Madeira ir Azorai - unikalios Portugalijai priklausančios salos Atlanto vandenyne. Azorai puikiai tinka gamtos mylėtojams ir nuotykių ieškotojams, norintiems ramybės ir visiško pabėgimo nuo miestų šurmulio. Madeira ideali ieškantiems gamtos, pramogų, aktyvaus poilsio ir kultūros derinio.
Pasirinkite salą pagal savo tikslus: Madeiros žavesys ir Azorų įvairovė
Salos skleidžia skirtingą žavesį ir siūlo skirtingas patirtis. Madeira - viena iš pačių žalesnių Europos vietų su daugybe levadų, žygių takų ir vulkaninės kilmės kraštovaizdžių. Azorai - salynas, kur kiekviena sala turi savitą charakterį: São Miguel - didžiausia ir ypač žydi hortenzijomis, šioje saloje galima atrasti tiek laukinę, tiek kūrybingai „dekoruotą“ gamtą.
Madeira saulėtų krypčių išsiskiria - įspūdį palieka nuolat žaliuojanti ir žydinti augmenija. O spalvos didina laimės hormonų kiekį! Čia labiausiai žavi nuostabi gamta - kaip Havajai laikomi pasaulio gamtos perlu, taip Madeirą galima laikyti Europos gamtos perliuku.
Pagal ką vertėtų planuoti kelionę?
Toliau galima rasti daug aktyvios veiklos gryname ore - levadų, žygių takai. Takai puikiai sužymėti, todėl keliaujant labai lengva susigaudyti. Rekomenduoju naudotis specialia mobiliąja programėle telefone. Kad ir kurias salas, Madeiros ar Azorų pasirinksite savo atostogoms - tikrai neapsiriksite.
Madeira - viena piečiausių ir šilčiausių žiemomis Europos salų. Jei pažiūrėti į žemėlapį tai Madeira labiau Afrika nei Europa. Ir geografiškai, ir pagal šiltas žiemas ji artimesnė Marokui, nei Portugalijai, kuriai priklauso. Tačiau gyvena Madeiroje portugalai, atsiskaitoma ten eurais ir kultūra - europietiška.
Salų įvairovė: nuo Funšalio į viršų su lynų keliu iki kanjoningo žygio
Madeiroje į viršų pakilome lynų keliu, žemyn nusileidome toboganais. Toboganai - savotiškos rogės kuroms nereikia sniego - kadaise buvo tradicija. Galimybė nusileisti greitai nuo kalno, slystant negrįstais keliais. Tačiau dabar keliai asfaltuoti ir “rogės” slysta prasčiau. Todėl turistai (niekas daugiau nebevažinėja) kur nuokalnė mažiau stati tiesiog traukiami dviejų toboganininkų. Bet Madeira padarytų daug ką dėl turistų pinigų. Jos dvarai pakeliui į Funšalio kalną virto viešbučiais.
Lankėmės šventiniu laikotarpiu, ir Funšalis buvo karstyte nukarstytas šviečiančiomis girliandomis kaip tikriausiai joks kitas mano matytas miestas. Visgi, yra Madeiroje ir nemažai istorijos. Ši sala buvo viena pirmųjų europiečių kolonijų - ją, tada negyvenamą, 1419 m. atrado portugalai. Dar beveik visas amžius iki Amerikos atradimo. Aišku, Funšalis svarba niekad neprilygo Portugalijos kone begalinėms kolonijoms Amerikoje ir Afrikoje, ir visa ko masteliai čia mažesni. Tais laikais Madeira buvo nuolatinė stotelė tarp Portugalijos ir Amerikos - šioje saloje laivai pasikraudavo Madeiros vyno. Iki pardavimo jis būdavo plukdomas per įvairaus klimato juostas ir taip įgydavo ypatingą skonį.
Vienas labiausiai Madeiroje turistus žavinčių dalykų - jos gamta. Madeira šauna į viršų iš vandenyno, todėl ties dažna pakrante bangos plakasi į aukštas olas (vienos gražesnių - rytuose, ties Ponta do Buraco, labai aukštos šiaurinėje pakrantėje). Link salos vidurio - žavūs kalnų peizažai. Aukščiausias taškas - 1861 metrų aukščio Ruivo viršūnė. Tarp galingų kalnų - kaimai ir gyvenvietės, iš kurių gražiausia pasirodė Žardim Do Mar pakrantėje. Yra ten ir senų apgriuvusių pastatų, bet daug namų - nauji. Madeiroje populiaru turtingųjų šiaurės Europos gyventojams nusipirkti vilą poilsiui ar pensijai. Tiesa, paplūdimių Madeiroje - nedaug, bet įdomių krantų - nors vežimu vežk. Salos plotas - tik 801 kv. m.
Azorų salynas: São Miguel ir žydinčių hortenzijų grožis
Jei pageidaujate vien šilto klimato su galimybe karts nuo karto užsiimti kažkokia veikla, Madeira būtų logiškas pasirinkimas. 1. Europos salos: kurią pasirinkti kelionei? 2. 3. 4. 5. 6. 7. 8. Portugalija - labai graži ir įdomi šalis, nors ir nėra baisiai populiari kelionės kryptis, kaip jos kaimynės. Apie Lisaboną labai trumpai. Tai labai gražus ir kompaktiškas miestas, labai patogus keliauti, netgi savaitgalio kelionei, nors skrydis iš Vilniaus trunka 4,5 valandos. Oro uostas beveik miesto centre, vos keli kilometrai nuo senamiesčio. Smagiausias dalykas ir miesto simbolis Lisabonoje - senoviniai tramvajaus traukinukai, kuriais net nebūtina važiuoti, jie tiesiog labai gražiai atrodo, kai pravažiuoja.
Dar įdomu apsilankyti atokiau nuo centro esančiame „LF Factory“ rajonėlyje, kur rasite meno galerijas, įdomesnes krautuvėles, kavines ir restoranus. Lisabonoje pasilikome 5 dienoms dėl „MEO Kalorama“ festivalio. Festivalis vyko miesto „Bela Vista“ parke, kuris yra pusiaukelėje tarp oro uosto ir miesto centro. Viešbučiai ir butai Lisabonoje pasirodė gana brangūs, atsižvelgiant į tai, kad čia pigus transportas, maistas, restoranai. Pats festivalis vyko tris dienas, pasirodė pagrindinės žvaigždės: „Massive Attack“, Sam Smith, „Jungle“ ir daugelis kitų.
Kaip minėjau anksčiau, apie Azorų salas svajojau keletą metų. Labai įdomu buvo jas pamatyti, palyginti su prieš keletą metų aplankyta Madeira, įsitikinti, kodėl jos vadinamos „Europos Havajais“ arba „šiltesne Islandija“. Turiu patikslinti, kad Azorų salyną sudaro 9 salos, išsidėsčiusios net 650 km atstumu, o mes buvome tik pačioje didžiausioje - São Miguel. Aš São Miguel lyginau su Madeira, ir man Madeira daug kur pirmauja. Gali būti, kad mano lūkesčiai buvo per daug dideli, buvau susidariusi nuomonę, kad Azorai labiau laukiniai, labiau egzotiniai ir dar žalesni (o gal esmė tame, kad Madeiroje buvome pavasarį, kai viskas sodru ir vešlu, o čia - rugsėjo pradžioje, kai gamta jau peržydėjusi ir lengvai padžiūvusi).
São Miguel - nedidelė sala, vos 64 km ilgio ir 8-14 km pločio, bet kitos Azorų salos dar mažesnės. Nenormalus kiekis hortenzijų, ne tik gražiausi takai ar miestai jomis apsodinti, bet beveik visos pakelės, keliai ir net greitkelis. Rugsėjo pradžioje dauguma jų jau peržydėję ir tik įsivaizduoti galiu, kaip „kosmiškai“ viskas mėlynuoja birželį. Kita vertus, toks kiekis žydinčių hortenzijų salą paverčia ne laukine, o labiau „dekoruota“, gal mane šiek tiek ir nuvylė, kad ta gamta nėra labai laukinė, jos daug „pasodinta“.
Kad sala kaimiška, matosi jau sostinėje - Ponta Delgadoje. Ji - labiau didelis kaimas, negu miestas. Senamiestis jaukus ir nedidelis, aikštė, bažnyčia, krantinė su keliais didesniais viešbučiais, uostas. Visą kelionės laiką mes gyvenome Ponta Delgadoje, tik trijose skirtingose vietose, nes sostinėje - patogiausia. Beje, šioje saloje būstų su baseinu pasiūla labai maža ir šiaip būstai gana kuklūs ir brangūs, tad norint gyventi įdomiau, teks gerokai paplušėti ieškant. O salos vakaruose šalia Mosteiros kaimuko rasite Caneiros natūralius baseinus, susiformavusius vandenyno pakrantėje natūraliai, iš įtekančio šilto terminių šaltinių vandens ir vandenyno bangų. Neabejotinai smagiausias paplūdimys saloje - Santa Barbara. Tikras bangletininkų rojus! Švarus, smėlėtas, pilnas bangletininkų ir jiems prijaučiančių. Nors saloje per dieną oras gali pasikeisti kelis kartus, visgi klimatas čia tikrai tobulas. Temperatūra labai komfortiška, oras „minkštas“, dieną apie 25 laipsnius šilumos, naktimis gal apie 20 laipsnių. Skaičiau, kad čia visada šilčiau, nei rodo termometrai, dėl šalia tekančios Golfo srovės. Po nakties kartais būdavo palyta, bet visada vienodai šilta. Kelis kartus nulijo ir dieną, bet tas lietus labiau panašus į gaivinančią dulksną. Ir nors debesų horizonte būna beveik visada, bet jie labai greitai dingsta ir vėl atsiranda.
Pati populiariausia salos vieta, kurios turbūt nepraleidžia nei vienas atvykėlis - Sete Cidades. Tai didžiulė ugnikalnio kaldera su joje susiformavusiais ežerais, kurių pagrindiniai du - Lagoa Azul (mėlynasis) ir Lagoa Verde (žaliasis). Populiariausios aikštelės čia - Vista do Rei ir Grota do Inferno. Mes žygiavome aukštai kalderos viršūnėje vingiuojančiu PR03 SMI taku, prasidedančiu nuo Vista do Rei (šio tako minusas, kad jis linijinis, tad teks grįžti tuo pačiu taku atgal). Vista do Rei aikštelė turbūt pati populiariausia saloje, nes atvažiuoti galima prie pat jos, todėl čia galima sutikti ir turistinių autobusų. Norint pasiekti aikštelę Grota do Inferno, reikės nuo autombilio paeiti apie 1,2 km. Sete Cidades kalderoje yra ir daugiau ežerų. Dar tą pačią dieną galima apvažiuoti ir vakarinę pakrantę.
Jau mano paminėtas Mosteiros - mažas žvejų kaimelis, traukiantis dėl nuostabaus saulėlydžio ir Caneiros natūralių šilto vandens baseinų, susidariusių vandenyno pakrantėje. Čia maudytis šiltame vandenyne leidantis saulei gali būti labai smagu. Kaip minėjau, saloje yra daug vietų su kunkuliuojančiais termo šaltiniais, bet daugiausiai visokių vulkaninių versmių turbūt yra aplink Furnas. Šioje įspūdingo dydžio Furnas ugnikalnio kalderoje yra Furnas miestelis, beje, ypatingai gražus. Jau leidžiantis link miestelio nustembi, kiek daug čia visko žaliuoja ir žydi... Visą Furnas kalderą iš aukštai galima pamatyti iš keleto apžvalgos aikštelių, kurias rasite internete arba kelio ženkluose. Furnas taip pat yra garsus savo tradiciniu patiekalu, kurį privaloma visiems paragauti - cozido. Tai tradicinis troškinys iš daug įvairių mėsų ir daržovių, troškintas daug valandų po žeme fumarolėse, todėl turintis išskirtinį „dujų“ poskonį.
Keliaujant į Furnas ar vakarinę salos dalį ne kartą pravažiavome Plantações de Chá Gorreana - vieninteles arbatos planatacijas Europoje. Dėl tinkamo klimato čia daugybę metų auginama arbata, pagal senas šeimos tradicijas perduodamas iš kartos į kartą. Plantacijose galima pasivaikščioti takais tarp arbatos eilių, o paskui terasoje išgerti arbatos arba kokios žolelių trauktinės (jos saloje irgi labai populiarios).
Salos pietuose yra labai žavus žvejų miestelis Vila Franca do Campo (pirmoji salos sostinė), turintis įdomų senamiestį, po kurį reikia pasivaikščioti. Miestelis garsus virš jo esančia Ermida de Nossa Senhora da Paz koplyčia, tikrai įspūdingai atrodančia iš išorės ir vos 1 km nuo kranto atstumu esančia salele Vila Franca do Campo. Ši sala iš paukščio skrydžio atrodo labai įspūdingai, nes yra besiformuojančio ugnikalnio viršūnė - kraterio dalis, su natūraliu baseinu viduje.
Dar viena būtina pramoga Azoruose - išvyka laivu į vandenyną stebėti delfinų ir banginių. Nors skamba kažkaip neįtikinamai, mums pavyko pamatyti ir banginį, tiksliau jo purškiamus vandens fontanus, nugarą ir pliaukštelėjimą uodega, ir delfinus - net tris būrius. Mes vykome su jūrų biologais mažesne greitaeige valtimi, galima plaukti ir didesniu turistiniu laivu. Abiem atvejais šio sezono kaina - 65 EUR (yra trys skirtingos kompanijos plukdančios iš Ponta Delgados uosto).
Nors tokios pramogos siūlomos ir kitose Atlanto vandenyno salose, man tai buvo pirmas kartas, kai mačiau delfinus atvirame vandenyne. Centrinėje salos dalyje netoli Ribeira Grande miesto, o tiksliau nuo Termas das Caldeiras, prasideda takas PRC29 SMI, vedantis link įspūdingo Salto do Cabrito krioklio. Iki pat šio krioklio galima atvykti ir automobiliu, bet aš rekomenduoju jokiu būdu to nedaryti, o ateiti taku ir būtinai iš hidroelektrinės pusės. Kadangi takas nelabai sužymėtas, mes gerokai paklaidžiojome, kol sutikti miško darbininkai pasakė, kur eiti. Nusileidus žemyn prie krioklio baseino galima pailsėti ar išsimaudyti. Nors krioklis yra gana įspūdingo 40 m aukščio, tačiau visas jo smagumas ne iš apačios, o gerokai didesnį įspūdį paliko tas atėjimas taku virš krioklio.
Į pietrytinę salos dalį teks važiuoti gerokai ilgiau - kelias labai gražus, bet labai vingiuotas. Žvejų kaimelyje Provação išgėrėme kavos su vietiniu desertu Fofas de Povoação. Dienos tikslas buvo Faial da Terra kaimelis, kur prasideda PR11 SMI takas, vedantis iki labai įspūdingo Salto do Prego krioklio (arba dar toliau iki krioklio Salto do Cagarrão), grįžtantis pro apleistą autentiką Sanguinho kaimelį. Važiuojant namo dar užsukome į Ribeira Quente, atrodytų niekuo neįspūdingą mažą žvejų kaimelį, garsų savo tamsaus smėlio Fogo paplūdimiu su ypatingai šiltu vandeniu dėl įtekančių povandeninių hidroterminių šaltinių.
Nors šiaurės rytinėje dalyje yra aukščiausias salos taškas Pico da Vara (1103 m), jo apylinkėse slypi sudėtingesnis takas, leidžianti žygiuoti tik su leidimais. Pirmiausia atvykome į labai gražų Ribeira dos Caldeirões parką - tai vienas iš turistinių taškų, tačiau mano nusivylimui čia buvo gausu automobilių ir autobusų. Pats parkas įspūdingas ne laukine gamta, o kaip paverstas miškas su slėniu apsodintas daugybe hortenzijų ir kitų augalų, asfaltuotais takeliais, tilteliais, kavine ir suvenyrų parduotuve. Rekomenduoju praėjus krioklį paeiti takeliu gilyn į mišką, kur rasite mažesnį krioklį, laukinę gamtą, o mes dar sutikome kanjoningo grupę.
Kadangi čia „susisukome“ greitai, toliau atvykome link Poço Azul - mėlynojo šulinio. Pats šulinys - toks mažas labai skaidraus žalsvai mėlyno vandens baseinas, irgi nelabai įspūdingas, bet iki jo veda labai gražus takas su aplink įspūdinga gamta. Čia žygiavimas prasideda aukštai nuo panoraminės aikštelės, esančios vandenyno pakrantėje ant stačios uolos, reikia leistis žemyn vingiuotu keliuku, o paskui per įrengtas stovyklavietes ir tiltelius vėlgi įspūdinga gamta pasiekiame Salto da Farinha krioklį. Tik vienas minusas - rugsėjo pradžioje šitas krioklys beveik visai išdžiūvęs, čiurlena tokia „dušo“ srovė. Tačiau uolos vis dar įspūdingos ir krioklis krenta iš 40 m aukščio.
Azorų maistu galėčiau maitintis visą gyvenimą, tik daržovių iš kažkur atsivežčiau, nes portugalai nevalgo daug daržovių. Pabaigai galiu pridurti, kad nors esame aplankę nemažai vietų ir šalių, ne apie visas norisi, o ir yra ką įdomaus parašyti, ko nebūtum kitur perskaitęs. Esame išmaišę visas didžiausias ir žinomiausias Europos salas, ir su Azorais savo grožiu niekas arti nestovi (nebent Madeira). Tad jeigu Jūs svajojate apie turistų nenumindžiotą egzotiką ir dar Europos ribose, nedvejodami ieškokite bilietų į Azorus.
