Žaidimų mėgėjai visame pasaulyje atsiduria ties durimis į paslaptingą Hades pasaulį, pasiruošę pažinti ne tik nuostabių mitologijų paslaptis, bet ir išbandyti savo įgūdžius kovojant su sudėtingiausiais iššūkiais. Hades, vienas iš svarbiausių senovės graikų dievų, buvo požemių ir mirusiųjų karalystės valdovas. Pagal graikų mitologiją, Hades buvo vienas iš trijų pagrindinių dievų, kartu su savo broliais Dzeusu ir Poseidonu, kurie pasidalijo pasaulį po pergalės prieš titanus. Hades valdų centras buvo Erebas, tamsus ir niūrus pasaulis, į kurį patekdavo sielos po mirties. Šioje karalystėje radosi Styks upė, kuri skyrė gyvųjų pasaulį nuo mirusiųjų, o sielos buvo gabenamos per šią upę jau žinomojo Charonu, būtybe, kuri užmokėjo už pernešimo paslaugas.
Žaidime „Hades” mitologinė Hades karalystė įgauna naują, kvapą gniaužiantį pavidalą. Žaidėjai turi galimybę tyrinėti Erebo gelmes, susiduria su įvairiais priešais ir išgyventi sudėtingas kovas bei sprendimų priėmimo momentus. Senovės graikų požiūris į pomirtinį gyvenimą buvo glaudžiai susijęs su jų religija ir mitologija. Graikai tikėjo, kad po mirties siela peržengia ribą tarp gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių, kur ją pasitinka įvairūs dievai ir demonai. Mirusiųjų karalystė, valdoma Hades, buvo suskirstyta į skirtingas zonas, priklausomai nuo sielos gyvenimo būdo ir nuopelnų. Elysijus buvo vieta, kur patekdavo teisingos ir doros sielos, o Tartaras buvo skirtas sieloms, kurios padarė dideles nuodėmes arba nusikaltimus. Žaidime „Hades”, šie mitologiniai elementai išlieka ištikimi senovės graikų požiūriui.
Žaidėjas įsikūnija į Zagreusą, Hades sūnų, kuris bando pabėgti iš tėvo karalystės. Hades ir Persefonės istorija yra viena iš žymiausių ir labiausiai romantizuotų graikų mitologijos pasakų. Pagal legendą, Hades pagrobė gražųją derlingumo deivę Persefonę, kad ji taptų jo žmona ir karalystės karaliene. Galų gale, susitarimas buvo pasiektas: Persefonė galėjo praleisti pusę metų su savo motina, o kitą pusę - su Hades požemio karalystėje. Ši legendinė istorija tapo simboliu metų laikų kaitai, atspindėdama gamtos ciklus ir atsinaujinimą. „Hades” žaidime Persefonės ir Hades santykiai yra esminė siužeto dalis. Zagreusas, jų sūnus, bando pabėgti iš požemio karalystės ne tik dėl savo laisvės troškimo, bet ir norėdamas sužinoti savo motinos likimą.
Požemio karalystė mitologijoje buvo gausi įvairių mitų ir legendų, kurios formavo senovės graikų supratimą apie gyvenimą po mirties. Vienas garsiausių mitų yra apie Orfėjo ir Euridikės meilę, kur Orfėjas, muzikos dievo sūnus, bando išgelbėti savo mylimąją iš Hades karalystės, pasitelkdamas savo muzikos talentą. Kitas žinomas mitas yra apie Sisyfą, kuris už savo gudrumą ir apgaulę buvo pasmerktas amžinai ridenti akmenį į kalno viršūnę, tik kad jis vėl nusiristų žemyn. „Hades” žaidime šie mitai ir jų interpretacijos yra integruoti į žaidimo siužetą ir aplinką. Kiekvienas priešas ir bosas, su kuriuo susiduria Zagreusas, dažnai remiasi tam tikrais mitologiniais archetipais, suteikiančiais žaidimui gilumo ir kultūrinio konteksto.
Vėliau tyrinėjo Epikūro mokymą ir Romos religinę istoriją. 1902-39 m. Pateikiama pagal 1915 m. Kaip mažai pasikeitė žmogaus mintis... artimai susijusių su tikėjimu nepertraukiamu gyvenimu po mirties. tiek literatūroje; c) pateikimai rašytiniuose šaltiniuose. Tačiau kiekvieną jų reikia naudoti atsargiai. - nes jos yra konservatyvus dalykas ir jų tebeatliekamos dar ilgai po to, kai pamiršta jų prasmę. asmeninio tikėjimo. Klasikinėje literatūroje galima išskirti pagrindines koncepcijas.
Čia atnešamos aukos jam, čia jis gali girdėti jų balsus, ir čia jo buvimą jaučia atėjusieji. Pas Homerą likę šios koncepcijos pėdsakai, tačiau samprata apie pomirtinį gyvenimą gerokai skiriasi. Susirenka visos mirusiųjų sielos. Kurias turėjo žemėje, t.y., visai pilkas. Dabar sakytume, sąmonę. Pas Virgilijų (ir jau minėtą Homero „Nekyia“) sutinkame bausmės ir atpildo idėją. Aeneas perėjo per kūdikių limbo ir išvydo šešėlius naujai atvykusių į požeminį pasaulį, kelias šakojosi. Verksmus. kankinius, mirusius už savo tėvynę. Čia asmenys gali mėgautis malonumais ar kęsti skausmą, o keltas rodo aiškų ryšį tarp pasaulių. žemėje ir kremuojant. guli jo kūnas. O jei jo egzistencija tęsiasi, jam reikia maisto ir kitų dalykų, o taip tat yra galimybė bendrauti. ir per gyvenimą sukauptais turtais.
Tad koncepcija apie tikslią gyvenimo po mirties vietą yra aiškiai išreikšta. Vėlesniuose kapuose aiškiai matomos deginimo žymės. laidotuvės), o dominuoja įsitikinimas, kad sielos keliauja į Hadą. žemėje. Atliekamos tam derančios apeigos (gal net su maistu ir aukomis), kas čia visai nesuderinama. paaiškinimas? apie sielą, pasirodančią kaip neaiškių kontūrų šmėklą. garbinimo centre buvo didžioji žemės deivė. atvaizdais, laikyta labiau dvasia negu asmeniu, labiau numen nei dea. skirtingesnės asmenybės ir gyvena platesniame pasaulyje. Ar tai nurodo reikiamą kryptį?
Tokį aiškinimą sustiprina ankstyvosios Romos tikėjimai. žemėje, tiek kremacija. Link Homero „Nekyia“ pabaigos pasakojimas staiga keičiasi. geria kraują, kalbasi ir nueina. Tačiau išėjus Ajakso vėlei, staiga keičiasi idėjos ir frazeologija. daugiau neprieina vėlės, tačiau jis atsiduria požemių centre ir regi vaizdus. sielas, kurios aiškinasi prieš jo sostą. kenčiantis jam skirtą bausmę. gyvybės vieta: viršutinio pasaulio konfliktai atsinaujino ir vėl galima patirti jo skausmus bei džiaugsmus. daugiau - naujas gyvenimas susiejamas moraliniu ryšiu su ankstesniu gyvenimu: pagal darbus ir atpildas. Taigi prieinama trečiąją sampratą apie būsimą gyvenimą - atpildą ir bausmę - kurią galima laikyti antrosios tolimesniu išvystymu.
Jau epizodai rodo, kad graikų mitologija įsivaizdavo pomirtinį pasaulį kaip dinamišką procesą, kuriame susipina teisingumas, moralė ir lobiai. Stereotipinis Dangus su minkštais ir pūkuotais debesėliais, kuriame atpirktieji, pasidabinę sparnais, brauko arfų stygas, šiandien beveik išėjo iš mados, ir ačiū Dievui. Raguotas Velnias, valdantis liepsnojantį Pragarą, irgi atrodo lyg karikatūrų personažas. Nepaisant to, mus ir toliau supa istorijos apie Dangų, Pragarą ir Skaistyklą - lyg tas pasakų takelis, išbarstytas iš duonos trupinėlių ir galintis nuvesti atgal prie tradicijos. Žmonės mėgsta šias istorijas, naudoja jas, nes jos glūdi pačioje žmogiškų rūpesčių širdyje.
Kas mums nutiks, kai mirsime, ar visata yra teisinga ir sąžininga, ar yra kažkoks planas ar planuotojas? Ar mirtis viską užbaigia? Kartą ir visiems laikams? Išnyksime lyg dūmai, be pėdsakų. Išsisklaidysime ore. Su ta mintimi nesitaikstė senovės egiptiečiai. Niekas neskyrė tiek dėmesio mirčiai kaip jie. Gal todėl, kad gyveno trumpai. Keliolikos metų tapdavo tėvais, mirdavo vos trisdešimt penkerių sulaukę. Matydavo cikliškus gamtos atgimimus po gyvybę nešančių kasmetinių Nilo potvynių. Ir įgydavo nenuginčijamų įrodymų, kad ir jų gyvybė po mirties gebės atgimti. Mirtis, anot jų, buvo riba, bet ją buvo galima peržengti. Ir nukeliauti į kitą pasaulį.
Kūnas būdavo rengiamas tai jo laukiančiai kelionei. Vidaus organus pašalindavo, palikdavo vien širdį. Balzamavimas ne tik įtvirtindavo kūno apvalkalo status quo, bet ir išvalydamas parengdavo jį naujam gyvenimui. Jis turėjo iškilti iš mumijos kokono. Bet tuo tarpu, dieną, iš mumijos išplasnodavo ba - žmogaus esencija, gyvybės jėga, atitinkanti mūsiškį sielos supratimą. Ji įgaudavo paukščio su žmogaus galva pavidalą. Tačiau kasnakt privalėdavo grįžti į kapą ir susijungti su mumija, kaip saulės dievas Ra, kuris saulėlydžiu palieka dangaus skliautą ir atgimsta susijungęs su tamsos dievu - Ozyriu. Tas paslaptingas susijungimo po kiekvienos nakties priedanga ciklas teikė dievams amžinąjį gyvenimą ir palaikydavo egzistenciją žemėje.
Buvo senų senovės simbolis, aptinkamas Indijoje, Mesopotamijoje ir Graikijoje, kur dažniausiai pasirinkdavo dviejų gyvačių pavidalą. Ir kai Dzeusas grįždavo atsiminimais į senesnius negu jo tėvo Krono laikus, brisdavo į praeities gelmes, galop sustodavo ties tašku, „kuris buvo to kelio paskutinis taškas, nes buvo jo pirmas taškas“. Tuomet matydavo susijungusią karališkąją porą, kuri tebebuvo nekintanti: nesenstantis Laikas ir Anankė. Mirusio egiptiečio laukiantį kelią žymėjo pavojų kupinos kliūtys. Kad jas įveiktų, turėjo žinoti magiškus užkeikimus. Jų atsiranda jau pačioje egiptiečių civilizacijos pradžioje, Trečiosios dinastijos laikais. Jie dengia kapų sienas piramidėse, kad po kelių šimtų metų atsidurtų ant mumijų karstų. Jie teikė jam galios pereiti per grėsmių pasaulį. Parūpindavo himnų ir maldų dievams, plėšrūnus užburiančių užkeikimų, formulių, suteikiančių oro, maisto ir vandens, sakinių, turėjusių liudyti nekaltumą Ozyrio teisme. Bet virš visa ko vyravo vardai. Vardas buvo esencija. Ištartas, jis virsdavo realia jėga, suteikdavo galios. Vartai atsiverdavo, o sargybiniai pasitraukdavo, kai juos pašaukdavo vardu. Tai buvo gryna magija - žodžio visagalybe besiremianti sistema. O žodžiai, kad pradėtų veikti, turėjo būti ištarti, todėl esminės apeigos buvo mirusiojo „lūpų atvėrimas“.
Tą ritualą atlikdavo žynys, su užkeikimais ir aukojimais praverdamas prieš jį stovinčios mumijos lūpas įrankiu su geležies, išgautos iš meteoritų, ašmenimis. Tas ritualas galėjęs būti archajiškos kilmės ir siekti Pirmosios karalystės laikus, kai panašiu būdu būdavo praveriamos burnos naujagimiams, kad būtų pašalintos gleivės ir jie galėtų įkvėpti oro. Berdamas magiškus užkeikimus, aplenkdamas tykančius pavojus, mūsų keliautojas pagaliau atsiduria akis į akį prieš Ozyrį. Teismo scenos, kuriose pagrindinis vaidmuo tenka širdžiai, yra daugelio „mirusiųjų knygos“ iliustracijų tema. Jos dvelkia paslaptimi ir neišvengiamumo ramybe. Dievas laukia atvykėlio kolonų salėje. Tiesus, iš sosto stebi aukštas svarstykles, šalia kurių, ruošdamas finalą, jau pluša Anubis šakalo galva. Nuo svarstyklių viršaus pasirengimus stebi paviano išvaizdos Totas. Tačiau širdis žino mirusiojo paslaptis ir paskutinę akimirką gali atskleisti žemiškus prasižengimus, ištarti juos garsiai. Atvykėlis yra pasirengęs tokiai aplinkybei. Jis nešiojasi ant krūtinės skarabėją su užkeikimu, pajėgiančiu nutildyti širdį. Ir šitaip paskutinio pavojaus nelieka. Anubis imasi darbo. Ant vienos svarstyklių lėkštės jis deda mirusiojo širdį. Ant kitos - stručio plunksną, paimtą iš Maat, saulės dievo Ra dukters, kuri visada ją nešiojasi ant galvos, nes plunksna yra jos vardo hieroglifo ženklas. Tai Maat įasmenina dieviškąjį tvarkos ir teisingumo pradą, kuris niekada nebuvo surašytas dešimties įsakymų forma. Ant svarstyklių lėkščių egiptiečio širdis turi būti lengvesnė už paukščio plunksną. Priešingu atveju ji akimoju dingsta nasruose jos jau laukiančios pabaisos krokodilo galva, liūto liemeniu ir hipopotamo pasturgaliu. Tuomet egiptiečio gyvenimas gėdingai baigiasi visiems laikams. Tad sprendimas yra žaibiškas. Jis pristatomas Ozyriui. Tyraširdžių laukdavo įvairūs keliai. Vieni patekdavo į saulės dievo Ra valtį ir su juo keliaudavo dangaus skliautu, kas naktį atgimdami jauni. Kiti atsidurdavo krašte, panašiame į jų gimtines - žalius, derlingus slėnius ir Nilo deltas. Tai čia, Švendrių laukuose, nes taip vadinosi tas rojus, jie dirbo žemę, rinko derlių, visada gausius, irstėsi valtimis upėje ir susitikinėjo su dievais. Jų darbas buvo nesunkus, kaip ankstesniame gyvenime, nes kiekvienas turėjo padėjėjų. Ant medinių figūrėlių, shabti, dedamų į mirusiojo karstą, būdavo užrašomi juos „aktyvinantys kodai“ - užkeikimai, kurie juos atgaivindavo ir darydavo pasirengusius darbui. Pomirtinis teismas vainikuodavo egiptiečio kelionę.
Tad ta kelionė tęsdavosi, o Orfikų mokymai teikė paguodą ir geresnio likimo vilčių. O graikų Olimpą tuo metu ėmė užpildyti nauji dievai iš tolimųjų kraštų. Juos paveikė Egiptas, amžinas stebuklų kraštas, ir iš ten atėjo Izidė, jau anksčiau atsiradusi graikiškose Mažosios Azijos pakrantėse. Ji pradėjo dėti lenteles su užrašais mirusiųjų karstuose. Tie, kurie patyrė šias apeigas, patekdavo į Palaimintųjų salas. Ten puotaudavo rinktinėje draugijoje Eliziejaus laukuose - šilų apsuptose žaliose pievose. Mitinis stebuklingo persikėlimo į gražią salą vaizdinys gali būti kilęs net iš šumerų pasakojimo apie tvaną. Eliziejaus laukų pavadinimas galėjo kilti iš egiptiečių žodžio iaru arba ialu, reiškiančio švendrę, graikiško tarimo. Tad Eliziejaus laukai gali būti egiptiečių anapusinio pasaulio atgarsiai. Tarp poetų ir dailininkų vizijų šį klausimą gvildeno Homer, Dante, Miltonas, Shelley, Verlaine’as ir kiti.
Kaip yra anapusinio pasaulio samprata literatūroje ir mene, taip ją analizuoja mokslininkai. Šiandien kai kurie teigia, kad pomirtinis gyvenimas priklauso kultūrinei kūrybai ir žmogaus vaizduotei, o Biblija nėra vienintelis šaltinis. Dantė, Viduramžių menas ir kitos kultūros formos - o ne tik religinių tekstų užuominos - formavo mūsų įsitikinimus apie pomirtinį gyvenimą. Šioje tradicijoje Dangus, Pragaras ir Skaistykla liko kaip kultūriniai motyvai, kurie nuolat pasikartoja mūsų literatūroje ir mene. Svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad šiuolaikinė krikščionija taip pat tyrinėja pomirtinį gyvenimą: angelai, demonai ir kitųjų pasaulių klausimai buvo aptariami Bažnyčios Tėvų, o Dantė ir kiti kūrėjai siūlo atskirus požiūrius į dangų ir teisingumą. Tačiau modernus požiūris gali skirti romantines legendas nuo praktinės teologijos.
Žinoma, pomirtinis pasaulis naujovių dėka nuolat atnaujinamas, bet ir toliau išlieka kaip tema, kuri sujungia kultūrą, meną ir tikėjimą. Žmonės mėgsta šias istorijas, nes jos glūdi pačioje žmogiškųjų rūpesčių širdyje. Kas nutiks po mirties, ar egzistuoja planas ar planuotojas, ar mirtis yra pabaiga ar tik pradžia, - šie klausimai išlieka aktualūs įvairiose epochose. Net ir šiuolaikinis mokslas pripažįsta, kad pomirtinis pasaulis tapo kultūros reiškiniu, kurio įtaka nemara. Ir taip, pomirtinio gyvenimo tema išliko mūsų kultūros centre - ji gyvena per literatūrą, meną ir tikėjimą, primindama apie žmogaus poreikį suprasti mirtingumą ir vesti į ateitį.
