Akmens meistras, pranciškonas, laisvės šauklys Vilius Orvidas šį pasaulį apleido per anksti. Tačiau po savęs paliko neišdylantį pėdsaką - savomis rankomis kurtą laisvės, grožio bei kartu chaoso, Dievo paieškų oazę. Pabuvę Orvidų sodyboje sako, kad nieko panašaus iki tol nėra matę. Kiti sako, kad tai - chaoso, nesąmonių muziejus, nepaliekantis abejingų.
Kaip ten bebūtų, V. Orvidas į savo tėvų žemes metų metus vežė tai, kas kitiems atrodė nebereikalinga - šimtamečius nukirstus ąžuolus, per melioraciją iškeltus akmenis, metamus buities rakandus. Statė tuos daiktus kartu su savo akmens, medžio kūryba. Visa tai išaugo į sodybą, kuri iš paukščio skrydžio primena Dievo akį. Sodyboje galima klaidžioti valandų valandas ir atrasti daugybę prasmių - gyvenimo, religijos, filosofijos.
Ekspozicija, muziejus ir poilsio galimybės
Sodybos pakraštyje, kurios teritorijoje yra V. Orvido įkurtas akmentašystės muziejus po atviru dangumi, lankytojų patogumui bei poilsiui yra įrengti svečių namai. Antrame aukšte yra nuomojami atskiri kambariai su tualetais ir dušais. Svečius priimame siekiant paremti muziejaus veiklą bei V.
Tuo tarpu moterys ir vaikai galėtų neribotai lankytis V. Orvido akmentašystės muziejuje, grožėtis meno kūriniais bei įspūdingo grožio gamta, supančia sodybą iš visų pusių, pasisupti, pažaisti tinklinį ar paspardyti futbolo kamuolį. Sodybos patalpos bei aplinka puikiai pritaikyti lankytojams, tiek norintiems apsistoti sodyboje ilgesniam laikui. Vyrai galėtų maloniai praleisti laiką žvejodami ar gaudydami vėžius toje pačioje sodyboje esančiuose vandens telkiniuose arba netoli sodybos tekančioje Salantos upėje ar Platelių ežere.
Aplinkos gyvūnai ir gamtos grožis
Sodybą yra pamėgęs nemažas skaičius gyvūnėlių, tokių kaip šermuonėliai, kiaunės, šeškai, kiškiai, lapės ir stirnelės, kurias galima stebėti besiganančias netoliese esančiose pievelėse, ypač temstant. Gandrai suka ratus aplinkui, norėdami pasigauti vieną ar kitą tvenkiniuose koncertuojančią varlytę. Sodyba kviečia pasisvečiuoti visus išsiilgusius ramybės, norinčius pabūti gamtoje ir puikiai įrengtose, komfortiškam poilsiui skirtose patalpose.
Apmokėjimas, sauga ir taisyklės
Apmokėjimas. Rezervuojant apartamentus, svečiai privalo sumokėti 30% avansą. Neatvykus laiku avansas negrąžinamas. Prisiregistravus būtina sumokėti likusią pinigų dalį. Už neišbūtą pagal susitarimą laiką pinigai negrąžinami. Už papildomas paslaugas svečiai moka iš karto. Sauga. Apsigyvenus, prašome laikytis bendrų vidaus tvarkos ir elgesio taisyklių: atsargiai naudokitės elektros prietaisais, nepalikite vaikų be priežiūros - ypač arti vandens telkinių. Už savo sveikatą ir asmeninius daiktus esate atsakingi Jūs patys. Gvūnai. Rūkymas ir alkoholis. Apartamentuose rūkyti griežtai draudžiama. Maloniai prašome Jūsų rūkyti lauke tik tam skirtose vietose. Saikingas alkoholio vartojimas neperžiangiant ribų yra leidžiamas. Kita. Draudžiama nešti į lauką vidaus baldus, bei perstatinėti teritorijoje esantį inventorių. Kurkite ugnį tik tam tikslui įrengtose laužavietėse ir šašlykinėse. Nepalikite ugnies be priežiūros. Išvykimas. Viliaus Orvido (1952-1992) gimtinės sodyba-muziejus yra Kretingos r. sav. teritorijoje, Imbarės sen., Gargždelės k., deš. Sodybą prieš daugelį metų pradėjo kurti Kazimieras Orvidas (1905-1989), iš savo tėvo Jono Orvido perėmęs akmentašio amato gudrybes. Iš pradžių tai buvo paprasčiausia kaimo sodyba, kurią metai iš metų vis labiau užvaldė akmuo. Vėliau šiai akmenų karalijai sodybos-misterijos turinį suteikė Kazimiero sūnus vienuolis pranciškonas, skulptorius Vilius Orvidas (1952-1992). Jo dėka dabar sodyboje plyti įspūdinga ekspozicija iš didelių akmenų, storiausių rąstų, šaknų sąvartų, buities padargų, įvairių skulptūrinių akcentų. V. Orvidas kurdamas sodybą veikė plačiai. Sovietmečiu samdė kranus, sunkiuosius savivarčius, buldozerius. Tam reikėjo nemažai pinigų, kuriuos skulptorius uždirbdavo darydamas neblogai apmokamus antkapinius paminklus. V. Orvido užsakymu, sodyboje kurį laiką dirbo ir Šateikiuose stovėjusio sovietų armijos poligono technika, visą laiką padėjo aplinkinių kolūkių mechanizatoriai. Kelis kartus pakelti itin aukštus ąžuolus ar didelius akmenis jis nusisamdė japonišką Klaipėdos uosto kraną „Kato“. Visa sodyba - tarsi kelių lygių: apatinė požeminė katakombinė dalis (dabar daug kur užgriuvusi); vidurinė - įprasta, nors ir čia laukia įvairiausios reljefo kliūtys, laiptai, pylimai, grioviai; ir aukštutinė, pasiekiama tik užsiropštus ant velėna užkrautų stogų, piramidžių, didžiųjų akmeninių terasų, rietuvių, ant storų, penkiametrinių kelmų. Visa sodyba yra milžiniško taisyklingo trikampio formos. Ši krikščionių ikonografijoje tradicinė Apvaizdos akis, V. Orvido sąmoningai komponuota, apjuosta kanalais, akmenų ir žemių pylimais, aiškiai matoma tik iš lėktuvo. Norint patekti į centrinę sodybos dalį, būtinai reikia pralįsti pro žemas akmeninius vartus, apie 130 cm aukščio angą, paliktą po didele akmenų krūva. Paklausus V. Orvido, kodėl toks menkas įėjimas, jis atsakė: „Lai žmonės nusižemin...“. Šie žodžiai - tai lyg perspėjimas, ženklas, kad čia esama kitokio mąstymo, kitokio tempo. Sovietmečiu sodyba, kurioje lankėsi net tuometinis Sovietų Sąjungos vadovas M. Gorbačiovas, buvo virtusi tam tikru pasipriešinimo okupantų rėžimui simboliu ir neprisitaikiusių žmonių, ypač jaunimo, susitikimo vieta. Muziejui, vienų vadinama pasaulinio lygio meno šedevru, kitų - absurdo muziejumi, nuolat grėsė pavojus būti sunaikintam, išardytam. V. Orvidas gimtinės sodyboje globojo jaunuosius menininkus, skatindamas juos kurti, statydamas jų drožinius į vieną gretą su savo skulptūromis, padėjo dvasinę pusiausvyrą praradusiems žmonėms. Iki šiol ši sodyba traukia žmones. Čia vyksta tarptautiniai dailininkų plenerai, skirti V. Orvido atminimui. Dabar sodyboje mažiau Lietuvos žmonių, atklystančių pasisemti dvasinių jėgų, nes nebėra Viliaus ir jo auros. Tačiau iš naujo Orvydų sodybą atranda užsienio turistai. Jie aikčioja, netenka žado patekę į neįmintų paslapčių pasaulį. Apie 1985 m. Orvidų sodyba įtraukta į lankytinų Žemaitijos vietų sąrašą, vėliau - į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą. 2009 m. Orvidų sodyba-muziejus pripažinta Lietuvos nacionaline vertybe nominacijoje „Reiškinys, garsinantis Lietuvą“. Gargždelės kaime esanti Orvidų sodyba, garsėja akmenų skulptūrų muziejumi. Jį įkūrė Vilius Kazimieras Orvidas (pranciškonas brolis Gabrielius, O. F. S.), padedamas savo tėvo Kazimiero Orvido. Orvidų sodyba susideda iš daug dalių - akmenų, medžių, tanko, senų daiktų ir t.t. Apie ją nieko negali spręsti be visumos, pamatęs vieną akmenį. Gali studijuoti kiekvieną nedidelį tos visumos elementą, bet viskas susideda iš kompozicijų. Iš pradžių atrodo, kad tai paprastas akmuo, bet įsižiūrėjęs gali pastebėti, jog kažkas yra pakeista, kad sudarytų dar didesnę mistiką ir sukeltų dar daugiau apmąstymų. Sodyba išraižyta takų takelių, kad ir pasiklysti nesudėtinga. Daugelį metų iš Salantų apylinkių į sodybą buvo vežami melioratorių sunaikinimui pasmerkti rieduliai, šimtamečiai ąžuolai, griaunamose sodybose likę etnografiniai daiktai, iš kapinių pašalinti seni kryžiai. Iš akmenų ir ąžuolų kamienų sudėliotos architektūrinės kompozicijos, tarp kurių pastatytos ir V. Orvido sukurtos akmens skulptūros, kryžiai, paminklai su tautine ir religine simbolika. Ilgainiui sodyba įgavo milžiniško trikampio formą - krikščionių ikonografijoje tradicinę Apvaizdos akį, kurią apjuosė kanalai, akmenų ir žemių pylimai. Kiekvienas Orvidų sodybos lankytojas savaip supras Viliaus sukurtą pasaulį, tačiau abejingųjų jo kūrybai tikrai nebus. Akmenyse tiek daug paslėptos mistikos. Blogas žmogus čia negali ilgai ištverti, o ieškantieji vėl sugrįžta.
