Svarbiausia muziejaus ekspozicija - antrajame namo aukšte išsaugotas autentiškas rašytojo darbo kabinetas, daiktų gausa traukiantis lankytojų dėmesį. Čia viskas taip, kaip A. Matutis paliko: lentynos pilnos knygų, suvenyrų. Vieni lietuviški, poetui padovanoti - iš medžio išdrožti, iš metalo išlankstyti, darbščių vaikų rankomis sumeistrauti. Kiti - iš tolimų kraštų pargabenti poetui primindavo įspūdingas keliones į Afrikos ar Amerikos šalis. Kambario sienos apkabinėtos daugybe austų juostų, liudijančių skaitytojų dėkingumą. Čia pat kabo Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės diplomas už „Margaspalvę genio kalvę”. Juo A. Matutis ypač džiaugėsi.
Kambaryje galima pamatyti visas poeto parašytas knygas. Ant rašomojo stalo tebėra rašomoji mašinėlė, tebeguli rašiklis, užrašų knygutė, stovi stalinė lempa su pritaisyta jūros kriaukle vietoj gaubto. Gimnazisto Anzelmo spintutė, kampe - briedžio ragų kėdutė... Poeto aplinka kukli, pritaikyta darbui. Prabangos čia nėra.
A. Į Alytuje Taikos gatvėje esantį raudoną mūriuką A. Matutis su šeima įsikėlė 1961 metais. Ką tik pastatytas dviejų aukštų nuosavas namas suteikė daug džiaugsmo. Džiugino ir kambarių erdvė, ir didelis daržas, ir pušynas kitoje gatvės pusėje, ir nuostabi Taikos gatvės ramybė. Čia nesigirdėjo miesto triukšmo, čia ošė pušys. A. Matutis pasirinko patį šviesiausią kambarį antrame aukšte su vaizdu į mišką, kad atsidaręs langą galėtų klausytis paukštelių čiauškėjimo. Čia jis ruošdavosi pamokoms, čia džiaugdavosi kiekvienos naujos knygos leidimu, į čia sugrįždavo po kiekvienos ilgos kelionės.
Nenuilstančio šeimininko kvietimu čia svečiavosi daugybė rašytojų, vertėjų, dailininkų, literatūros kritikų ne tik iš Lietuvos, bet iš Rusijos, Lenkijos, Ukrainos. 1987 m. sausio 7 dieną „Vyturio“ leidyklos vyr. red. pavaduotojas J. Linkevičius, LTSR rašytojų sąjungos konsultantas R. Gudaitis ir LTSR literatūros muziejaus skyriaus vedėja A. Ruseckaitė peržiūrėjo A. Matučio archyvinį ir memorialinį palikimą, jį suregistravo. Alytaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomasis komitetas 1988 metų sausį gavo leidimą rašytojo name Alytuje Taikos g. 8 steigti muziejų. Netrukus ir gatvei buvo suteiktas A. Matučio vardas, o 1989 metais savo veiklą pradėjo A. Matučio vaikų literatūros muziejus. Visas 1987 m. suregistruotas rašytojo palikimas buvo perduotas muziejui. Tuomet jis buvo pavaldus Maironio lietuvių literatūros muziejui, o 1991 metų sausį, remiantis LR kultūros ir švietimo ministro 1990-11-21 įsakymu Nr. 374, A. Matučio vaikų literatūros muziejus kartu su visais eksponatais, inventoriumi, pagrindinėmis priemonėmis perduotas Alytaus kraštotyros muziejaus žinion.
Anzelmas Matutis-Matulevičius (1923-1985) - Lietuvos rašytojas, pedagogas, kultūros veikėjas. A. Matutis parašė ir išleido daugiau nei 30 knygų. A. Matučio memorialinis muziejus Alytuje įkurtas name (A. Matučio g. 8), kuriame rašytojas su šeima gyveno 1961-1985 metais. Raudonų plytų mūrinį namą statydinosi pats A. Matutis. Pastato antrame aukšte išlikęs autentiškas šeimininko darbo kambarys su asmeniniais daiktais, biblioteka. Kitame kambaryje eksponuojami A. Matučio surinkti žūklės trofėjai, kelionių fotografijos, iš tolimų kraštų parsivežti suvenyrai. Išsaugota aplinka byloja apie poeto kūrybą, pomėgius, atskleidžia to laikmečio interjerą.
Anzelmo Matučio memorialinis muziejus įkurtas name, kuriame 1961-1985 metais gyveno vaikų poetas, pedagogas Anzelmas Matulevičius-Matutis. Pastato antrame aukšte išsaugotas rašytojo darbo kambarys su autentišku interjeru, biblioteka, suvenyrais ir asmeninais daiktais. Čia galima pamatyti didžiąją dalį A. Matučio vaikams sukurtų knygų. Antrojo kambario ekspozicija iliustruoja rašytojo kasdieninį gyvenimą ir įkvėpimo šaltinius. Įvairūs eksponatai ir fotografijos byloja apie tolimas keliones ir meilę gamtai.
Muziejuje moksleiviams ir šeimoms siūlomos įvairios edukacinės programos, rengiamos vaikų kūrybos parodėlės. Šiltuoju metų laiku Poeto kieme vyksta renginiai. Kitapus gatvės, A. A. Matučio g. Nuotraukų autorius G. Anzelmo Matučio memorialinis muziejus. Alytaus centre yra ramių, jaukių vietelių. Viena tokių - Anzelmo Matučio gatvelė, nuo centrinės Rotušės aikštės nutolusi maždaug 200 metrų. Tačiau pakliuvęs į ją jautiesi taip, tarsi būtum užmiestyje: ramuma, girdisi tik tolimas miesto triukšmas, namai, kurių čia tėra septyni, sustatyti vienoje gatvės pusėje, kitoje - išlakus šimtametis pušynas, kuriame tarp medžių sutūpusios medinės skulptūros - poeto Anzelmo Matučio meninės eilėraščių interpretacijos. Šioje tylioje gatvelėje įsikūręs vaikų ir suaugusiųjų lankomas poeto Anzelmo Matučio memorialinis muziejus. Tai dailus dviejų aukštų raudonų plytų mūrinukas, dengtas raudonomis čerpėmis. Dar nesilankėte? Būtinai suplanuokite išvyką ir apsilankykite.
Kad greičiau apsispręstumėte, trumpai Jums pristatysime poetą Anzelmą Matulevičiumi-Matutį. Būsimasis poetas gimė ir augo Zomčinės kaime, esančiame netoli Igliaukos. 1934 m. baigė Igliaukos pradinę mokyklą, tais pačiais metais įstojo į Marijampolės marijonų gimnaziją. Mokydamasis joje pradėjo rašyti eilėraščius, o 1937 m., būdamas keturiolikos, pirmuosius iš jų - „Mūsų šunelis“, „Strykt pastrykt“, „Lėlė“ - išspausdino vaikų žurnale Šaltinėlis. Vėliau bendradarbiavo vaikų žurnaluose Žvaigždutė ir Žiburėlis. Pastarojo rengtame konkurse laimėjo dvi premijas. 1940 m. baigęs gimnaziją, mokslus tęsė Marijampolės mokytojų seminarijoje, kurią baigęs 1942 m. mokytojavo Santaikoje, 1944 m. - Simne. Čia susipažino su būsima žmona Marija, taip pat dirbusia Simno mokykloje. Jų „buteliai buvo vienas priešais kitą skiriami kelio“. Marija gyveno su šešiolikmečiu broliu ir dešimtmečiu sūnėnu. Vieną kartą grįžusi iš darbo rado į „butelį atkeltą „su visu turtu“ A. Matutį“2. Pasirodo, kambario, kuriame gyveno Matutis, prireikė NKVD kareiviams - šie jį be skrupulų ir iškeldino. Kaip atsiminimuose rašo poeto žmona, „dabar turėjau 3 vyrus, visiems viriau valgyti. Teko poetui ir rimčiau susidurti su okupantų žiaurumu. Sugavo jį, dviračiu važiuojantį, Prienų šile. Su įkalčiais! Turėjo Lietuvos žemėlapį, kuriame kelios vietos buvo pažymėtos raudonai. Pakliuvo Balbieriškio kalėjiman, ten buvo sumuštas. Vėliau 40 parų praleido Marijampolės kalėjime. Kai pavyko ištrūkti, kurį laiką slapstėsi. Vėliau apsigyveno Kaune, čia atsiviliojo ir Mariją. 1946 m. vasario 22 d. Matutis mokytoju dirbo Kleboniškyje (Kauno r.), Simne (Alytaus r.), Seirijuose (Lazdijų r.). Mokytojaujant Simne 1948 m. 1950 m. rudenį poetas apsigyveno Alytuje. Iš pradžių dirbo mokytoju vietos mokyklose, vėliau vadovavo pionierių namams. Trejus metus Alytuje jauna šeima glaudėsi vieno kambario butelyje Seinų gatvėje, vėliau persikėlė į dviejų kambarių butą Perlojos gatvėje. Kai miesto centre buvo pradėti statyti pirmieji daugiabučiai, valdžia poetui skyrė trijų kambarių butą. Iš pradžių būta džiaugsmo, nes kraustymaisi lyg ir baigėsi. Deja, džiaugtasi neilgai. Namas, kuriame gyveno poetas, stovėjo vienoje judriausių Alytaus gatvių, tad triukšmo buvo daug, butas drėgnas, kūrenamas krosnimi. Padėtis pradėjo keistis tik 1958 m., kai pasirodė eilėraščių rinkinys Vaivorykštė ežerą semia, apybraižų knygutė Su kuprinėmis, fotoalbumas Dainava. Tuo metu Matulevičienė atgaivino savo seną svajonę - turėti nuosavus namus: „Aš visada galvojau, kad turi turėti savo būstą, savo kampelį, kad būtų plotelis žemės prie namo, o jame dirbtų visa šeima, kad vaikai išmoktų darbštumo, tvarkingumo ir pasirūpinti savo namais.“3 Architektui paskaičiavus, kad honorarų už knygas turėtų pakakti naujam namui, prasidėjo statybos. Nors poetas būsimomis statybomis nebuvo itin sužavėtas, laikui bėgant gana energingai į jas įsitraukė ir daugelį darbų atliko pats. Prieėjome raudonų plytų mūrinuką. Prie vartelių pasitinka pelėdos skulptūra, mokanti lankytojus rašyti ir skaičiuoti. Į naujai pastatytą namą Matulevičiai įsikėlė 1961 metais. Ši data įmūryta ir betoniniuose laipteliuose, kuriuos padarė pats poetas. Nors namas dar nebuvo visiškai įrengtas, visi labai džiaugėsi: „Rodės, gyvename rojuje. Džiugino ir kambarių erdvė, ir didelis daržas, ir pušynas kitoje gatvės pusėje, ir nuostabi ramybė. Čia nebuvo triukšmo, čia čiulbėjo paukščiai.“5
Visi suniko į žemės darbus, o Matutis pasodino daugybę vaiskrūmių ir vaismedžių. Pasodino net 18 obelų! Einam į muziejų! Ieškokite durų dešinėje, jos veda į antrame aukšte įrengtas ekspozicijas. Prieš mus - šešerios durys! Kurias praverti? Jei dirstelėsime pro pirmąsias kairėje, pakliūsime į nediduką atvirą balkoną. Vasarą balkono atramas puošia žydinčios gėlės. Šaltuoju metų laiku, kai žiemos buvo žiemos, o pavasariai buvo pavasariai. Kai name gyveno poeto šeimyna, balkonas žiemos metu būdavo pilnas sniego. Ir tai iš tiesų buvo pats geriausias šaldytuvas. Jame, pasak poeto sūnaus Vytauto, sniego pusnyse buvo prismaigstyta ešerių, lydekų ir kitokių žuvų6. Žuvies namuose netrūkdavo - poetas buvo geras žvejys. Nors ir pavasaris, tačiau balkone vis dar vėsoka. Grįžkime vidun. Antrųjų durų nepraversime, tik pasakysime, kad ir poeto laikais, ir dabar čia yra sandėliukas. Matutis čia laikydavo kaupiamą periodinę spaudą, korespondenciją. Ženkime pro trečiąsias duris į poeto darbo kambarį - jį pasirinko pats Matutis. Pro kambario langą matosi visą laiką žaliuojantis šimtametis šilas, o jame netrūksta voverių. Šiandien mes drąsiai galime dairytis ir tyrinėti aplinką, kurioje eilėraščiai suguldavo į mašinraščius. Sūnus Vytautas prisimena, kad ne visada į šį darbo kambarį buvo galima lengvai patekti: „Kai čia kažkas kaukši, mes neturėjom teisės (…) įeiti. Bet jeigu mamutė iškepa sausainių ar dar kažko, tai visą laiką atnešdavom čia tėtukui paragauti. Niekada nepykdavo, kai atnešdavom sausainių.“7
Nors darbo kambaryje be reikalo rodytis vaikams buvo nevalia, vaikai nebūtų vaikai - jie žinojo, kur padėtas raktas, mokėdavo įsmukti vidun. Juk taip knietėjo pamatyti ten laikomus naujus tėčio kabliukus, pavartyti rankose gražesnę blizgutę… Drąsiai eikite vidun, tačiau būkite supratingi - nelieskite, jei neleido: aplink vien eksponatai. Šiame kambaryje beveik niekas nepasikeitė nuo to laiko, kai jame dirbo Matutis. Darbo kabinetas. Tik įžengus kairėje pusėje matyti nedidukė sofutė, ant kurios poetas trumpam priguldavo. Ant jos yra nakvojęs ne vienas poeto svečias. Prie sofutės glaudžiasi nedidelė medinė spintelė su stalčiuku ir durelėmis. Tai seniausias šio kambario ir pirmasis nuosavas poeto baldas, menantis gimnazijos laikus, tad suprantama, kodėl Matutis ją taip brangino. Ant spintelės patiestas lininis takelis, ant jo - žvakidė iš neįprastai susisukusios medžio šakos. Prie spintelės prigludęs stalas su stalčiumi, kuriame galima rasti poeto užrašų knygučių, dvi spintelės, kuriose buvo laikomi rankraščiai, žurnalai, kiti dokumentai. Stalas čia atsirado iškart pastačius namą. Vienu metu šeimininkai net buvo sugalvoję įsigyti naują, tačiau ar geresnio nerado - juk daug eilėraščių prie jo parašyta. Stalo paviršius subraižytas, matyti, kad prie jo daug buvo dirbama8. Prie stalo - kėdė, aptraukta šiaurinio elnio kailiu. Ant stalo - stalinė lempa, kurios gaubtas padarytas iš didžiulės jūros kriauklės, matyt, iš tolimos kelionės parsivežtos. Ant stalo stovi stovelis laiškams, rašikliai, skylamušis, auklėtinių dovanota medinė rašalinė, ant kurios - elnio rago tušinukas, valu pririštas prie užrašų knygutės. Svarbiausias daiktas - 1928 m. Jungtinėse Amerikos Valstijose pagaminta „Remington“ spausdinimo mašinėlė. Kai jos skleidžiami garsai pasklisdavo po namus, į darbo kambarį galima būdavo įeiti tik su sausainukais. Ši spausdinimo mašinėlė - tikra darbštuolė. Prieš patekdama į poeto namus ji gelbėjo dar keliems rašytojams. Matutis ja išspausdino didžiąją dalį savo eilėraščių. Šalia stalo didelėje vazoje sudėtos keistai išsiraičiusios lazdos, kuriomis smagu pasiramsčiuoti vaikštant. Pasieniais - knygų pilnos lentynos. Pamatysime beveik visas poeto parašytas knygas: Margaspalvė genio kalvė, Miško cirkas, Girinukai, Milžinų šaukštas, Girios televizorius, Drevinukas, Trijų brolių svirnelis, Dvejetų karalius, Su kuprinėm ir kt. Pamatysime ir daugybę kitų autorių knygų. Akį traukia dekoratyvinės plokštės ir bareljefai su žymių lietuvių kūrėjų atvaizdais. Dvi sienos nukabintos lietuviškomis juostomis. Tarp jų ir „literatūrinio pirmagimio“ - pirmosios knygos Grok, žiogeli, smuikeliu - viršelis. Knygelė išleista 1948 m. 15 000 egz. tiražu. Tarp minėtų juostų pamatysite ir žymųjį Tarptautinės vaikų ir jaunimo literatūros asociacijos (IBBY) Garbės diplomą, kurį poetas gavo 1984 m. už rinktinę Margaspalvė genio kalvė (1980 m.).
A. Matutis Pietų Kaukaze. 1958 m. Lyg ir viską apžiūrėjome darbo kambaryje. Eime į kitą kambarį, kur įrengta ekspozicija „Poeto kasdiena ir įkvėpimo šaltiniai“. Tik pravėrus duris į akis krinta staliukas, fotelis, sofutė - visi autentiški to laiko baldai. Iš visų baldų, esančių kambaryje, išsiskiria trejų durų spinta. Ji tikrai ne baldų fabrike gaminta. Spintoje kabo šeimeninkų paltaи, kepurės, lentynose tvarkingai sudėti kiti drabužiai. Ant spintos - trys kelioniniai lagaminai, jau nukeliavę visas savo keliones. Prie vienos sienos stovi trys vitrinos - jų eksponatai pasakoja apie poeto aistrą keliauti. Kelionės buvo vienas didžiausių Matučio įkvėpimo šaltinių: čia ir gamta, ir atradimai, ir bendravimas su žmonėmis. Kelionėse poetas sėmėsi idėjų ir kūrybinių minčių. Matutis mėgo keliauti, šiuo pomėgiu užkrėsdavo kitus. Dar dirbdamas mokykloje organizavo turistinius žygius mokytojams ir mokiniams. Porą garsesnių kelionių surengė Nemunu: su fotografu Vytautu Stanioniu kartu leidosi nuo Nemuno ištakų iki žiočių. Atėjo metas, kai vietinių kelionių nebeužteko. Septintojo dešimtmečio pradžioje poetas vyko į skirtingus Europos pakraščius - pietuose aplankė Krymo, šiaurėje - Kolos pusiasalius. Ypač mėgo išvykas į šiaurę. Daug ką užsirašinėjo savo knygutėse: panašius žodžius, samių folkloro ištraukas, folklorinių herojų vardus, fiksavo samių gyvenimo būdą. Šių kelionių rezultatas - knygutę Karžygys Leinė, kurioje Matutis supažindino skaitytojus su samių tautos eiliuotomis sakmėmis, jų mitologiniu didvyriu Leine. Ekspozicijoje galite išvysti ir knygutę, ir samių buities daiktus - žuvų skustuvą, uogautojo šukas, odinę kuprinę.
A. Matutis, pagavęs ryklį. 1976 m. Poetui teko lankytis Meksikoje, Ekvadore, Peru. Tai liudija iš šių šalių parsivežti suvenyrai. Didžiausią įspūdį jam paliko trys mėnesiai, praleisti Atlanto vandenyne. Dirbdamas kartu su žvejais, poetas įgijo naujos patirties. Matutis savo įspūdžius aprašė „Laiškuose kaimynui Žūkliui“, kurie buvo išspausdinti knygoje Vyrai išplaukia į jūrą. Žvejų pamokytas, jūroje jis sėkmingai gaudė tunus, ryklius. Apie tai byloja išlikusios nuotraukos, ant lentynėlės vitrinoje matomas ryklio žandikaulis, iš žuvų kaulų sukonstruota pasivaikščiojimo lazda ir tikras kardžuvės kardas. Matutis mėgo žvejoti ir vasarą, ir žiemą. Nors daug įvairiausių kraštų aplankė, išvaikščiojo visą Lietuvą, bet geriausiai Matutis jautėsi Dzūkijoje. Tik išbraidęs Dzūkijos šilus aptiko Malinuko ežerėlį, įkvėpusį eilėraščių knygelę Girios televizorius. Gamtoje gimė daugiausia poeto eilėraščių: jie būdavo rašomi užrašų knygutėse, jei jų po ranka nebūdavo, tikdavo ir cigarečių pakelis arba beržo tošis. Svarbu visada turėti mažą tušinuką ar pieštuką.
Dail. 1971 m. Pauosupės kaime, prie Ūlos ir Uosupio upelių santakos, Matutis su pagalbininkais pasistatė šešiakampį namelį ir pavadino jį Dreve. Čia poetas praleido daug laiko - nuo ankstyvo pavasario iki vėlyvo rudens. Čia gimė daugiausia eilėraščių, į mašinraščius sugulusių jau Alytuje, darbo kambaryje. Čia poetas uogavo, grybavo, žvejojo Ūloje. Oi, koks čia garsas?! Skambutis? Taip! Atsiliepkite, telefono skambutis - šiuo metu kambaryje nėra daugiau objektų, tik skambantys garsai. Jei išdrįsite pakelti ragelį, išgirsite poetą, skaitantį savo eiles.
Dar liko dvejos durys. Už vienų - nedidelis kambariukas, šiandien naudojamas kaip parodinė erdvė. Už kitų - buvęs vonios kambarėlis, dabar naudojamas muziejininkų reikmenims sudėti. Toliau laiptais leiskimės žemyn ir apžiūrėkime edukacinę erdvę.
Pirmame aukšte, kadaise buvusioje virtuvėlėje, įkurtas muziejininkų darbo kabinetas. Šalia yra edukacinė erdvė. Anksčiau čia buvo gyvenamasis kambarys. O gal net du - kaip skaičiuosi. Kai Matulevičių šeimą sudarė penki nariai, čia, apačioje, buvo du kambariai, juos skyrė spinta. Šiandien spintos nebėra, liko vienas didesnis kambarys, kuriame mokiniai po ekskursijos ar edukacinės veiklos, įsitaisę ant sėdmaišių ar grindų, atlieka įvairias užduotis. Jei prireikia stalų, jie čia pastatomi. Muziejaus lankytojams siūlomos edukacinės programos: „Kodėl varnėnai grįžta“, „Mes - Matučio sodo tyrinėtojai“, „Mediniai personažai“, „Sudėliok eilėraštį“ ir kt. Jei Jums patiko ši netiesioginė pažintis su poetu ir jaukiais jo namais, būtinai užsukite pas mus. Beje, lankydamiesi muziejuje galėsite įdarbinti ir savo išmanųjį įrenginį ieškodami paslėptos informacijos. Turėsite galimybę pasinaudoti audiogidu ir klausytis parengtų pasakojimų. Laukiame Jūsų Anzelmo Matučio memorialiniame muziejuje Alytuje (A. Matučio g. 1).
tags: #spektaklis #prie #matucio #muziejaus