Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d. Maskvos Helsinkio grupės pavyzdžiu, bet buvo savarankiškai veikiančią organizacija. Jos nariai steigėjai buvo kunigas Karolis Garuckas, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė-Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus ir poetas, vertėjas Tomas Venclova. Oficiali nuostata skambėjo: „Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninė grupė“.
Aktyviai veikti ji pradėjo 1976 m. gruodžio 1 d. Maskvoje, rusų disidentų užsienio žurnalistams suorganizuotoje neoficialioje spaudos konferencijoje paskelbdama pirmuosius grupės dokumentus. Tarp kitų dokumentų šiame susitikime pirmą kartą oficialiai paskelbtas LHG susikūrimo manifestas, kuriame atkreipiamas dėmesys ne tik į žmogaus teisių pažeidimus Lietuvoje, bet ir į patį Lietuvos okupacijos faktą. Pats autoritetingiausias žmogaus teisių dokumentas buvo 1948 m. gruodžio 10 d. SNO Generalinės Asamblėjos priimta Visuotinė žmogaus teisių deklaracija. Ji turėjo didžiulę reikšmę priimant daugelį daugiašalių ir dvišalių sutarčių; remiantis Visuotine žmogaus teisių deklaracija buvo sudaryta 20 universalių (pasaulinių) tarptautinių konvencijų žmogaus teisių apsaugos klausimu.
Svarbiausios jų - Tarptautinis ekonominių, socialinių teisių paktas ir šio pakto Fakultatyvinis protokolas. Šie dokumentai kartu su Visuotine žmogaus teisių deklaracija sudaro vadinamąją Tarptautinių žmogaus teisių chartiją - tarptautinio bendradarbiavimo žmogaus teisių apsaugos srityje teisinį pagrindą. Jų paskirtis - nustatyti pagrindines žmogaus teises ir laisves, kurias valstybė privalo garantuoti visiems asmenims, esantiems jų teritorijoje. Tačiau konkretūs būdai ir priemonės šiam tikslui pasiekti - tai kiekvienos valstybės vidaus dalykas, saugomas visuotinai pripažinto nesikišimo į valstybės vidaus reikalus principo.
Helsinkio grupės kilmė ir pirmieji žingsniai
SSSR skelbėsi sauganti ir ginanti visas savo piliečių teises, tačiau tai jai netrukdė vykdyti genocido politiką net prieš ištisas tautas; žmogui svarbu, kad būtų laikomasi visų teisių - ekonominių, socialinių, politinių, pilietinių. 1975 m. Helsinkio pasitarimo Baigiamajame akte 35 valstybės, tarp jų ir SSSR, iškilmingai pasižadėjo gerbti visas žmogaus teises. Akademikas A. Sacharovas pasiūlė, kad SSSR reikia įsteigti viešas grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę, taip pat Baigiamąjį aktą pasirašiusių šalių vyriausybes.
1975 m. gegužės 12 d. įsikūrė pirmoji tokia organizacija - Maskvos Helsinkio grupė, kuriai ėmėsi vadovauti žinomas mokslininkas dr. Jurijus Orlovas. Ji turėjo 11 narių steigėjų. Vėliau prisidėjo daugiau. Grupė pareiškė veiksianti viešai, nepažeisdama SSSR įstatymų; visų narių pavardės ir adresai buvo jų pačių paskelbti. Nors persekiojami KGB agentų, grupės nariai rinko ir platino informaciją apie žmogaus teisių pažeidimus, SSSR vadovybei, taip pat tarptautinėms organizacijoms siuntė pareiškimus, memorandumus, su užsienio šalių žurnalistais rengė spaudos konferencijas.
Lietuvos Helsinkio grupės pradžia
1976 m. gruodžio 8 d. tokioje konferencijoje dalyvavo ir Lietuvos Helsinkio grupės nariai Viktoras Petkus, Tomas Venclova ir Eitanas Finkelšteinas, kurie perskaitė manifestą, atkreipiantį Vakarų valstybių dėmesį į žmogaus ir lietuvių tautos teisių pažeidimus Lietuvoje; užsienio žurnalistai buvo informuoti apie lietuvių disidentų Vlado Lapienio ir Jono Matulio areštus (1976 m. spalio 19 d.); žurnalistams įteikti du pirmieji grupės dokumentai apie neteisėtai tremtyje laikomus vyskupus Julijoną Steponavičių ir Vincentą Sladkevičių ir apie naują sovietinį dekretą, labai varžantį Lietuvos Katalikų Bažnyčią.
Į 1976 m. lapkričio 25 d. Vilniuje susikūrusią Helsinkio susitarimų vykdymui remti Lietuvos visuomeninę grupę įėjo: jėzuitas kun. Karolis Garuckas iš Ceikinių, fizikos mokslų daktaras Eitanas Finkelšteinas, poetė, rašytoja, pedagogė, buvusi politinė kalinė Ona Lukauskaitė - Poškienė, buvęs politinis kalinys Viktoras Petkus, poetas, vertėjas Tomas Venclova. Jie sudarė pradinį žmogaus teisių gynėjų branduolį Lietuvoje. Grupiės organizatoriumi ir įkvėpėju buvo V. Petkus.
Analizė ir veiklos principai buvo grindžiami tuo, kad grupė veiktų kaip nepriklausoma, vieša iružimdavo poziciją dėl žmogaus teisių pažeidimų Lietuvoje. Jie laikėsi nuostatos nesiremti gandais ar apytaklėmis, patys išstudijuoti visas aplinkybes ir veikti remiantis faktais. Teikė pareiškimus ir memorandumus tarptautinėms organizacijoms bei žurnalistams, siekdama informuoti pasaulį apie Lietuvos situaciją.
Lyderiai, nariai ir žmogiškojo faktoriaus vaidmuo
Grupės nariai kariavo ne tik už politines teises, bet ir už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises. Jėzuitų kunigas Karolis Garuckas laikomas vienu iš pradinių įkūrėjų, o Viktoras Petkus - grupės įkūrėjas ir įkvėpėjas. Petkus gimė 1930 m. spalio 22 d. Rasėjų apygardoje, įkvėpė ją literatūra ir visuomeniniu siekiu. Jo biografija apima kalinimus, pogrindinę veiklą, žygį už teises ir įsitraukimą į Lietuvos Helsinkio grupės veiklą.
Tuo pat metu Tomas Venclova paaiškino, jog 1974 m. įėjo į mintį apie Lietuvos situaciją ir į Maskvą vyko susitikti su disidentais. Eitanas Finkelšteinas, būdamas ryšio su daugelio Rusijos disidentų tarpininku, padėjo lietuvių grupės kūrimui ir veikimui. Jie kartu su kitais įtraukdavo ir Latvijos bei Estijos disidentų šalių bendradarbiavimą, siekdami sukurti tarptautinę platformą, kurioje Lietuva galėtų veikti per Helsinkio sąjūdį, o ne tik per Maskvos Helsinkio grupę.
Vėliau įvyko susitikimai ir veiksmai, kurie įtvirtino Lietuvos Helsinkio grupės veiklos pagrindus: grupė veikė be jokio oficialaus statuso, naudojo liberum veto principą ir siekė atrinkti žmones demokratiškai nusiteikusius, tolerantiškus, saugius nuo arešto ir kalėjimo. Tarp atrinktųjų buvo Ona Lukauskaitė-Poškienė ir kunigas Karolis Garuckas. Lukauskaitė - Poškienė buvo žinoma poetė ir visuomenininkė, palaikė ryšius su kitais rezistencijos atstovais, išleidusi knygą „Lagerio pasakos” pogrindžio spauda ir turėjusi didelį įtaką jaunimui. Garuckas - ilgametis jėzuitų ordino narys, kovojo už Bažnyčios ir tikinčiųjų teises, konfliktuodamas su bažnytiniais hierarchais.
Veiklos principai ir tarptautiniai ryšiai
1976 m. Maskvos Helsinkio grupės narė Liudmila Aleksejeva apsilankė Lietuvoje ir padėjo apginti neteisėtai iš Lietuvos pašalintus moksleivius už dalyvavimą pamaldose, bei tyrinėjo žmogaus teisių pažeidimus vietovėse. Toks Helsinkio grupės principas - nesiremti gandais ar apytaklėmis, patiems išstudijuoti visas aplinkybes. Taigi dar oficialiai nepaskelbta, mūsų Lietuvos Helsinkio grupė jau veikė. Sugrįžęs iš Maskvos, buvęs spaudos konferencijoje J. Orlovo bute sužinojau, kad esu kviečiamas į Vidaus reikalų ministeriją, kur man pasakė, kad galiu važiuoti į JAV, dėstyti. Visi grupės nariai sutiko, kad išvykčiau. 1977 m. sausio 25 d. palikau Lietuvą su viltimi, kad ir toliau dirbsiu LHG kaip užsienio atstovas.
Eitanas Finkelšteinas apibūdina, kad Lietuvoje buvo kuriama visuomeninė žmogaus teisių gynimo grupė kaip dalis tarptautinio Helsinkio sąjūdžio dadibos, o Lietuvoje ji buvo vienas iš žmogaus teisių gynimo grandžių. Jo išvados rodo, jog Lietuvos rezistencija veikė dviem frontais - tautiniu ir religiniu, su Bažnyčios ir tautinio sąjūdžio šaknimis kaip reikšmingais veiksniais. Demokratinės krypties plėtra, pasak jo, galėtų įtraukti plačius gyventojų sluoksnius ir įtraukti naujus žmones į sąjūdį, įskaitant techninę ir mokslinę inteligentiją, miestiečių sluoksnius ir užsieniečius, gyvenančius Lietuvoje.
tags: #helsinkio #grupe #vikipedija