Apsiginklavę dviračiais skubėjome patikrinti, ar tarp judrių kelių yra į ką pažiūrėti smalsaus turisto akimis. Šiandien Kaišiadorių stotis pasitinka iškart dviem įdomiais objektais.
Kaišiadorių geležinkelio stotis: istorijos šimtmečiai ir architektūra
Pirmiausiai, tai įspūdingas vandens bokštas, statytas 1883 m. Vanduo iš tokių bokštų latakais buvo paduodamas į tolyn pūškuosiančius garvežius. Atsiradus dyzeliniams lokomotyvams, tokių vandens bokštų paskirtis drastiškai sumenko. Senoji stotis, atsiradusi čia 1871 m. nutiesus atšaką nuo Jatkonių (dab. Kaišiadorys) į Liepoją, sudeginta besitraukiančių vokiečių 1944 m. Beje, pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys 1919 m. Dviejų kilometrų atstumu nuo stoties, Kaišiadorių pakraštyje esančiame kelyje Gudiena-Kiemeliai, yra dar vienas nedidelis technikos paminklas - tai 1860 m. statytas geležinkelio viadukas. Šis ir kiti panašūs to meto statiniai (viadukai, pralaidos) giriami už ypač gerą statybos kokybę.
Stoties vieta ypač svarbi Lietuvos istorijai: «Stotis svarbi ne tik Kaišiadorių, bet ir visai Lietuvos istorijai. Būtent iš čia 1919 m. liepos 6 d. į Radviliškį išvyko pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys.» Tuo pačiu regione išliko ir sporto salė, įkurta tarpukariu garvežių depo pastate.
Šalia stoties taip pat atveriami keli gamtovaizdžiai traukinio kelionės akcentai: Klaipėdos šilas, Girelės pažintinis takas, taip pat Strošiūnų kraštovaizdžio draustinis netoli miško keliuko. Miško keliukas puikios būklės, tad vienareikšmiškai rekomenduojame į savo kelionių maršrutą įterpti šią atkarpą.
Senovės stoties komplekso dalis - buvęs garvežių depo pastatas - tarpukariu Kaišiadorių gimnazijos iniciatyva buvo įkurta sporto salė. Netoli keleiviams skirto stoties pastato, paėjus Geležinkeliečių taku kelis šimtus metrų Vilniaus kryptimi, yra Klaipėdos šilas. 2000 m. Kaišiadoryse buvo atidarytas Moters sveikatos centras (Gedimino g. 60). Taip pat vyko įvairūs kultūriniai ir visuomeniniai renginiai, susiję su miesto gyvenimu ir jo istorija.
Vaizdas į praeitį dar platesnis: 1919 m. liepos 6 d. iš Kaišiadorių išvyko pirmasis nepriklausomos Lietuvos traukinys, o 1944 m. liepos bombardavimai sunaikino senąjį pastatą. XX a. pradžioje stotyje dar stovėjo du vandens bokštai, kurie atspindėjo ankstesnę stoties svarbą ir techninę infrastruktūrą.
Skautų muziejus Kaišiadoryse: kelias į tautos paveldą
Ši vieta taip pat aiškiai rodo, kaip geležinkelio istorija susisiekia su kraštotyra ir kultūros sklaida. 1928 m. kun. N. Švogžlys-Milžinas pradėjo kurti skautų muziejų Kaišiadoryse. Per trumpą laiką surinkta apie 100 eksponatų, o 1929 m. mediniame geležinkeliečių name iškilmingai atidaryta muziejinė ekspozicija. Skautų muziejuje buvo 6 skyriai, kuriuose sukaupti gamtos, tautodailės, skautų darbų, dokumentų, numizmatikos ir įdomybių rinkiniai. Dėl vėlesnių įvykių muziejinė ekspozicija persikėlė į parapijos salę, o vėliau - į Strumilos dvaro pastatus, kurių remontui skirta buvo vieta.
Iki laikų liko priminimas apie šiuos įvykius: 1962 m. Kaišiadorių kraštotyros draugijos skyrius įsikūrė mieste ir siekė įkurti visuomeninį kraštotyros muziejų. 1991 m. vasario 28 d. Kaišiadorių savivaldybės tarybos sprendimu įsteigtas Kaišiadorių rajono kraštotyros-etnografijos muziejus, o vėliau, 1993 m., muziejus reorganizuotas į Kaišiadorių etninės kultūros centrą. Tai rodo nuoseklų miestelio kultūros institucijų kūrimą ir plėtrą, susijusią su regiono istoriniu paveldu.
Šiandien Kaišiadorių muziejus ir kraštotyros centras išlieka svarbus regiono kultūrinio gyvenimo centras, kurio veikla apima kraštotyrą, edukacijas ir kultūrinių renginių organizavimą. Pagrindiniai įvykiai ir datos išlieka kaip tiltas tarp praeities ir dabarties, nubrieždamas kelią į ateitį.
Žasliai, Piliakalniai ir kiti paveldo taškai: papildomos stotelės kelionėje
Taip pat įdomu sustoti Žasliuose, kur ant buvusio piliakalnio 1902 m. pastatyta Šv. Jeigu jėgų, noro ir laiko keliauti yra dar daugiau, maršrutą galima papildyti Paparčiais (kaimo kapinių kolumbariumas, Aušrinės Marijos vienuolynas), Padaliais (veikiantis archajiškas lyninis keltas, dar vad. Čiobiškio), aplinkiniais piliakalniais, senomis žydų kapinėmis. Kelionės maršruto pabaiga gali būti Žasliai, kur miestelis vadinamas „mažaisiais Trakais“ dėl į jį supančių ežerų: Žaslių, Limino ir Statkūniškio.
Be to, visai šalia magistralės A1 Kyaišiadoryse įvyksta ir kultūriniai, ir istoriniai renginiai, kurie prisideda prie miesto identiteto; pavyzdžiui, 2002 m. įrašai ir muziejiniai ekspozicijų plėtotės datos rodo, kad regiono paveldas gyvuoja ir toliau plėtojamas.
Vizijos ir kelių į ateitį nuorodos
Šis tekstas - bendro AB „Lietuvos geležinkeliai“ ir VšĮ „Gatvės gyvos“ projekto dalis. Kaišiadorių geležinkelio stoties vandens bokštas - unikalus architektūrinis paminklas, pastatytas 1883 m. Tai vienas pirmųjų pastatų mieste, tuo metu buvęs aukščiausiu.
Stotis buvo IV klasės, o bokšto architektūros stilius traukė akį jau tada ir skatina sugrįžti į laikus, kai pagrindiniai darbiniai arkliai plieno keliuose buvo vandeniui imlūs garvežiai. Atsiradus dyzeliniams lokomotyvams, vandens bokštai palaipsniui tapo nereikalingi, tačiau jų istorija vis dar įdomi lankytojams. Taip pat vertinga žinoti apie skautų muziejų, kuris kilęs iš Kaišiadorių stoties ir jo apylinkių istorijos, ir apie tai, kaip muziejai bei kraštotyros centrai vystėsi laikui bėgant.
Mirtingam laikui įsiliejant į kultūrinį gyvenimą, Kasdieninis Kaišiadorių paveldas įgauna naujų spalvų: nuo mechaninės geležinkelio infrastruktūros, per skautų muziejų, iki regioninių kultūros renginių, kurie formuoja miesto identitetą. Tokie istorijos fragmentai skatina lankytojus atrasti vietinius lobius ir prisiliesti prie Lietuvos geležinkelio istorijos paveldų.
tags: #kaisiadoriu #gelezinkelio #stotis #kaisiadoriu #muziejus