iCoins rašė: yra du požymiai, bet leiskit kolkas neišduoti subtilybių... Ir dar klausimėlis kiek grašių prilygo taleris Ž. Augusto laikais? Šarūnai, kaip SA trečiokų profui, labai keistas klausimas.
Ne pirmas kartas, kai WCN'e parduodami dalykai kelia abejonių, dėl pastarojo nieko negaliu pasakyti, nes net rankose nesu kontrasignato laikęs. Gal kada pasiseks. Kažin, jei žinomi, Lietuvos ar Lenkijos numizmatai pareikštų abejonių dėl autentiškumo monetą WCN'as pašalintų, ar praleistų pro akis ir visvien bandytų užkalti zlotufkių Kiunkeris pašalina, bet lenkams dar toli iki vokiečių.
Prahos grašio kilmė ir istorinė reikšmė
Dėl grašių ekvivalento- norisi diskusiją pagyvinti, nes kontrasignuoti taleriai tikrai vienos įspūdingiausių mūsų kada nors turėtų monetų, tiek numizmatine, tiek istorine verte/prasme. Nesakau, kad 30 grašių yra neįdomi. Man asmeniškai taleris yra gerokai įdomesnis, gal dėl to, kad yra randamas/sutinkamas, gal dėl Žygimanto drąsos ir savotiško "marketingo". XXX grašių tai kažkoks nei moneta, nei medalis.
Čekija, Kutna Horos monetų kalykla, 1300-1305 Sidabras Matmenys: skersmuo - 27,2 mm, masė - 3,67 g Inv. Nr. VR N-2 Monetą Valdovų rūmų muziejui 2017 m. padovanojo Edmundas Kulikauskas 2018 m. monetą konservavo Mantvidas Mieliauskas.
Prahos grašio formavimosi laikas
Prahos grašis - tai Čekijos karalystės moneta, kaldinta iš sidabro ir bilono Kutna Horos (1300-1471, 1526-1546), Joachimstalio (1516-1526) ir Prahos (1547) monetų kalyklose. Monetos pavadinimas kilęs iš lotyniško jos pavadinimo grossi denarii pragenses (liet. „didieji Prahos denarai“).
Pristatomas Prahos grašis nukaldintas ankstyvuoju Kutna Horos monetų kalyklos laikotarpiu: 1300-1305 m. jį išleido Vaclovas II (Vaclav II, Čekijos (1283-1305) ir Lenkijos (1300-1305) karalius) iš Pršemislų (Přemyslovci) dinastijos. Monetos averse, t. y. svarbesniojoje jos pusėje, pavaizduota šv. Vaclovo karūna, aplink ją dviguba legenda lotynų kalba - WENCEZLAVS SECVNDVS („Vaclovas II“), DEI GRATIA REX BOEMIE („Dievo malone Bohemijos karalius“). Kitoje monetos pusėje, reverse, pavaizduotas Čekijos heraldinis liūtas, aplink jį legenda - GROSSI PRAGENSES („Prahos grašis“).
Kur pelnėsi pasaulio ir Lietuvos ekonomikoje
Šį piniginį vienetą įdomu pažinti todėl, kad XIV-XV a. jis padarė didelę įtaką Vidurio ir Rytų Europos regionui, dėl to net šis laikotarpis įvardijamas kaip „Prahos grašio periodas“. Jis kelia susidomėjimą ir kaip Viduramžių Lietuvos pinigų sistemos dalis - svetur išleistas pinigas, kuris tam tikrą laiką buvo savu.
Sidabro telkinių svarba ir monetų kaldinimo plėtra
Išgavimo sidabro rūdų apimtys lėmė, kad Kutna Horos miestui buvo svarbu sukurti monetų kalyklą, o 1300 m. valdovas atliko pinigų reformą - Kutna Horoje įsteigė monetų kalyklą, joje Italijos bankininkams talkinant pradėjo kaldinti stambaus nominalo sidabrinę monetą - grašį, pavadintą Prahos grašiu. Sidabro telkinių savininkai privalėjo išgautą sidabro rūdą perduoti monetų kalyklai, iš kurios mainais gaudavo nukaldintų monetų. Į užsienį sidabras galėjo būti išvežamas tik šių monetų pavidalu. Kasyklose kiekvienais metais buvo išgaunama per 6 500 kg sidabro, o tai leido nukaldinti iki 1,7 mln. monetų. Taip karališkoji Kutna Horos monetų kalykla tapo svarbiausiu pinigų leidybos centru to meto Europoje, o Čekija ir jos valdovai įgijo reikšmingą pajamų šaltinį regioninei galiai auginti.
Prahos grašiai Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje
Prahos grašiai kaldinti apie 200 metų, juos leido iš kelių dinastijų - Pršemislų, Liuksemburgų, Jogailaičių ir Habsburgų - kilę Čekijos karaliai. Visą šį laikotarpį moneta kaldinta iš esmės to paties dizaino, keisti tik valdovų vardai ir kai kurios smulkios detalės. Iki XIV a. Europoje trūko sidabro, tad įvairiose šalyse daugiausia leistos smulkaus nominalo monetos - denarai. Sidabro ir stambaus nominalo monetų trūkumas apsunkindavo atsiskaitymą. Todėl Prahos grašiai - stambaus nominalo, kokybiški ir gražūs sidabriniai pinigai - greitai plūstelėjo už Čekijos ribų.
XIV a. antroje pusėje - XV a. pirmoje pusėje Prahos grašis buvo pagrindinė stambaus nominalo moneta Vidurio ir Rytų Europos regione, cirkuliavo tarptautinėje ir dalies vokiečių valstybių, Austrijos, Vengrijos, Lenkijos bei Lietuvos vidaus apyvartoje. Į Lietuvą Prahos grašiai pateko prekybos keliais valdant didžiajam kunigaikščiui Gediminui (1316-1341). Rašytiniuose šaltiniuose šis pinigas pirmą kartą paminėtas 1325 metais. Masiškai ėmė plisti po Lietuvos krikšto (1387), o po Žalgirio mūšio (1410) ir Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje Prahos grašis buvo populiariausia stambaus nominalo moneta.
Prahos grašiai Lietuvoje: skaičiai ir vietos
XV amžiaus pradžioje Lietuvoje Prahos grašiai buvo pagrindinė didelio nominalo trečiųjų šimtmečių Lietuvos apyvartos dalis. Iš Lietuvos teritorijos rasta daugiau kaip 2 000 Prahos grašių, didžioji dalis (daugiau kaip 95 %) yra Vaclovo IV grašiai. Nedidelę dalį sudaro Karolio I grašiai - 37 vnt., rasta Vladislovo II - 8 vnt., Ferdinando I - 1 vnt. Taip pat pastebima, kad apie 50 vienetų grašių priklausomybė konkrečiam valdovui nenustatyta. Didžioji dalis monetų rasta lobiuose (žinoma 19 lobių). Vos trys su Prahos grašiais Lietuvoje rasti monetų lobiai yra datuojami XIV a. pab. (Raudondvario, Vilniaus r.; Skraičionių, Alytaus r.).
Dar penkis monetų lobius, tarp jų didžiausią - Vilniaus, Gvazdikų g. lobį, rastą 1994 m. (992 vnt.), sudarė vien tik Prahos grašiai. Visi jie datuojami XV a. Prahos grašių rasta dešimtyje senkapių (15 vnt.) ir pavieniui (per 70 vnt.). Prahos grašiai LDK pinigų apyvartoje atliko dar vieną vaidmenį: XIV a. pab., kai pradėtos kaldinti nuosavos monetos, tačiau jų kiekis buvo nepakankamas, Prahos grašiai buvo naudojami ir kaip vietinių monetų pakaitalas. Lietuvoje Prahos grašiai buvo kapojami į tris ar keturias dalis ir tokiu pavidalu naudojami atsiskaitant.
Monetų reformos ir jų įtaka
Pirmą kartą LDK grašiai buvo nukaldinti tik 1535 m., tačiau pinigų sistema LDK jau anksčiau buvo pagrįsta grašiu. Pirmieji Prahos grašiai LDK atsirado XIV amžiuje. Iš pradžių LDK pinigų sistema buvo paremta sidabro lydiniu - rubliu. Prahos grašiu paremta pinigų sistema LDK įvesta XV a. I ketvirtyje, kai apie 1411 m. Vytautas nukaldino naujas savo monetas (stulpai / ietigalis su kryžiumi). Tačiau tuo metu buvo įvesta dvyliktainė skaičiavimo sistema. Vytauto kaldinti denarai sudarė 1:12 Prahos grašio dalį. Kartu atsirado ir skaičiavimo vienetas kapa - 60 grašių. Vėliau kaldinti Kazimiero denarai jau sudarė 1:10 Prahos grašio dalį.
Aleksandro laikais 1495 m. Pusgrašių kaldinimą pratęsė Žygimantas Senojo, o 1535-1536 m. Tačiau grašių monetų dar nukaldinta nebuvo. Po Aleksandro įvykdytos pinigų reformos pirmą kartą buvo nukaldintos pusės grašio monetos (pusgrašiai), kaldinti ir denarai. Naujajoje pinigų sistemoje 1 grašį sudarė 2 pusgrašiai arba 10 denarų. Pusgrašių kaldinimą pratęsė Žygimantas Senojo laikai, o 1535-1536 m. buvo nukaldinti ir pirmieji LDK grašiai.
Grašių atsiradimą lėmė dvi priežastys: apyvartoje ėmė ženkliai trūkti stambaus nominalo monetų - Prahos grašių; tuo metu vyko kariniai veiksmai su Maskva ir reikėjo atsiskaityti pinigais su samdyta lenkų kariuomene. Naujų monetų kaldinimas LDK iždui turėjo duoti papildomų lėšų. 1535 metų birželio 22 d. Vilniaus kalyklos valdytoju buvo paskirtas Vilniaus vyskupas Jonas, o pinigų meistru - Kasparas Moleris. Kai karas baigėsi, 1536 m. vid. Pirmieji Vilniuje kaldinti grašiai buvo 25-27 mm skersmens, 2,57 g masės (praba 375).
Monetų likvidumo ir funkcijos Lietuvoje
Vienoje jų pusėje buvo pavaizduotas Lenkijos erelis, o kitoje - LDK raitelis. Šie grašiai nuo kitų LDK kaldintų monetų skiriasi vienu bruožu: kai kuriose monetose buvo pažymėta ne tik kaldinimo data, bet ir mėnesio pirmoji raidė (I, F, M, A, S, N). Šių grašių galėjo būti nukaldinta 3-4 mln. LDK monetų apyvartoje lietuviški grašiai buvo reti. Tai lėmė nedidelis šių monetų tiražas. Žygimanto Senojo grašių Lietuvoje rasta apie 40 vnt., o tai sudaro tik apie 10% visų Lietuvoje rastų Žygimanto Senojo grašių. Grašių kaldinimą tęsė ir kiti valdovai. Žygimantas Augustas grašius kaldino 1545-1546 m., 1555-1556 m., 1559 m. Vilniuje ir 1566 m. Tuo metu kalyklos Lietuvoje sekėsi su Lenkijos pėdos grašiais 1546-1548 m., 1566-1568 m. (masė - 2,05 g) Vilniuje ir 1566 m. Šių grašių vertė buvo 20% mažesnė nei LDK. Žygimanto Augusto grašiai yra dar retesnės monetos nei Žygimanto Senojo. Lietuvoje jų rasta tik virš 30 vnt.
Stepono Batoro laikais (1580) buvo įvykdyta nauja pinigų reforma, Lenkijos ir LDK monetų vertė sulyginta. Buvo sumažinta LDK grašio vertė, monetose šalia LDK raitelio atsirado ir Lenkijos erelis. 1580-1581 metais kaldintų grašių masė - 1,9 g, o praba - 359. Vėliau grašio vertė mažėjo - Zigmanto III Vazos (1607-1615) monetos masė - 1,58 g, o 1625-1627 m. masė - 1,045 g. Taip pat kaldinti 3 grašiai ir 6 grašiai. Stepono Batoro grašiai - retos monetos Lietuvoje rastuose lobiuose. Zigmanto III Vazos grašiai yra gausiausiai kaldintos šio nominalo LDK monetos. Tačiau palyginus jų kiekį su kitų Zigmanto III Vazos kaldintų nominalų monetų kiekiais, tai sudarytų vos apie 3,5 proc. 1607-1615 metais kaldintų grašių Lietuvoje rasta apie 50 vnt., o 1625-1627 m. Jono Kazimiero valdymo metais vėl bandyta atnaujinti grašių kaldinimą. 1652 metais paskutinį kartą buvo nukaldinta grašio nominalo LDK moneta. Taip pat nukaldinta 1,5 grašio, 3 grašių ir 6 grašių nominalų monetos. Po karo su Maskva atnaujinus LDK monetų kaldinimą buvo išleistos 3, 6 grašių bei naujo LDK nominalo - 18 grašių monetos. Jono Kazimiero 1652 grašiai taip pat reti. Lietuvoje jų rasti 6 vienetai. Manoma, kad šių monetų galėjo būti nukaldinta apie 250-350 tūkst.
tags: #kontrasignuoti #prahos #grasiai