Danas Pankevičius - vienas iš tų retų keliautojų, kuris, užtrenkus duris, įlįs per adatos skylutę, bet pamatys tai, kas jam yra svarbu. Šio keliautojo domėjimosi erdvė labai plati. Pirmiausia, tos vietos ir žmonės, kurių dar nepasiglemžė civilizacijos mašina, kvapą gniaužiantys gamtos objektai, kurių dar neatrado eilinis turistas. Danas drąsus, pamanys tas, kuris eina tik nubrėžtais maršrutais. Jis maršrutus kuria pats ir jo ekstremalios kelionės dar kartą patvirtina tiesą, jog jei eini atvira širdimi, be blogų kėslų ir drąsiai sieki savo tikslo, tame kelyje tave saugo visa Visata.
Jei Danas paklaustų Amazonės šamanų, koks užsiėmimas jam pats tinkamiausias, jis išgirstų atsakymą - organizuok keliones, nes esi sutvertas kelionėms, kurios visos nejučiomis paklūsta tau. Danas ir be šamanų intuityviai tai jaučia ir brandina mintį išskirtines šalis ir vietas parodyti visiems, kurie to norės. Apie Dano keliones ne kartą rašė žurnalas „Kelionės ir pramogos“. Šis keliautojas, matyt, taps pirmuoju lietuviu, apkeliavusiu visas pasaulio šalis, nes iki šio rekordo jam labai nedaug trūksta. Tiek daug sukaupus, norisi pasidalinti. Tam įkvėpė ir paskutinė 9 mėnesių kelionė po Afrikos žemyną, iš kurios keliautojas neseniai sugrįžo.
Ji nuvingiavo nuo Egipto iki pat Pietų Afrikos Respublikos piečiausio taško, per Madagaskarą, pūpsantį netoli Afrikos žemyno, namų link. Kelionėje per Afriką apsiribojo vien žemyniniu transportu. Pėsčiomis, dviračiu, kupranugariu, motoroleriu, motociklu, automobiliu ir dar nežinia kuo, kad tik pasiektų reikiamą vietą. Danui uždraustų šalių nėra, kuo pavojingesnė, tuo jam įdomiau. Juk pasaulyje ne tiek daug yra likę keliautojų dar neatrastų vietų.
Afrikos įvairovė: kelionė nuo Atlanto iki Rytų pasaulio
Egiptas buvo starto aikštelė kelionei į Sudaną, nes šioje šalyje paprasčiau gauti vizą. Sudanas - labai uždara šalis ir patekti į ją nėra lengva. Per visą kelionę joje Danas sutiko tik vieną keliautoją užsienietį. Dėl vizos galima kreiptis į ambasadą Etiopijoje, tačiau nėra garantijos, kad tenai ją gausi. Sudanas yra pasidalijęs į dvi šalis. Pietų Sudanas - jauniausia valstybė pasaulyje. Sudanas - senos civilizacijos šalis, kurioje piramidžių gerokai daugiau nei Egipte, tik jos apgriuvusios, nelankomos ir neprižiūrimos. Dūlo senovinės šventyklos, laiko gludinami petroglifai ant jų sienų. Keliauti iki jų sudėtinga, tačiau turint tikslą - įmanoma. Viešbučiai yra tik keliuose didžiausiuose Sudano miestuose. Dykumoje įrengtos lokandos: 30-50 lovų, sustatytų po atviru dangumi. Užklydai ir gali nakčiai priglausti galvą, tačiau, jei keliauji su moterimi, kyla problemų, nes miegoti priimami tik vyrai. Miesteliuose net ir lokandų nėra, tačiau juose yra vėsaus vandens didžiuliuose moliniuose ąsočiuose, pavėsio pasislėpti nuo kaitros ir paprasto maisto - virtų pupelių su kruopomis. Valgoma rankomis iš bendro indo. 3,5 savaitės - tiek užtruko Dano kelionė po Sudaną. Laiką rijo ilgi atstumai ir policijos patikrinimai, nes bet kokiam žingsniui šalyje reikia leidimo. Nori apsinakvoti, net ir lokandoje, turi gauti policijos leidimą, nori pirkti bilietą kelionei iš vienos vietos į kitą, irgi prieš tai turi gauti leidimą. Fotografuoti taip pat gali tik su leidimu. O prie tų leidimų kartais tekdavo kelias valandas palaukti, nes policininkas meldžiasi tuo metu ar turi kitų reikalų. Tačiau šios šalies žmonės labai draugiški. Jei reiktų išrikiuoti draugiškiausius žmones, tai po iraniečių antra vieta atitektų sudaniečiams. Kiekvieną savaitę prie Sudano sostinės vyksta nubių imtynės - labai įdomus renginys, sulaukiantis daug žiūrovų. Nuo vidurio Sudano uodai gali dovanoti maliariją. Kaip tyčia, gerokai persiritus į šią pusę, Danui ėmė laužyti kaulus, pakilo temperatūra. Ką daryti? O jei iš tikrųjų maliarija? Baimė nuvijo į Port Sudano miesto ligoninę. Nuo to vaizdo, kurį čia išvydo, tapo gerokai sveikesnis. Laboratorijoje kvapą gniaužė smarvė, nešvara, musės, purvas ir šiukšlės. Žmonės voliojosi ant grindų. Vis dėlto ryžosi atlikti kraujo tyrimą. Vietą dūriui patrynė purvinu popieriumi, pateptu skysčiu, panašiu į odekoloną. Tačiau švirkštas buvo vienkartinis. Netrukus sulaukė diagnozės - organizmo išsekimas. Keliaujant per dykumą per dieną tekdavo išgerti apie 15 litrų vandens. Matyt, tai ir išbalansavo organizmą.
Omo slėnis ir etiopų kultūrinis paveldas
Iš Sudano maršrutas vedė į Etiopiją. Ši šalis jam jau buvo pažįstama iš ankstesnės kelionės. Danas turėjo tikslą aplankyti Omo slėnyje gyvenančias, civilizacijos ir turistų dar mažai paliestas gentis. Netrukus pavyko rasti vietinį žmogų, kuris sutiko pabūti vedliu į Omo slėnį. Čia jis aplankė šešias labai skirtingas vietines gentis. Keliavo motociklu, tad neturėjo galimybės pasiimti švaraus vandens, o čia jie geria iš tepaluotų statinių. Hamer genties kaimelyje kaip tik vyko berniuko įšventinimo į vyrus ceremonija. Kartu su vietiniais teko paragauti jų svaigaus gėrimo, praskiesto tuo pačiu vandeniu. Moterys trypė šokį panirusios į transo būseną. Vyrai nešė rykštes, kurios nuo vieno kirčio prakerta odą. Jos prašo, o vyrai plaka. Tai auka, tikint, kad viskas bus tik gerai ir dar geriau. Kuo ant nugaros daugiau ir gilesnių kirčių, tuo aukštesnis moters statusas, todėl jos tuos randus tepa specialiu kremu, kurio sudėtyje yra pelenų, kad užgijus žaizdai liktų kuo didesnis randas. Ceremonijoje dalyvavo apie du šimtai žmonių, visi vietiniai. Įšventinamas į vyrus vaikinas turi perbėgti per sustatytų vienas šalia kito bulių nugaras ir jam tai pavyko, kitu atveju ceremoniją tektų kartoti kitais metais. Mursi gentis - karinga, vyrai su automatais kariauja su kitomis gentimis, kyla konfliktų ir su valdžia, kuri kišasi į jų gyvenimą, o šie nori gyventi tradiciškai, kaip yra įpratę savo žemėse. Mursi genčių moterys už lūpų kiša molio lėkštes, taip jos puošia savo veidą. Šalis žavi Omo upės slėnio gentimis, seniausios krikščionybės paveldu ir įspūdinga gamta. Kraują stingdė plaukimas upėje tarp 6 m ilgio krokodilų. Vietinis atsipūtęs laisvai rankose laikė irklus, jam tai įprastas pasiplaukiojimas. Labai gražūs, verti keliautojų žingsnių žaliuojantys Etiopijos kalnai ir labai skanus, nors ir paprastas maistas. Tradiciškai kepamas didelis blynas indžera ir ant jo išdėliojama daug įvairių daržovių. Etiopai augina puikią kavą. Kiekvienam miestelyje ir kaimelyje, o sostinėje ant kiekvieno kampo gali stebėti kavos gėrimo ceremoniją. Ji verdama ant ugnies ir išpilstoma į mažus puodukus. Toliau maršrutas vedė į Keniją. Nairobyje daug užsieniečių ir čia viskas labai brangu. Brangūs ir nacionaliniai parkai, kurių gausa pasižymi šalis. Apsilankymas juose per dieną gali kainuoti kelis šimtus JAV dolerių. Savotišką šoką teko patirti Ugandoje. Tik išėjus į gatvę sostinėje Kampaloje prieš akis iššoko šiurpus vaizdas. Tarsi koviniame filme pro šalį pralėkė sunkvežimis, pilnas automatais ginkluotų vyrų, paskui jį šarvuota policijos mašina, o už kelių minučių pikape pašautas, kraujais paplūdęs žmogus. Kaip paaiškėjo, buvo areštuotas miesto meras, o žmonės išėjo jo ginti į gatves ir įvyko susišaudymas. Po Ugandos šalto dušo laukė Pietų Sudanas, šalis, kurioje vyksta pilietinis karas. Gentys augina gyvulius ir tarpusavy kariauja, vienos dėl vandens, kitos grumiasi dėl valdžios ir naudingų iškasenų. Ir Vakaruose vieni kitiems žudo dėl naftos. Norint patekti į Pietų Sudaną reikia turėti iškvietimą. Kampaloje esančioje ambasadoje pavyko įtikinti, kad kelionės maršrutas veda per visą Afriką ir viza atsirado pase be iškvietimo. Iš anksto, dar neturėdamas vizos, keliautojas įsigijo bilietą kelionei autobusu į Pietų Sudano sostinę Džiubą. Ne nenumanydamas, kad vėliau tik pasidžiaugs, kad užtrukus vizos procedūrai į šį autobusą nebespėjo. Vykdamas kitu autobusu prie sienos sužinojo, kad anas visas buvo sušaudytas. Daug nukautų ir sužeistų žmonių, o transporto priemonė suvarpyta kulkų riogsojo kaip vaiduoklis pakelėje. Eismas paralyžiuotas. Daugybė tikrinimų. Šalyje - karo padėtis. Fotoaparato geriau iš viso netraukti. Jei fotografuosi tiltą, iškart sušaudys. Užsienietis, bandęs nufotografuoti viešbutį, buvo areštuotas. Beveik visi esantys gatvėje yra susiję su saugumu. Pietų Sudane vyrauja krikščionybė (o Sudane - musulmonai), bet žmonės labai nedraugiški. Gal jie įbauginti ar pavargę nuo karo? Per penkias dienas nepavyko rasti žmogaus, kuris nuvežtų į genčių gyvenamas vietas. Danas pažadėjo sau čia sugrįžti, nes Pietų Sudane, kaip ir Etiopijos Omo slėnyje gyvena labai įdomios gentys, vyksta didžioji žvėrių migracija.
Uganda - turtingos floros ir faunos šalis. Iš Viktorijos ežero savo kelią pradeda ilgiausia pasaulio upė Nilas. Įspūdingi kriokliai, brangieji raganosiai, kurie daugelyje vietų beveik išnaikinti. Iš Ugandos maršrutas vedė į Ruandą, šalį, kurioje pasijunti, lyg būtum ne Afrikoje. Dar visai neseniai prieš keletą metų šioje šalyje vyko karas, kur hutu gentis vykdė genocidą prieš tutsiu gentį. Ruanda - pirmoji pasaulio šalis, atsisakiusi naudoti plastikinius maišelius. Įvažiuojant į šalį kantriai teko įrodinėti, kad plastiko maišelis, į kurį sudėti drabužiai, išvažiuos kartu su šeimininku. Produktai vyniojami į popierinius maišelius, dedami į stiklinius indus. Augina kavą, arbatą. Teko aplankyti keletą genocido vietų. Žmonės slėpėsi bažnyčiose, kurios iki šių dienų yra kraupių įvykių liudininkės. Tikėdamiesi, kad šventa vieta yra saugi, susigrūsdavo į jas iki 5 tūkst. Į Ruandą važiuojama pabūti šalia kalnų gorilų. Trijose Afrikoje šalyse yra gorilų draustiniai. Vizą gauti į Kongą yra labai sunku, tačiau Danui ir čia pavyko. Gomoje, pasienio mieste, iš kur pradedamos kelionės į Virungos nacionalinį parką į akis krito JT pajėgų gausa. Nuo civilinio karo pradžios 1996 metais šalyje žuvo 5,6 mln. žmonių. Tai pats kruviniausias karas Afrikoje. Įdomiausia Konge - kalnų gorilos, kalnai ir didžiausias lavos ežeras, plytintis rytinėje šalies dalyje, Virungo nacionaliniame parke. Šioje, rytinėje šalies dalyje yra saugu. Virungo nacionalinį parką įkūrė Belgijos karalius, belgai jį ir administruoja. Aplink plyti vulkaniniai laukai, derlingos žemės. Kongas - viena skurdžiausių pasaulio šalių, tačiau išmaldos niekas neprašė. Kainos didžiulės. Už 60 km kelionę su džipu paprašė 200 dolerių. Šalia parko gyvena gorilos. Į džiungles lydi du vyrai su automatais ir du reindžeriai su mačetėmis Neįtikėtinas jausmas, kai vos 30 cm atstumu nuo tavęs vaikšto šie milžinai ir tarsi nekreipdami dėmesio gyvena savo gyvenimą. Svarbu neįsistebeilyti jiems į akis, nedaryti staigių judesių. Ta valanda šalia šių milžinų labai greitai ištirpsta. Danas tai įvardijo kaip vieną nuostabiausių susitikimų su gyvūnais laukinėje gamtoje, nors yra aplankęs daugybę nacionalinių parkų. Kitą dieną laukė kelionė į ne mažiau įspūdingą vietą - didžiausią pasaulyje aktyvios lavos ežerą, kuris randasi Nyiragongo vulkano krateryje, Virungo nacionaliniame parke (kiti panašūs yra Etiopijoje ir Havajuose). Kopimas lavos laukais, ne juokas, truko 7 valandas. Tačiau viską atpirko neįtikėtinas vaizdas viršuje. Lava sproginėja, verda, juda, kunkuliuoja, spjaudosi ugnies liežuviais. Mediniai namukai laukė nakvynės. Tačiau ar gali tokioje vietoje miegoti, kai aplinkui naktį dar įspūdingiau. Tik sutemus ežeras sušvinta raudoniu ir švyti iki ryto. Skurdžiausia šalis gyvena savo gyvenimą. Tanzanija yra viena iš turistų pamėgtų Afrikos šalių, kurioje gausu augalų ir gyvūnų. Tačiau Danas joje svajojo pamedžioti su hadzabi - seniausios pasaulio genties atstovais. Jie gyvena šiaurinėje šalies dalyje netoli Kenijos sienos. Per kelias dienas keliautojui iš Lietuvos pavyko rasti žmogų, mokantį anglų ir tos genties kalbą. Į klausimą, ką jiems nuvežti lauktuvių, vietinis pasiūlė žolės ir greitai jos suorganizavo, nes cigaretės jų nedomino. Dviese sėdo ant motociklo ir netrukus pasiekė reikiamą vietą. Juos pasitiko neaukšto ūgio vyrai, kurie gyvena oloje ir rytą pradeda nuo medžioklės. Aplink olą mėtėsi beždžionių kaukolės. Be vietinių vyrų į medžioklę traukė apie 15-20 mažų, kai kurie jų sužeisti, šunėkų. Vyrai buvo labai greiti ir vikrūs, jie beveik suspėjo su šunimis, ginkluoti tik lankais ir strėlėmis. Iš pradžių pataikė į kelis paukštelius, nukando jiems galvas ir prisirišo prie diržo. Paskui strėlės mirtinai įsmigo į du babuinus. Vietoje nudyrė jiems kailį, nupjovė patino lyties organą ir žalią iškart suvalgė, o patelę su kailiu įmetė į laužą, kad šis nusviltų. Žarnas atidavė šunims. Pakrimtę žalios mėsos, laimikius užsidėjo ant pečių ir patraukė namų link. Apsitaisę babuinų kailiais, atrodė, lyg jų kūnai būtų niekada nematę vandens. Įdomi jų kalba, jiems kalbant girdisi nuolatinis caksėjimas. Valdžia bandė urviniams suorganizuoti civilizuotą gyvenimą. Atvežė naminių gyvūnų mėsos, pastatė namą, tačiau jame pagyveno iki pirmo lietaus. Kai šis ėmė barbenti į skardinį stogą, jie kaipmat susisuko ir vėl sulindo į akmeninę olą. Medžioklėje dalyvavo ir vaikai, jie kartu su vyrais traukė marihuaną, tik moterų niekur nesimatė.
Didžiulė kultūrinė įvairovė ir gyventojų įvairovė tęsėsi su kelione į Keniją, Ugandą, Ruandą, Kongą ir Pietų Afrikos Respubliką. Pietų Afrika pasižymi didžiausiu ekonominiu vystymusi ir siūlo platų turistinių galimybių spektrą. Ir nors jos kaimynai - Lesotas ir Svazilandas - turi savitą žavesį, PAR išlieka pagrindiniu taikiniu tiems, kurie nori pajusti gilių kultūrinių bei gamtos įspūdžių visumą. Vasco da Gama kelionė į Indiją atspindėjo didžiosios Europos kelionių epochos pradžią: nuo pirmųjų ekspedicijų pietų Atlante iki gilių santykių su Indijos sultonatais. Jo kelionės pabaigoje į Indiją 1499 metais įvyko daug pokyčių, kurių pasekmės lėmė tolesnę jūrinę prekybą ir kolonijinių ryšių plėtrą. Tačiau toliau šlifuota kelionių istorija neregėtomis kryptimis įkvėpė ir kitus tyrinėtojus.
Sebastian Snow 1950 metais pradėjo egzotinius žygius. Palyginti su kitais keliautojais, jo žygiai yra gana nauji. Kai jam buvo 22 metai, jis užregistravo ekspediciją, kurios tikslas atrasti Amazonės upės šaltinį. Snow grupė siekė patikrinti dviejų prancūzų tyrinėtojų išvadas, kurie teigė, kad Ninococha yra ledo ežeras, kuris yra Maranono upės šaltinis didžiajam Amazonės intakui. Sebastian Snow ir jo kompanionas John Brown 1951 metais patvirtino šią teoriją. Tuo misija turėjo baigtis, tačiau Snow norėjo tapti pirmuoju asmeniu, kuris perplaukė per visą Amazonę. Snow nebuvo tam pasiruošęs ir turėjo labai mažai maisto. Jis sugebėjo išgyventi sustodamas viename ar kitame draugiškame kaime pasipildyti maisto atsargų. Snow turėjo kovoti su pavojingais upės slenksčiais, maliarijos ir dizenterijos protrūkiais, ir taip pat su mirtinai pavojingais gyvūnais. Nepaisant pavojų Sebastian Snow 1952 metais užbaigė savo kelionę.
Richard Burton kelionė į Meką ir į Mekos kelionė į Nilo šaltinį iškėlė jo rankas kaip vieną universalinių ekspertų. Seras Richard Burton pasiekė pasaulinę šlovę dėl kelionės Afrikoje kartu su John Speke, kad surastų Nilo upės šaltinį. Burton buvo laikomas daugelyje profesijų geru specialistu. Jis dirbo kartografijos, geografijos, kalbotyros ir rašymo srityse. Jis galėjo kalbėti 25 skirtingomis kalbomis. Prieš kelionę į Afriką, jis tapo vienu iš pirmųjų Europiečių, kuris sėkmingai padarė piligriminę kelionę į Meką. Jis prisiėmė didžiulę riziką, nes Meka buvo draudžiamas miestas, t.y. vengiama buvo įsileisti kitų tikėjimų žmones. Burton užsimaskavo taip, kad būtų panašus į musulmonų piligrimą. Bet kokia klaida jam būtų kainavusi gyvybę. Jo kelionė buvo labai pavojinga nors jis ir buvo panašus į musulmoną, nes jo karavanas keliavo keliu, kuriame dažnai puldinėdavo banditai.
Pedro Cabral kelionė į Indiją: Iš pradžių buvo manoma, kad portugalų jūrininkas Pedro Alvares Cabral turėjo tiesioginę misiją į Indiją iš kurios turėjo grįžti su prieskoniais. Tačiau jo kelionė buvo įdomesnė nei tikėtasi. Cabralas dalyvavo keliose kovose, kuriose prarado ir taip pat laimėjo keletą laivų. Jis taip pat tapo pirmuoju keliautoju iš Europos, kuris atrado Braziliją. Viskas prasidėjo dar 1500 m. kovo 9 d. kai Cabralas paliko Lisaboną su 13 laivų. Dėl didelio vėjo, laivai greitai plaukė toliau į vakarus nei planuota. Balandžio 22 d. jis pastebėjo žemę ir tai buvo Brazilija. Cabralas tuoj pat pareiškė žemės nuosavybę, jog ji priklauso Portugalijai ir pavyko palaikyti taikius santykius su vietiniais gyventojais. Cabralo pirmasis nelaimingas atsitikimas buvo kai jis pasiekė Gerosios Vilties kyšulį, ten audra nuskandino keturis jo laivus su visais žmonėmis. Rugsėjo mėnesį jis pasiekė Indiją ir įsteigė prekybos uostą Kožikodėje. Įtampa su vietos musulmonų prekybininkais sukėlė kruviną mūšį, kurio metu musulmonai užpuolė ir užmušė daugumą turgaus žmonių. Cabralas bombardavo miestą, pagrobė 10 laivų ir išplaukė į draugiškesnius vandenis. Galų gale, keturi jo laivai prisipildė prieskoniais. Jo misija buvo laikoma sėkminga.
Sebastian Snow nuotykis Amazonėje, Richard Burton kelionė į Meką ir Pedro Cabral kelionė į Indiją rodo, kaip skirtingos asmenybės, laikai ir motyvai formavo pirmuosius didelius žingsnius autsaiderių žemynų pažinimo link. Joseph Thomson afrikinė kelionė, XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje, išsiskyrė tuo, jog jis nenužudė vietinių ir neprarado nė vieno savo vyro, atlikęs šešias ekspedicijas per neatrastas teritorijas, patekdamas į Kilimandžaro kalną ir Tanganikos ežerą. Jo laikotarpio iššūkiai ir pergalės iliustruoja diplomatiją, išradingumą ir žmogaus ryžtą atrasti naujas žemynų ribas.
Afrikos istorija - tai daugeliu atvejų kolonijinių sienų ir jų palikimų istorija. Istorinių įdomybių ten pridėta nedaug, tačiau jų tyrinėjimai padėjo formuoti dabartinę žemėlapio realybę. 1960-1975 m. Afrikos šalims išsivadavus, sienos liko tokios, kokios buvo nubrėžtos kolonijų laikais, o oficialios kalbos dažnai liko tos pačios - anglų, prancūzų ar portugalų. Ši kalbos palikimo įvairovė leidžia turistams ir vietos verslui bendrauti platesniame, tarptautiniame kontekste. Tačiau daugelyje regionų vis dar juntama politinė nestabilumas ir tautų konfliktai, kurių istorija kartais susikerta su primestos sienos tikrove.
Tarp abiejų Afrikų - Sahelio regionas su Mauritanija, Mali ir Etiopija - yra didelė tarpinė zona, kurioje turistai dažnai atranda ne tik laukinę gamtą, bet ir turtingą kultūrinį paveldą. Dykumos, savanos ir jūriniai kraštai siūlo įvairius poilsio bei pažinimo būdus. Todėl keliautojams, ieškantiems nerimą keliančių, bet įkvepiančių kelionių, Afrika vis dar pasilieka kaip neatrasta žemė. Tačiau keliautojo savivertė ir pareiga - gerbti vietines kultūras, pasiruošti dinaminėms sąlygoms ir būti pasiruošus prisitaikyti prie įvairių regionų klimato ir socialinių realijų.
Meta description: Pirmasis tyrinėtojas Vidinės Afrikos sritis istorija keliautojas - įspūdinga kelionių istorija apie pavojus, kultūrų pabėgimus ir vietinių žemių atskleidimą per kelionių legendas.
tags: #kuris #keliautojas #pirmasis #tyrinejo #vidines #afrikos