Elif Shafak, viena iš ryškiausių šiuolaikinių Turkijos rašytojų, savo knygose ir pokalbiuose gvildena klausimus apie lyčių nelygybę, tapatybę, migraciją, religijos ir visuomenės sankirtas. Interviu bei tekstuose ji išreiškia įsitikinimą, kad literatūra gali keisti visuomenę, leisdama skaitytojams įsigilinti į kitų žmonių patirtis ir iššūkiais apibrėžtas socialines realijas. Šiame straipsnyje išryškinsime pagrindines temas, kurios nuolat kartojasi jos kūryboje ir žodžiuose: Stambulo moteriškumą, žodžio laisvės svarbą, nacionalizmo ir demokratijos santykį, identiteto įvairovę, literatūros galias keisti požiūrį bei konfliktą tarp modernybės ir tradicijų.
Stambulas kaip moteriai įkvepiantis miestas: istorinė dvasią grąžinanti vizija
„Menininkė laikiau Stambulą moterišku miestu. Mane liūdina, kad šiomis dienomis vaikštinėdamas Stambulo gatvėmis gali lengvai pastebėti, jog didžioji dalis miesto priklauso vyrams.“ Shafak skatina atgaivinti moterišką dvasią miesto erdvėse ir istorijose. Ji apibūdina Stambulą kaip miestą, kuriame genealoginė ir kultūrinė įvairovė gyvuoja tarp skirtingų tapatybių bei laikmečių, o literatūra tampa tiltu tarp praeities ir dabarties. Ši nuostata atsispindi jos požiūryje į tai, kaip miestui reikia grąžinti savitą širdį ir tai, ką XVI-XVII a. laikais apibūdino poetai bei deivės dvasios.
Tapatybės ir geopolitikos derinimas literatūroje
Shafak pasakoja, kad rašytojo ir skaitytojo santykis gali sulaukti naudos iš dviejų kalbų - angliškai rašoma kūriniai gali būti perdirbami profesionalaus vertėjo, o pats autorius grįžta prie savo ritmo. Ji pripažįsta priklausomybę nuo kelių tapatybių: „esu kilusi iš daugybės vietų. Esu stambulietė ir nešiosiuosi savo širdį Stambulą.“ Tokia erdvinė daugialypė tapatybė padeda jai išlaikyti platesnį požiūrį į pasaulį ir skatina atvirumą kitoms kultūroms.
Literatūra kaip demokratijos erdvė: kalbų laisvė, klausimai ir atsakymai
„Romanas - paskutinė demokratijos erdvė šiame pasaulyje,“ - rašytoja akcentuoja literatūros universalumą: ji gali išryškinti marginalizuotų balsų patirtis, suardyti stereotipus apie lytį, rasę ir orientaciją. Tiesa, ji pabrėžia, kad literatūra neturėtų būti moralizuojama pamokslavimu, o skatinti skaitytojus patiems kelti klausimus ir ieškoti atsakymų.
Žodžio laisvė Turkijoje: rizika, pasipriešinimas ir atsakomybė
Shafak prisimena, kad Turkijoje už grožinės literatūros kūrinių autoriai gali susidurti su teismais už žodžius - 301-asis straipsnis ir jo interpretacijos kelia įtampą. Ji aiškina, jog spaudos laisvė čia kyla į kovą su politine cenzūra, o visuomenėje vis dar gajus intensyvus poliarizacijos dvigubumas. Nepaisant to, ji išlieka įsitikinusi, kad literatūra gali atverti dialogą net tarp skirtingų nuomonių ir paskatinti pažinti vieni kitus.
Identiteto įvairovė ir migracijos patirtis
Shafak nuolat kalba apie identitetą kaip daugiavaizdį konstruktą, kurio negalima aprėpti vien tik geografiniu arba kultūriniu ženklu. Ji tvirtina: „Esu kilusi iš daugybės vietų. Esu stambulietė... Londonas man taip pat tapo namais.“ Tokia nuostata leidžia jai sugauti skirtingų kultūrų skleidžiamų balsų atspindžius ir perteikti juos savo kūryboje. Ji pabrėžia, kad migracijos patirtys ir tarpvalstybiniai ryšiai neturi būti suvokiami kaip kliūtis, o kaip papildomi kontekstai, kurie praturtina literatūrą.
Poliarizacija ir visuomenės susiskaldymas
Rašytoja nurodo, kad Turkijoje dominuoja vyriškas, gyvybingas ir agresyvus politinis tonas, kuris skatina visuomenės poliarizaciją. Ji kritiškai vertina naratyvus, kai dirbtinai atskiriama „mes“ ir „jie“ ir įspėja apie pasekmes, kai šie skilimai įtvirtinami politinėje kultūroje. Pasak jos, būtina kurti tiltus tarp skirtingų grupių ir skatinti dialogą, o ne vieną kartą uždaryti duris duris į dialogą.
Stambulas, Kipras ir „Išeinančių medžių sala“: meilė, traumas ir atgimimas
Shafak apmąsto Kiprą kaip vietą, kur meilė gali įveikti padalijimą tarp skirtingų kultūrų, bet kartu ir traumas, kurios išlieka iki šių dienų. Jos naujojo romano „Išeinančių medžių sala“ centre - figmedžio metafora, kuri atspindi ryšį su gamta, šaknis ir imigrantų identitetą. Ji pabrėžia, kad paveldimas skausmas pereina per kartas ne tik per fizinius bruožus, bet ir per tylą, prisiminimų ir tradicijų vaisius. Tokia metafora tampa svarbi kūryboje, kurioje kalbama apie meilę, sovietinę įtampą ir kartu viltį.
„Išeinančių medžių sala“ tyrinėja žmogiškąją tapatybę ir atminį kaip svarbią tapatybės dalį. Pagrindiniai klausimai - ar galima mylėti žmogų iš kitos genčių ar religijų sluoksnio, ar solidarumas gali nugalėti konfliktus ir traumas. Shafak prisimena apie šaknis, kilmę ir tai, kaip kartos išsaugo skausmą bei viltį per pasakojimą. Ji tiki, kad humoras visada turi būti šalia liūdesio, suteikdamas optimizmo net sudėtingiausiose istorijose.
Ką reiškia būti rašytoja Turkijoje: iššūkiai, pasiekimai ir tikslai
Shafak dalijasi prisiminimais apie teismus, spaudos spaudimą ir kelias, kuriuos ji įveikė laikydama savo kūrybą atvira ir atsakinga. Ji pabrėžia, kad literatūros kaita gali įvykti tik per įtraukimą į dialogą su įvairiomis bendruomenėmis ir per atsakomybę, kurią jaučiasi jos skaitytojai - jos knygos skleidžia įvairovės ir tolerancijos žodžius. Taip pat ji akcentuoja, kad literatūra reikalauja nuolatinio dialogo su skaitytojais, kurie gali būti skirtingų politinių ir socialinių įsitikinimų nestokojantys žmonės.
Galiausiai: ar Turkija turi šansų tapti moderniausia, įtraukesne demokratija?
Shafak laikosi nuomonės, kad Turkija gali būti „klibančia demokratija“: ji turi galimybes tapti liberalia demokratija, bet turi būti išlaikytas apsikeitimas idėjomis, žingsnis į platesnį dialogą ir atsakomybė už žmogaus teises. Ji pasisako už didesnį kultūros, švietimo ir žiniasklaidos laisvės apsaugą, už stabilesnę santvarką, kurioje politika nebūtų dominuojamai vyriška, o visuomenė gebėtų įtraukti skirtingus balsus. Tokia perspektyva leidžia tikėtis, kad literatūra ir kultūrinė praktika gali būti vertingos priemonės pažangai, kartu įkvepdamos žmones keisti pasaulį per dialogą, empatiją ir žinių plėtimą.
