažas, nes lankytojų sezonas trunka tik vasarą. Per tiek laiko nesulaukiame tiek klientų, kad kompensuotume likusį laiką. Tokia padėtis visuose privačiuose Lietuvos kempinguose - jų savininkai turi kitus verslus, iš kurių kempingus ir išlaiko.“
Iš viso Lietuvoje yra 16 klasifikuotų kempingų, tačiau Vilniaus pedagoginiame universitete dėstantis Gintautas Indriūnas sako, kad gal tik penki iš jų atitinka Vakarų turisto supratimą apie tai, koks turi būti kempingas. „Kiti tėra turistinės stovyklos lygio, su vieta pasistatyti palapinei - ten kartais nėra net dušo ar tvarkingo tualeto“, - teigia lektorius.
Apie Lietuvos kempingų padėtį kalba ir VšĮ „Turizmo akademija“ vadovas Tomas Stasiukaitis: Kaune esantis kempingas - pavyzdys, kai „kempingas“ tėra tik asfaltuota stovėjimo aikštelė, o netoliese - prasto transporto ir ribotos infrastruktūros vietos. Dėl nedidelio ir plėtojamo tinklo Lietuvoje autoturistų srautas yra ribotas. „Lietuvoje orientuojamasi į turistus, kurie keliauja per agentūras. Bet tokių tėra apie 10 proc. O autoturistams sąlygos Lietuvoje nėra palankios.“
Mažą kempingų populiarumą iliustruoja statistika: praėjusiais metais juose apsistojo tik 1 proc. visų Lietuvos turistų. Dauguma rado prieglobstį privačiuose sektoriuose, dažniausiai kaimo turizmo sodybose. G. Indriūno teigimu, kaimo turizmas yra stiprioji Lietuvos vieta, galinti iš dalies kompensuoti autoturizmo nebuvimą. Pastaraisiais metais Lietuvoje išpopuliarėjo dar vienas pigiausias ir įdomiausias, bet mažiausiai garantijų teikiantis apsistojimo būdas - Couch Surfing (liet. sofų paieška).
„Pradėjau skelbti apie galimybę apsistoti pas mane vasaros pradžioje. Per tą laiką kreipėsi jau 15 žmonių, ne visus galėjau ir priimti. Buvo atvykę keliautojų ir iš Meksikos, Korėjos. Daugiausia jaunimas, bet priėmiau ir šeimą iš Lenkijos. Jie atvažiavo automobiliu, pabuvo Lietuvoje, vėliau taip pat susiradę nakvynę Latvijoje keliavo toliau“, - dalijasi Tomas Bendikas.
„Dauguma žmonių renkasi šį būdą ne tik todėl, kad nakvynė nieko nekainuoja. Žmonės nori ir pažinti kultūrą.“
Turizmo infrastruktūros plėtra Lietuvoje
Šalyje turbūt pagrindinis klausimas yra kokia yra kelių, transporto bei viešosios erdvės infrastruktūra. Turizmo infrastruktūra - įrenginių ir įstaigų visuma, kuri sudaro materialinę ir organizacinę turizmo plėtros bazę. Ji apima pagrindines paslaugas, kelių sistemą, transportą, apgyvendinimą, gastronomiją, kultūros ir laisvalaikio paslaugas, parduotuvių tinklą, turizmo apsaugos paslaugas ir kt.
Pagrindinės paslaugos: vandens tiekimas, elektros energija, telekomunikacijos, atliekų surinkimas, sveikata ir higiena, saugumas ir apsauga. Kelių sistema: greitkeliai, keliai, takai ir takai. Transportas: oro uostai, jūrų uostai, upių laivai, geležinkelių tinklai, autobusai, taksi. Apgyvendinimas: viešbučiai, užeigos namai, apartamentai, stovyklos. Gastronomija: restoranai, greito maisto parduotuvės, tavernos, kavinės. Kultūros veiklos paslaugos: menas ir pramogos, muziejai, gamtos rezervatai, zoologijos sodai. Sporto ir rekreacinės veiklos paslaugos: sporto ir laisvalaikio reikmenų nuoma, lošimo ir lažybų kambariai, pramogų parkai, golfo aikštynai, sporto aikštelės, nardymas, slidinėjimas. Kitos paslaugos: turistinė informacija, įrangos ir transporto priemonių nuoma, banko paslaugos. Parduotuvių ir parduotuvių tinklas apskritai. Saugumo paslaugos / turizmo apsauga. Komerciniai subjektai kuria ir valdo infrastruktūrą, kad tarnautų savo klientams (turistams). Viešieji subjektai plėtoja infrastruktūrą ne tik turistų aptarnavimui, bet ir visų pirma tam, kad būtų sudarytos sąlygos regiono plėtrai, tarnaujančios visai visuomenei (įskaitant turistus) ir ekonomikai.
Turizmo infrastruktūros organizavimas bei iššūkiai
Turizmo infrastruktūros Meksikoje ypatybės - įdomi šalis žinoti savo turizmo infrastruktūros ypatybes. Meksikos turizmas yra didžiulė pramonė. Viena iš labiausiai lankomų šalių - pagal Pasaulio turizmo organizaciją Meksika yra viena iš dešimties labiausiai lankomų šalių pasaulyje. Meksikoje yra nemažai UNESCO įtrauktų vietų, įrašytų į Pasaulio paveldo sąrašą. Sukuriamos infrastruktūros plėtros planai, centrų, suprojektuotų tam tikroms vietoms, kaip Kankuno oro uostas ar Riviera Maya, taip pat Aprašoma, kaip regionai gali pasiekti platesnę auditoriją per kultūrinį turizmą ir gamtą.
Šiuolaikinė turistų patirtis reikalauja ne tik pagrindinių paslaugų, bet ir modernių sprendimų: interaktyvių ekspozicijų, audiogidų keliomis kalbomis ir virtualių turų. Tačiau sunkumai išlieka dėl nutolusio geografinio išsidėstymo, susisiekimo problemų ir neįgaliesiems pritaikymo stokos. Sprendimai - įtraukti tarptautinius standartus į ženklinimą ir vadovautis gerąja užsienio šalių praktika. Tyrimai rodo, kad tobulėjant skaitmeninei infrastruktūrai reikia ne tik fizinio apjungimo, bet ir išsamesnės strategijos bei subalansuotos plėtros.
tags: #kas #yra #turizmo #infrastruktura