Kai kilo mintis apie kolektyvinę ekskursiją, buvo labai sunku apsispręsti dėl lankytinų vietų. Tačiau planuojama data - gegužės pradžia - padėjo apsistoti dėl Burbiškio dvaro, Radviliškio rajone. Kadangi kiek netikėtai tapau ekskursijos organizatore, o Radviliškio rajone lankytis teko tik kartą gyvenime (ir tai buvo labai seniai), tai pagalbos kreipiausi į Radviliškio turizmo ir informacijos centrą. Bet jų nurodytu mobiliuoju telefonu niekas nesitekė atsiliepti ar perskambinti.
Apie šį dvarą internete informacijos tikrai netrūksta. Jis paskelbtas architektūros paminklu, vis dar turinčiu 19 sodybą formuojančių elementų ir gražų parką. Šią vietą nuo 1830 metų valdė Napoleono armijos pulkininkas Juozapas Komaras ir jo paveldėtojai. Jo anūkas Vladislavas įvedė daug ūkininkavimo naujovių. Tarpukariu dvaro neišparceliavo tik todėl, kad šeimininkas susitarė su tuometine vyriausybe pažadėjęs auginti bulves, kurios buvo naudojamos spiritui gaminti. Šiuo metu dvare veikia Lietuvos gyvulininkystės ir veterinarijos mokslinio tyrimo institutas. Jame tyrinėjamos ir saugomos tradicinės Lietuvoje išveistos naminių gyvulių veislės.
Šioje vietoje problema tik viena - jokios ekskursijos dvaro viduje neorganizuojamos, gyvulių apžiūrėti lankytojai neįleidžiami. Internete pavyko aptikti užrašytų pagrindinio dvaro liokajaus ir virėjos liudijimų apie tuometinį gyvenimą. Juose pasakojama, kad ponas svėręs apie 110 kg. Dėl šios priežasties jo žmona Rožė vertė vyrą laikytis dietų. Pasakojama, kad dvaro ponia kartais rengdavo šventes savo tarnaitėms ir mėgdavo stebėti, su kuo šios šoka. Iš esmės dvaro išorė graži ir tvarkinga.
Šis kaimas yra labai netoli Burbiškių dvaro, tad ten važiuojant užsukti visai nesudėtinga. Mano minėta bibliotekininkė teigė, kad čia net gražiau ir įdomiau nei Rumšiškėse. Kaime įsikūręs liaudies buities muziejus. Jis unikalus tuo, kad jame iki šiol gyvenama - net trys sodybos turi šeimininkus. Žinoma, tos sodybos matomos lankytojų akims, tačiau atitvertos, kad pašaliniai nevaikščiotų privačiu kiemu. Nepaisant to, lankytojams atviros sodybos tikrai atrodo autentiškos, sutvarkytos, su įvairiais eksponatais. Net darželiai, esantys prie namų, visiškai tradiciniai - apdėti baltai dažytais akmenimis, susodintos daugeliui žinomos gėlės. Apėjus kaimą, yra galimybė užsukti į puikiai rekonstruotą vėjo malūną. Lankymasis kaime kainuoja nedaug - apie 2 eurus suaugusiam asmeniui. Bet vis dar turi keistą fotoaparato mokestį - niekaip nesuprantu, kodėl tokiu atveju neapmokestina mobiliųjų telefonų, kuriais „ginkluotas“ kiekvienas pradinukas?
Štai ir mūsų ekskursijos kulminacija. Vos už kelių kilometrų nuo Kleboniškių kaimo atvykome į šį dvarą, kurį supa net 28 hektarų ploto parkas. Parke yra tvenkinys su 15 salų ir 11 tiltų. Atvykome gegužės pradžioje, prieš pat tulpių žydėjimo šventę. Aplinkiniai kalba, kad šventės metu būna beprotiška minia žmonių ir vargiai pavyks rasti vietą automobiliui. Tik mūsų atvykimo laiku žydėjo vos viena-kita tulpių rūšis. Visgi, mano asmenine nuomone, tulpių laukas atrodo gan įprastai ir to pernelyg nesureikšminau.
Tai dvarą bene labiausiai išgarsino paskutinis jo savininkas Mykolas Baženskis, išpuošęs visą parką. Į pagalbą kvietė ir skulptorių Kazimierą Ulianskį. Žinoma, daug žalos padaryta karo metais. Tačiau paradoksalu tai, kad dvarą nuo sugriovimo išgelbėjo jo funkcionalumas - čia įkurta kiaulių ferma. Šiuo metu viename iš pastatų veikia suvenyrų krautuvėlė. Nors skelbiama, kad galima nuspirkti tulpių svogūnėlių, pasirodo, tokia galimybė yra tik šventės metu. Dvare veikia nemenka karietų ekspozicija. Pagrindiniuose dvaro rūmuose patalpos išpuoštos baldais, paveikslais ir kitomis grožybėmis. Salėje eksponuojami seni dvaro vaizdai, likę nuotraukose. Internete radau informacijos, kad Lankytojas leidžiama užlipti į bokštą, iš kurio atsiveria visos apylinkės. Teigiama, kad ir pats M. Baženskis mėgdavo čia ateiti apsižvalgyti.
Atvykus į šį dvarą ir viską apžiūrėjus tiesiog privaloma skirti daugiau laiko parkui. Įėjimas į šio dvaro teritoriją mokamas. Paprastomis dienomis suaugusiųjų bilietas kainuoja 2 eurus (vaikams šiek tiek mažiau). Tulpių žydėjimo šventės metu bilietai būna gerokai brangesni. Visgi ir čia galioja mistinis fotoaparato mokestis. Ekskursija pavyko dar ir tuo, kad ją planuojant atidžiau panaršius, aptikau visą Radviliškio turizmo ir verslo informacijos centro sudarytą maršrutą. Juo keliaujant, galima aplankyti daugybę senųjų dvarų Radviliškio rajone. Tačiau plačiau pasidomėjus paaiškėjo liūdna tiesa - daugelio jų likę vos kelios sienos ar benames kates glaudžiantys griuvėsiai.
Dvaras istoriniuose šaltiniuose minimas nuo 1692 m. Pirmieji jo savininkai buvo Burbos, vėliau - dvarininkai Drabišai, Taujanskai, Stasevičiai, Tiškevičiai. Nuo 1819 iki 1941 m. dvarą valdė Rytprusių kilmės bajorai Baženskiai. Jie ir pastatė Burbiškyje iki mūsų dienų išlikusius neogotikinius dvaro rūmus. Manoma, kad prieš tai dvaras buvęs medinis, tačiau per Pirmąjį pasaulinį karą sudegęs. Naujieji dvaro rūmai sumūryti iš lauko akmenų, su dviaukščiu bokšteliu, viršuje užsibaigiančiu dantytais kuorais. XX a. pradžioje dvaras buvo tapęs kultūrinių sambūrių vieta, mat vienas iš Baženskių - Ignas buvo vedęs žinomo visuomenės veikėjo Petro Vileišio dukrą Mariją.
Be P. Dvarą supa peizažinio tipo parkas, užimantis 28 ha. Ypač gražu Burbiškio dvare pavasarį, kai pražįsta tulpės. Burbiškio dvaras yra įsikūręs Anykščių regioniniame parke, netoli Rubikių ežero, 8 km nuo Anykščių. Vaizdingame Anykštos upės kairiajame krante iš tolo akį patraukia stilingi rūmai - XIX a. architektūros paminklas, neoklasicizmo epochos perlas, užburiantis subtilumu ir elegancija. Grakščiai prigludęs parkas, kuriame išlikę daugiau kaip 30 rūšių medžių bei krūmų, įsilieja į kraštovaizdžio peizažą lyg išpuoselėta ramybės oazė. Burbiškio dvaro rūmai, 1853 metais pastatyti Lietuvos - Lenkijos didikų Venclovavičių giminės, tebėra vieni gražiausių Anykščių krašte. Visai dvaro sodybai suteiktas Burbiškio kraštovaizdžio architektūros draustinio statusas, ji įtraukta į Europos paveldo lankytinų objektų sąrašą. Anykščių rajono Burbiškio dvaras ir greta įsikūręs kaimas buvo minimi jau XVII a., Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais. 1690 m. Vilniaus vaivadijos dūmų (kiemų) sąraše pažymima, jog Ukmergės apskrityje esantį Burbiškį su 5 valstiečių dūmais arba kiemais valdo Pinsko iždininkas Trojanas Niepokojczycki. 1729 m. nurodyta, kad tuo metu jau Vilniaus universitetui priklausantį dvarą valdo prižiūrėtojas jėzuitas Motiejus Voroničius, o dvarui taip pat priklauso Burbiškio, Niūronių ir Vosgėlių kaimai. 1752 m. Burbiškio dvaro istorijoje atsiranda Venclovavičių pavardė: LDK kariuomenės pareigūnas Stanislovas Venclovavičius užsako nedidelio dvaro projektą. Stanislovo sūnus Jonas Venclovavičius to meto istoriniuose dokumentuose minimas kaip pirmasis Venclovavičių giminės dvaro savininkas. Taigi, XVIII a. Burbiškio dvaro ansamblis restauruotas pagal 1853 m. projektą. Atkurti autentiški lubų ir sienų tapybos darbai, originalios rudojo uosio durys, išlikę vertingi dekoruoti priesieniniai židiniai. Analogiškos yra Lietuvos Prezidentūroje, Daukanto aikštėje, tačiau jas gali apžiūrėti tik išskirtiniai lankytojai. Burbiškio dvare jūs turite unikalią galimybę išvysti tai, ką mato Prezidentūroje viešintys užsienio šalių atstovai bei garbingi svečiai.
Šiuo metu dvaras pritaikytas turizmo reikmėms: jame teikiamos apgyvendinimo, maitinimo paslaugos, vyksta koncertai, seminarai, parodos. Dvaro svečius ir keliaujančius pro šalį kviečiame apsilankyti dvare įsikūrusiame restorane. Mūsų tikslas - kiekvieną apsilankiusįjį nustebinti dėmesingu ir maloniu aptarnavimu, puikiu maistu ir aukščiausios klasės tauriaisiais gėrimais - pasiūlysime paragauti Lietuvos dvarų kulinarinio paveldo bei tarptautinės virtuvės patiekalų. Pokyliams, banketams ar kitiems dvare vykstantiems renginiams sudaromas atskiras meniu. Dėl pokylių ir konferencijų meniu prašome kreiptis el. Individualūs svečiai, norintys apsilankyti mūsų restorane, skambinkite telefonu arba rašykite el. Cigarų kambaryje galėsite mėgautis aukščiausios klasės cigarais iš Kubos. Profesionalus aptarnavimas, privatumas, jauki aplinka leis kiekvienam atvykusiam atsipalaiduoti ir pajusti tikrą cigaro skonį ir kvapą. Ekskursijos kaina - 5 eur/asm. Pirmieji rašytiniai šaltiniai apie Burbiškio dvarą siekia XVII amžių - šio amžiaus pabaigoje Burbiškio dvaras atiteko Andrejui Drobišui. 1692 m. iš pastarojo dvarą nupirko Konstantinas Drobišas. Tuo metu Burbiškio dvaras buvo smulki bajoriškos žemės valda. XVIII a. dvarą valdė dvarininkai Tovianskiai. Jų valdomą dvaro sodybą sudarė mediniai pastatai: rūmas, oficina, arklidė, tvartas, svirnai bei klojimai. Dvaras atsigavo XVIII a. viduryje, jį įsigijus dvarininkams Straševičiams. Šie dvarininkai suremontavo ir išplėtė gyvenamąjį rūmą, pastatė naujų pastatų, pradėjo kasti tvenkinius. 1819 m. Burbiškio dvaras tapo Baženskių nuosavybe. Šiai šeimai valdant, dvaras išaugo: buvo išplėsta dvaro sodyba, pastatyta naujų pastatų, pradėtas formuoti dvaro parkas. 1903 m. po tėvo Mykolo-Ignoto Baženskio mirties dvarą paveldėjo Mykolas Baženskis. Būsimasis dvaro valdytojas jaunystėje mokėsi Rygoje, studijavo agronomijos mokslus Leipcige. Pasižymėjo romantiškomis aspiracijomis, dievino kompozitoriaus Štrauso muziką ir labai mėgo skaityti poeto Adomo Mickevičiaus poemas, kuriose buvo plačiai aprašyta Lietuvos praeitis, lietuvių kovos su kryžiuočiais. Garsaus ir mylimo poeto kūryba skatino domėtis istorija, Lietuvos praeitimi ir senove. Dar mokydamasis M. Baženskis svajojo papuošti Burbiškio dvaro parką gražiais meno kūriniais. Baigęs mokslus Vokietijoje jis sugrįžo į Burbiškį ir pats ėmėsi tvarkyti ūkį. Jo valdymo laikais dvaras ypač išaugo. Mykolas Baženskis įkūrė didelį, puošnų dvarą, iškasė tvenkinius, suformavo salas ir jas sujungė tilteliais. XX a. pradžioje Burbiškio dvaro pastatų kompleksą sudarė: rūmai, ledainė, pirtis, vaikų namasm guvernantės namas, virtuvė, oranžerija, sodininko namas irūkinių pastatas, arklidė, svirnas, tvartas, balandinė, klojimas, motorinis malūnas, kalvė. Gyvendamas Burbiškio dvare, Mykolas Baženskis neatsisakė savo sumanymo skulptūromis išpuošti dvaro parką ir ieškojo gabaus menininko, galinčio įgyvendinti tą jo sumanymą. 1910 m. M. Baženskis susipažino su jaunú ir gabiu skulptoriumi Kazimieru Ulianskiu. Dailininkas buvo mokęsis skulptūros Lenkijoje. Baigęs mokslus 1907 m., gyveno Panevėžyje ir kūrė įvairius kūrinius bažnyčioms. Jau 1912 m. parko centrinėje dalyje buvo pastatytas K. Ulianskio kūrinys - Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Vytauto paminklas. Tai pirmasis LDK Vytauto paminklas Lietuvoje. Skulptorius sukūrė ir kitus paminklus ir skulptūras: poeto Adomo Mickevičiaus paminklą, Šv. Mergelės Marijos skulptūrą, liūtų skulptūras Liūtų tiltui, Fauno skulptūrą - "velniuką", Nimfos skulptūrą, Baženskių šeimos biustus ir herbus. Dar XX a. I pusėje Burbiškio dvaras ir jo parkas buvo plačiai žinomas ir lankomas. Čia lankydavosi Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Jonas Basanavičius, Petras Vileišis, lenkų rašytojas Kornelijus Makušinskis. Rašytojas K. Makušinskis parašė poemą "Daina apie Tėvynę", kurioje yra ir Burbiškiui skirti posmai, kartu turintys paveldotyrinės reikšmės. Dvaro svečiai ypač mėgo plaukioti valtelėmis parko tvenkinais, ilgus pasivaikščiojimus po parką. Burbiškio dvare nuolat vykdavo poezijos skaitymo vakarai, kameriniai koncertai. Parkas buvo atviras ir vaikų ekskursijoms.
1941 m. prasidėjus pirmiesiems Lietuvos gyventojų trėmimams į Sibirą, Baženskių šeima buvo priversta trauktis į Lenkiją. Dalį dvare buvusių vertybių Baženskiai išvežė pas pažįstamus žmones, likusios rūmuose vertybės karo metu buvo išgrobstytos. Pokario metais dvare buvo įkurta veislinių kiaulių ferma. Ilgainiui parkas užžėlė krūmais, menkaverčiais medžiais. Be priežiūros palikti želdiniai sulaukėjo, sunyko neprižiūrimi takai. Rūmų salių koklinės krosnys buvo išgriautos, salės performuotos į butus. Nugriauta dalis dvaro sodybos pastatų: pirtis, svečių korpusas, keturių aukštų bokštas, karietinė, gulbių namelis, oranžerija, guvernantės namas. 1981 m. buvo pradėti pirmieji dvaro tvarkymo darbai - organizuotos talkos, pradėti kirsti menkaverčiai medžiai ir krūmai. Vyko tvenkinių valymo darbai. 1991 m. Egidijaus Prascevičiaus iniciatyva įkūrus Daugyvenės kultūros istorijos muziejų-draustinį, Burbiškio dvaras tapo vienu iš šio muziejaus skyrių. Dvare imtasi dar didesnių darbų. Užmegzti ryšiai su Mykolo Baženskio sūnumi Adomu Baženskiu, tuo metu gyvenusiu Lenkijoje. 1992 m. A. Baženskis dvarą padovanojo Radviliškio rajono savivaldybei su sąlyga, kad dvaro ansamblis bus naudojamas Lietuvos kultūros poreikiams. Pradėti tvarkyti parko takai ir alėjos, vykdyta mažosios architektūros restauracija. Parke išvalyti šiukšlynai. Kiekvienais metais atsirasdavo naujų, atkurtų pagal senuosius, tiltų ir tiltelių. Parke įrengtas gėlynas, atkurtos gėlių klombos. Restauruotas centrinis dvaro rūmas, virtuvė, ledainė, koridorius, vaikų namelis, atkurtas guvernantės namas, dvaro rūmų svečių korpusas. 2007-2011 m. Radviliškio rajono savivaldybei gavus lėšų iš Europos sąjungos fondų, buvo restauruoti likę dvaro pastatai: arklidės, svirnas, tvartas, virtuvė, balandinė, sodininko namas, oranžerija ir ūkinis pastatas, atkurti tilteliai, keturių aukštų bokštas, pirtis, altana. Burbiškio dvare siekiama atstatyti kuo tikslesnį praeities vaizdą, XX a. pradžios atmosferą, suteikiant jai funkcionuojantį tęstinumą dabarties kontekste. Burbiškio dvaras - neoromantizmo ir neogotikos paveldo vertybė, jame stengiamasi suaktualinti ne tik architektūrinį, kraštovaizdžio palikimą, bet ir dvarų kultūros tradicijas. Čia nuolat rengiami Poezijos pavasario renginiai, kameriniai koncertai. Dvaras pritaikomas šių dienų poreikiams: vyksta mokslinės konferencijos bei seminarai. Renkamos įvairių gėlių kolekcijos. Pavyzdžiui, 300 rūšių ir formų tulpių kolekcija. Tulpės dvare augintos ir Mykolo Baženskio valdymo laikais. Kadangi dvaras turi funkcionuoti dabarties kontekste, kuriamos naujos tradicijos, tokios kaip tulpių šventė, kuri vyksta nuo 2000 metų.