Buvo kovo pradžia, tad Lietuvoje saulutė dar nebuvo nusiteikusi rodytis ir džiuginti mūsų tamsa permirkusių kūnų. O jos taiiiip norėjosi! Buvom išsiilgę maudynių, pasivaikščiojimų saulėtu pajūriu ir troškome išsilaisvinti iš keleto sluoksnių rūbų. Tad pradėjome žvalgytis, kur čia tokiu metu galėtume rasti ko ieškantys. Ir taip, mūsų akiratyje atsirado Kipras.
Kipras - trečioji pagal dydį Viduržiemio jūros sala, savo plotu apie šešis kartus mažesnė už Lietuvą. Man neišdildomą įspūdį paliko nusileidimas Larnakos oro uoste. Nežinant, kad nusileidimo takas ten prasideda tiesiog paplūdimyje, galima ir į kelnes pridėti - mat leidžiantis vaizdelis toks, jog atrodo, kad lėktuvas leidžiasi į jūrą. Įsikuriame nedidukiame, kukliame, bet itin tvarkingame viešbutuke ir traukiame pirmosios pažinties su šiuo miesteliu. Larnaka - paplūdimių miestas, turintis net 25 km paplūdimių juostą. Tad pirmiausia ir traukiame link vieno žymiausių paplūdimių - Finikoudes, mat jis driekiasi lygiagrečiai palmių alėjos, tad mūsų planas pasivaikščiojus pajūryje, traukti būtent ten. Tad taip ir padarom. Ech, kaip gera basomis pėdomis jausti šiltą smėlį!
Kiek pasivaikščioję paplūdimyje, traukiame į vieną iš krantinėje esančių restoranėlių nuraminti streikuoti pradedančių skrandukų. Pasistiprinę traukiame toliau - ir bekulniuodami Palmių alėja, pasiekiame Larnakos viduramžių muziejų, įsikūrusį buvusiame Larnakos gynybiniame forte. Čia šiek tiek susipažiname su Kipro viduramžių istorija, o išėjus laukan iš muziejaus, mus pasitinka tamsa. Mat temsta Kipre ganėtinai anksti ir staiga.
Sekančias dvi dienas taip pat paskiriame Larnakai - apžiūrime Larnakos Europos aikštę bei jos meno galerijas ir muziejus, pasivaikščome Larnakos druskų ežero parke (Salt Lake Park), aplankome didžiąją Djami Kebir mečetę, vienuolyną Stavrovounio, kuris, beje, yra vienas seniausių pasaulyje, bei akmeninę Švento Lazaro bizantinę bažnyčią. Stebime tiesiai mums virš galvų besileidžiančius lėktuvus Mackenzie paplūdimyje ir smaguriaujame smaguriaujame smaguriaujame! Larnakoje man labiausiai patiko Larnakos druskų ežeras - mat jame pavyko pamatyti besiburiuojančius nuostabaus grožio paukščius - flamingus. Kelias dienas pasidžiaugę Larnakos miestu, nutariame apžiūrėti ir kitus, tad sekančias porą dienų praleidžiame dienomis keliaudami po salą, ir į Larnaką grįždami tik nakvoti.
Keturiasdešimt trys minutės automobiliu, ir mes - jau kitame kurorte, pavadinimu Agia Napa. Vos čia atvykę, traukiame į populiariausią, ir, kaip kalbama, gražiausią paplūdimį - Nissi. Šis paplūdimys garsėja itin švariu ir skaidriu vandeniu ir visa dieną be perstojo jame vykstantiais įvairiausiais renginiais - nuo paplūdimio tinklinio turnyrų iki diskotekų. Paplūdimys gražus, bet jame ilgai būti nesinori, norisi ramybės. Tad keliaujame į Agia Thekla palūdimį, kuris, kaip ir Nissi, Landa ar Makronissos, yra apdvanotas mėlynąją vėliava. Po paplūdimių dienos norisi kažko aktyvesnio, tad sekančią dieną traukiame Limasolio link.
Limasolis yra antras pagal dydį Kipro miestas bei pagrindinis salos uostas, garsėjantis ir kaip Kipro vyno industrijos centras. Atvykę čia, pirmiausia traukiame apžiūrėti miesto įžymybių: pasivaikštome įspūdingoje jachtų prieplaukoje, pasigrožime senamiesčiu, o tada jau traukiame smaguriauti į Saripolou aikštę, kur mėgaujamės jūros gėrybėmis bei ragaujame populiariausią Kipro vyną - Commandaria. Na, o viešnagę Limasolyje vainikuoja vakaras Limasolio promenadoje. Limasolio promenada - tai kelis kilometrus besitęsianti palmių alėja, pilna parkų, fontanų ir nedidukių jaukių kavinukių. Kipras garsėja kaip meilės sala, mat mitinė meilės ir grožio deivė Afroditė, iš jūros putos gimė būtent čia. Jei tiksliau - Pafose. Šiame mieste netgi yra paženklinta vieta, kur būtent tai įvyko.
Nuo Larnakos, važiuodami vaizdingu pajūrio maršrutu, automobiliu šį miestą pasiekėme per pusantros valandos. Pažintį su juo pradedame nuo apsilankymo Pafoso archeologijos muziejuje, kur galima savo akimis pamatyti Karalių kapus - į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą įtrauktas katakombas, kurių seniausios siekia net 4 amžių prieš mūsų erą. Pasikultūrinę, norime ir pasipliažinti. Ir nors bene žymiausias Kipro paplūdimys yra Afroditės paplūūdimys, dar kitaip vadinamas Petro tou Romiou, prisiskaitę kitų turistų atsiliepimų, kad ten paprastai buriuojasi daugybė žmonių, o maudytis rekomenduojama tik esant visiškai ramiai jūrai, kadangi paplūdimio ruožas neapsaugotas bangolaužiais, nutariame vykti į geriausiu Kipro paplūdimiu tituluojamą - Coral Bay paplūdimį. Tiesa, bangolaužių ir čia nėra, tačiau jūra čia būna išskirtinai rami. Iš esmės, Coral Bay paplūdimys - tai maždaug pusės kilometro švelnaus smėlio pakrantė, apsupta vaizdingų uolų. Vanduo čia visiškai skaidrus, įėjimas į jūrą seklus ir malonus - mat dugnas padengtas švelniu smėliu. Ištirpo ir likusios pora dienų preleistų Larnakoje… Deginomės, daug vaikščiojom, skaniai valgėme ir mėgavomės tuo, ko ieškodami čia ir atsidūrėme - saule!
1 diena. Lapkričio 24 diena - Iki Kauno oro uosto nubridome per pusnis, o po 3,5 valandos skrydžio išlipome maloniame, vasaros šiluma apsigaubusiame Kipre. Pirmiausia susirandame mūsų automobilio nuomotoją. Čia toks kiek didesnis iššūkis, Kipras buvusi Jungtinės Karalystės kolonija, tad ir eismas čia vyksta kairiąja eismo puse. No stress. Viena tik taisyklė - juosta, esanti kelio viduryje visada turi būti vairuotojui iš dešinės. Ilsėtis tai ilsėtis. Sukemšame lagaminą į bagažinę ir į kelią. Kol išvažiuojame iš oro uosto aikštelių, jau kelis sykius vietoje posūkio įjungiame valytuvus. Gerai, kad bent automatinė greičių dėžė. Metas susimedžioti ir kažką vakarienei, nes vakaras jau vėlokas. Pakeliui aptinkame prekybos centrą, kur sutinkame ir Christakį. Kainos lentynose panašios į Lietuvos, nustebina sveriami ledai. Pirmoms kelioms nakvynėms apsistojome Afroditės kaimelyje, netoli nuo oro uosto. Atvykus paaiškėja, kad čia visas golfo aikštynas, apartamentų bei vilų miestelis. Kiek netikėta, bet nėra blogai. Auto nuomavomės iš LP Cyprus econony car rental, kurį rekomendavo keli keliautojai. Kaina tikrai gera, auto kainavo 20 eur dienai. Pirma diena su vaizdais į baseiną kaip ir baigta. Ryt prasideda nuotykiai.
2 diena. Lapkričio 25 diena. Iki šiol dar neteko važiuoti iki pusryčių automobiliu. Tik po kurio laiko susivokėm, kad važiuojam tai ne ta puse. Beje, visi nuomos automobiliai Kipre turi raudonos spalvos numerius, tad vietiniai jau iš tolo žino kokių bėdų galima laukti. Tikrai padeda išvengti nepatogių situacijų kelyje. Metas į kelią, o aiškaus plano dar ir nelabai yra. Visgi apsisprendžiame ir pirmas sustojimas prie Agios Georgijos bažnyčios. Dar kiek padiskutuojame apie keramiką su molinių indų pardavėju, tačiau nelabai kur tuos indus turime dėti. Kiek pagrybaudami per priešpriešinio eismo juostas važiuojame iki Avakas tarpeklio. Kiek neramina mūsų Nissan Micra, tačiau net ir statokomis įkalnėmis ropščiasi užtikrintai. Nerizikuojame važiuoti neasfaltuotu keliuku, tad statomės mašiną prie bažnytėlės, tolokai iki paskutinio parkingo, bet geru oru smagu prasieiti. Tai vienas iš populiariausių žygiavimo maršrutų, nesudėtingas, bet kojas galima ir sušlapti. Nerekomenduotina eiti lyjant, nes vandens lygis gali pakilti. Žygelis neilgas, bet smagus. Šiltas vėjas, ideali temperatūra ir gražūs vaizdai. Tarpeklis sudomins ir Instagram vaizdų medžiotojus, o ir kojas pamankštinti smagu. Pakeliui iš tarpeklio pakelėse driekiasi bananų plantacijos, po kurios irgi įdomu pasidairyti. Dar vienas mažas taškelis lankomų objektų sąraše- 2011 m. ant seklumos užplaukęs laivas Edro III. Gal todėl, kad vaizdas įspūdingas taip visus ir traukia technogeniniu katastrofų vietos. O ir lankytojų, nuo kranto, tiesiog stebinčių lėtai bangų ir rūdžių ardomą laivą kelios dešimtys. Be lankkytojų čia žinoma rasite ir… kačių. Katės atskira tema Kipre. Skaičiuojama, kad saloje jų gyvena apie milijoną. Jos visur: viešbučiuose, kavinėse, vieną radome net prekybos centre susisukusią į dekoratyvinį maišelį. 2023 metais Kipre buvo užfiksuotas kačių koronos protrūkis ir nemažai šių keturkojų iškeliavo į amžinuosius medžioklės plotus, pagal kai kuriuos duomenis iki trečdalio populiacijos. Tačiau, nepanašu, kad jų sumažėjo. Saulėlydžio lydimi, o šiuo metu saulė leidžiasi apie 16:30 sukame vairą į Karalių laidojimo vietą. Iš ties tai kilmingų žmonių laidojimo kriptos, kai kurios jų yra 2500 metų senumo. Plotas nemažas, pasivaikščioti ir apžiūrėti yra ką, nors labai nesužavėjo. Kai kurie lankytojai įsitaiso saulėlydį palydėti, bet mums pilvai maršus groja, dzin tas grožis, važiuojam valgyti ieškoti. Žinojome, kad Kipre yra toks užkandinių tinklas Ocean Basket , kur gali gauti visai neprastos žuvies už gerą kainą.
3 diena. Lapkričio 26 diena. Ne itin dėkinga diena tyrinėjimams, mat lietuviškas oras atsibeldė iš paskos mūsų. Tačiau yra ir privalumų. Stojame pasigrožėti Afroditės uola bei paplūdimiu, kur iš kojų verčiančio vėjo genamos bangos įspūdingai dūžta į krantą. Nereikia stebėtis, kad Kipre pavadinimai alsuoja graikų mitologija. Juk pasak legendos, pačią grožio deivę Afroditę, gimusią netoli Kiteros salos, vėjelis atskraidino į Kiprą. Čia ji ir išlipo papūdymyje, kur jai žengiant pražydo gėlės. Keistas jausmas žvelgti į vietas, apie kurias skaitei graikų legendose mokyklos suole. Na ir žinoma, kad Afroditės kultas Kipre, kur susiduria graikų ir azijos papročiai- buvo itin paplitęs. Sukam vairą kairiąją kelio puse kalnų link, kur pasislėpęs Omodos miestelis. Kuo aukščiau, tuo oras bjauresnis. Vėjas gena tankius lietaus debesis. Matyt pamiršome kažką paaukoti ar kažkur nusilekti dievams. Pats miestelis nedidelis su jaukiomis gatvėmis, kurios vis tiprėjant lietui virsta upeliais. Dar kyštelime nosį į Timios Stavros vienuolyną. Pabandome pasilėpti nuo lietaus kavinukėje, kur skani kava su apelsinų pyragu, tačiau sudomina vietinis šaltibarščių spalvos desertas Mahalepi. Tik čia spalvą ir skonį suteikia rožių vanduo. Taip, kad skonis „įdomus”, bet pakartot nesinorėtų. Metas kilti ir iki Olimpo kalno. Vingiuojame su savo automobiliuku aukštn, kelias užklotas tirštu rūku kur audra pribarstė akmenų, pastarieji beveik idealaus dydžio, kad pramuštų automobilio karterį, o kur dar šakos, kurios tik ir tyko kaip įstrigti po ratais. Vis tik pakylame. Vėjas ir lietus skalbia kaip reikiant, nei kalno, nei slėnių nesimato. Olimpo kalno viršūnėje yra įsikūrusi britų karinė bazė, nors ir ją sunkiai įžiūrėjome per lietaus antklodę. Kipro paskutinio šimtmečio istorija aplaistyta krauju bei konfliktais kai baigėsi britų kolonizacija ir 1960 metais buvo įkurta Kipro respublika. Deja, jau 1963 metais nesutarimai tarp čia gyvenančių graikų ir turkų baigėsi kariniu konfliktu į kurį 1974 metais tiesiogiai įsitraukė Graikija bei Turkija. 1983 metais buvo paskelbta Šiaurės Kipro Turkijos Respublika, apimanti šiaurinę salos dalį. Šios respublikos nepripažįsta jokia pasaulio šalis (tame tarpe ir Lietuva), išskyrus Turkiją. Sala iki šiol yra padalinta ir atskirta JT pajėgų sukurta buferine zona. Pietinė Kipro respublika yra ES narė, o šiaurinė Kipro Turkijos respublika yra Turkijos įtakoje. Užbildame į Kiko (Kykkos) vienuolyną. Deja, muziejus neveikia, tačiau lendame pasidairyti po skersvėjais kaukiantį vienuolyną. Tai vienas iš turtingiausių vienuolynų. Užėjus į cerkvę net žadą atėmė nuo tviskančio aukso ir sidabro. Tiek ir tokio grožio dar nebuvo matę, o kur dar ekspozicija brangakmeniais inkrustuotose dėžutės su šventųjų kaulais ir kitomis kūno dalimis. Sakralinės vietos gal ne visai mūsų stichija, bet vienuolynas padarė įspūdį. Pats laikas nešdintis iš kalnų žemyn. 80 kilometrų ir daugiau kaip pusantros valandos kelionė atgal į Pafosą. Atrodo nuo blogo oro pabėgame. Čia mes susitinkame su Karolina, kuri jau ilgą laiką gyvena Kipre. Labai smagus ir šiltas pokalbis kur prie kavos puodelio apie Kiprą sužinojome dalykų, kurių nebūna kelionių aprašymuose. Na ir ką, laikas namo. Važiuojame pakrantės keliu, mėnesienos apšviestos didžiulės bangos piktai talžo krantą, lyg norėdamos mus- bedievius pasiekti. O tik grįžus ima pilti kaip iš kibiro. Na ir tegu.
4 diena. Lapkričio 27 diena. Rytas pradžiugina giedru dangumi, vakarykštės audros nė kvapo. Paliekame Pafosą ir sukame link Larnakos. Su automobiliu varom lyg vietiniai, aišku kartais įkalnėse galios pritrūksta. Jau nereikia sukti galvos ar į teisingą kelio pusę įvažiuoti. Šiandien dienos meniu- vaizdais pagardinti žygeliai, bei archeologiniais miestais paskaninta diena. Šį kartą nusileidžiame tiesiai į Afroditės paplūdimį. Vaizdelis puikus, kol neatvažiuoja keli autobusai turistų. Paplūdymyje yra ir atminimo lentelė, kuri byloja, kad sausio pabaigoje prieš tūkstantčius metų deivė Afroditė įžengė į Pafoso krantus. Turbūt reikia norą sugalvoti ir užrišti, kad išsipildytų. Kokių tik ten meilės norų neišskaitėme. Tiesa, lietuviškų nepastebėjome. Kita mūsų kelionės tikslas Cape Aspro. Noriu ir keliauju minėjo šią vietą, tai pakeliui važiuojant nusprendėme patikrinti. Po vakarykščio lietaus gan nesudėtinga trasa tapo gana lipni, bet užsikabarojus stačiais šlaitais vaizdai atperka viską. Taip patiko, kad būtume daug ilgiau čia užtrukę pažaisti su kameromis. Tenka nusikratyti molį nuo kojų ir traukiam tolyn. Žygį galima pradėti iš miestelio (ilgesnis variantas) arba nuo paplūdimio, kaip mes- trumpesniu variantu. Saloje nuo 1950 metų yra britų karinės bazės, kur net google rašo, jog tai Didžioji Britanija. Pravažiuojant matyti kareivinės ir ženklai draudžiantys fotografavimą bei filmavimą. Pats laikas pasižvalgyti po arecheologijos perliukus, tokius kaip - Kourion senasis miestas-karalystė. Pakrantėje buvęs miestas savo dydžiu ir statiniais turėjo būti įspūdingas. Nuo idealiai išraižytų kolonų iki amfiteatro bei graikų thermos (pirčių komplekso). Net ir šiais laikais būtų vertos gero spa vardo. Amfiteatras nedidelis, bet puikiai išsilaikęs. Kiek gėda prisipažinti, bet teritorija tokio dydžio, kad nesugebėm visko apeiti, o saulė tai vakarų link sukasi. Tačiau pačiam gražiausiui momentui prie Baltųjų uolų vis tik suspėjome. Kiek pasivaikštome, kol saulė pasislepia mėlynuose bangose. Atvažiuojant matėme ūkį (34,71040° N, 33,23443° E), kuriame parduodami vaisiai. Sustojame ir aišku prisiperkame, kad vos panešti galime. Juk negali atsispirti kvepiantiems, dideliems ką tik nuskintiems vaisiams. Ūkininkas dar kelis ir nemokamai įdeda paragavimui. Taip ir važiuojame iki viešbučio aromato pripildytame automobilyje. Šviečiant didžiuliam mėnulio blynui pasiekiame Larnaką. Mūsų viešbutis ant kranto, bet labai jau orientuotas į gulimą turizmą.
5 diena. Lapkričio 28 diena. Rytas saulėtas ir šiltas, net nesitiki, jog Lietuvoje šiuo metu sniegas. Šios dienos planas- paklajoti po Larnakos apylinkes. Pirmas sustojimas Capo Greko iškyšulys, skalaujamas ryškiai mėlyno vandens, kad net akis skauda. Ideali vieta išgerti kavos puodelį sėdint ant suolelio ir žvelgiant į tingiai besiritančias bangas. Ayioi Anargiroi bažnytėlė, aplink kurią sukasi katinukų tuntas. Katinai čia tarsi šventos karvės Indijoje. Bandėm suskaičiuoti, bet vis tik pametėm skaičių. Užtat Agia apas stačios uolos bei urvai pasirodė esančios vertos sustojimo. Buvo drąsuolių, kurie braidė ir apačioje basomis kojomis. Nors saugiai ir neatrodė. Ar galėtumėt atsispirti galimybei apsilankyti mitologinio Ciklopo urve? Mes irgi neatsispyrėm. Kiek paklaidžiojome, bet radom tą urvelį. Žymiai patirtimi. Taip patiko, kad būtume daug ilgiau čia užtrukę pažaisti su kameromis. Tenka nusikratyti molį nuo kojų ir traukiam tolyn. Žygį galima pradėti iš miestelio (ilgesnis variantas) arba nuo paplūdimio, kaip mes- trumpesniu variantu. Saloje nuo 1950 metų yra britų karinės bazės, kur net google rašo, jog tai Didžioji Britanija. Pravažiuojant matyti kareivinės ir ženklai draudžiantys fotografavimą bei filmavimą. Pats laikas pasižvalgyti po arecheologijos perliukus, tokius kaip - Kourion senasis miestas-karalystė. Pakrantėje buvęs miestas savo dydžiu ir statiniais turėjo būti įspūdingas. Nuo idealiai išraižytų kolonų iki amfiteatro bei graikų thermos (pirčių komplekso). Net ir šiais laikais būtų vertos gero spa vardo. Amfiteatras nedidelis, bet puikiai išsilaikęs. Kiek gėda prisipažinti, bet teritorija tokio dydžio, kad nesugebėm visko apeiti, o saulė tai vakarų link sukasi. Tačiau pačiam gražiausiui momentui prie Baltųjų uolų vis tik suspėjome. Kiek pasivaikštome, kol saulė pasislepia mėlynuose bangose. Atvažiuojant matėme ūkį (34,71040° N, 33,23443° E), kuriame parduodami vaisiai. Sustojame ir aišku prisiperkame, kad vos panešti galime. Juk negali atsispirti kvepiantiems, dideliems ką tik nuskintiems vaisiams. Ūkininkas dar kelis ir nemokamai įdeda paragavimui. Taip ir važiuojame iki viešbučio aromato pripildytame automobilyje. Šviečiant didžiuliam mėnulio blynui pasiekiame Larnaką. Mūsų viešbutis ant kranto, bet labai jau orientuotas į gulimą turizmą.
6 diena. Lapkričio 29 diena. Sotūs pusryčiai besimėgaujant šiltu vėju ir laikas į kelią. Šiandienos tikslas- vienas miestas, dviejų valstybių sostinė. Nikosija yra Kipro respublikos ir Šiaurės Kipro turkų respublikos sostinė. Oficialiai vis dar nebaigtas karinis konfliktas padalinęs šalį ir patį miestą perpjovęs JT buferine zona. Taip, kad po saulėtu Kipro dangumi ir dabar yra likę sudėtingų klausimų, kurie vis dar neišpręsti. Pirmiausia žingsniuosime į šiaurinę miesto dalį, parkuojame automobilį prie pat sienos. Tam, kad patekti į šiaurinę Kipro dalį, reikia kirsti sieną. Sako, kadužtenka asmens tapatybės kortelės, bet mes vežėmės pasus. Sugebėjome susirasti ne visai turistams įprastą Ledrą kirtimo punktą, užtat parkavimo vietą rasti visai nesunku. Zonoje, kurią kontroliuoja Jungtinių tautų pajėgos mėlynais šalmais Ledra rūmų viešbutyje, statytame 1949, buvo įsikūrusi JT būstinė. Pats viešbutis buvo įspūdingas ir iki dabar dar galima pasigrožėti architektūriniu polėkiu. Greita dokumentų patikra ir mes šiaurinėje arba turkiškoje miesto dalyje. Atrodo per tuos kelis šimtus metrų nueini iš europietiškos aplinkos į turkišką atmosferą. Kad susiorientuoti bei tvarkytis su beinternečiu režimu prisėdame išgerti turkiškos arbatos. Neapleidžia jausmas, kad sėdi kažkur Turkijos miestelyje. Vyrai, kurių vienintelis darbas, atrodo, sėdėti arbatinėse, jaunuoliai nenustojamai pliurpiantys vaizdo skambučiais. Svarbu prisiminti, kad Šiaurės Kipr turkų respubliką teisiškai pripažįsta tik… Turkija. Taip, kad svajojantiems apie pigesnį nekilnojamą turtą reikia įvertinti šį niuansą, kaip ir atsižvelgti į tai, kad prireikus sveikatos draudimo ar konsulinės pagalbos, čia gali būt sudėtinga. Einame gilyn, prie pat miestą dalijančios sienos Šiaurės Kipre nemažai apleistų pastatų, kurių architektūra vis dar spindi pro laiko padarytą žalą. Buyuk Han arba Didžioji užeiga, statyta 1570 metais ir buvo skirta apsistoti keliautojams, kurios viduryje yra nedidelė veikianti mečetė. Užeigos vidinis kiemas aplipęs suvenyrų parduotuvėmis. Kainos nurodytos eurais, nors čia oficiali valiuta- turkiška lira. Atrandame ir keletą parduotuvių, kuriose audeklai su tradiciniu siuvinėjimu, kurį Leonardo da Vinči pavadino lefkaritika. Pėsčiųjų gatvelėse verda prekyba. Tik katinai čia tokie patys kaip ir graikiškajame Kipre. Yra keletas nerašytų šalies pažinimo taisyklių, apie tai kiek šalis skiria kultūrai gali sužinoti pažiūrėjęs į pagrindinę šalies operą, o pajusti šalies ritmą- turguje. operos neradome, tad žengiame į turgų. Tikėjomės turkiško sąmyšio ir veiksmo, tačiau pasitiko tyla ir ramybė. Daug pardavėjų nedirba, o dirbantys apatiški ir ryškiai nuobodžiauja. Vienintelis priminimas apie rytietišką pusę- vyrai žaidžiantys nardus arba kilnojantys šachmatus bei skambantys imamo kvietim... Kipras turistus džiugina subtropiniu klimatu. Tai pati sausiausia ir karščiausia Viduržemio regiono sala, kurioje saulė šviečia vidutiniškai 340 dienas per metus. Vasaros karštos, o žiemos pakankamai šiltos, kad būtų galima mėgautis atostogų teikiamais malonumais. Tikroji vasara Kipro saloje įsitvirtina birželio - rugsėjo mėnesiais. Šiuo laikotarpiu galima tikėtis 30 ir daugiau karščio, tačiau pakankamai mažas drėgmės lygis bei nuo jūros pučiantis silpnas vėjelis leidžia lengviau „pernešti“ kaitrą. Kipro saloje vasara prasideda gegužės mėnesį ir trunka iki spalio. Karščiausi mėnesiai - birželis - rugsėjis. Šiuo laikotarpiu sala lepinama kaitrios saulės spindulių, kurie šildo žemę net 12 valandų per dieną. Oras pavėsyje įkaista iki 30 laipsnių, o vandens temperatūra pasiekia 27 laipsnius šilumos. Nors termometro stulpelis ir rodo tris dešimtis, tačiau mažas drėgmės lygis ir nuo jūros pučiantis švelnus vėjelis šiek tiek sumažina kaitrą. Tai idealus laikas gulėjimui prie jūros, maudynėms, nardymui ir kitoms vandens pramogoms. Ruduo į Kiprą atkeliauja spalio mėnesį ir trunka iki pat lapkričio pabaigos. Geras laikas aplankyti salą tiems, kurie nori suderinti puikų laiko praleidimą su rudeniui besiruošiančios gamtos stebėjimu. Oro temperatūra vis dar išlieka pakankamai aukšta, tačiau ne tokia varginanti, kaip vasaros mėnesiais. Spalio mėnesį oras vis dar gali įkaisti iki 26 ºC, o lapkritį iki 22 ºC šilumos. Gruodį žiema paskelbus savo pradžią trunka iki vasario mėnesio. Vidutinė oro temperatūra gruodį pasiekia 19 ºC, o sausį - 17 ºC šilumos. Pasitaiko dienų, kai temperatūra nukrenta žemiau dešimties. Kalnuose oras kur kas vėsesnis, todėl idealus metas slidinėjimui. Žiemos mėnesiais iškrenta daugiausiai kritulių, tačiau vis tiek Kiprą saulė šildo vidutiniškai šešias valandas per dieną. Pavasarį pranašauja sausio mėnesį pražydusių orchidėjų žavesys, o vasario viduryje jau žydi pievos ir skleidžiasi pirmieji migdolų žiedai. Kovo mėnesis išlieka pakankamai vėsus, vidutinė oro temperatūra svyruoja nuo 10 iki 18 laipsnių, tačiau oras palaipsniui šyla ir jau balandį galima mėgautis 14-24 laipsnių šiluma. Saulė šviečia daugiau nei septynias valandas per dieną.