Žvelgiant į Lietuvos žemėlapį ne vienam akis užkliūva už unikalios kilpos - žemės lopinėlio, tarsi dirbtinai atrėžto nuo Baltarusijos ir priskirto Lietuvai. E. Virzinkevičienė teigia šį kraštą prieš dešimtmetį atradusi iš naujo. „Apžiūrėti buvom atvažiavę visai kitos sodybos kitame kaime. Pravažiuojam, o vyras sako: „žiūrėk, kokia graži sodyba - kaip Rumšiškės“. Aš sakau: „na, tikrai“. Klajojome, ieškojome, esame turėję ir kitame rajone sodybą, bet savas kraštas yra savas, tad paršaukė mus čia.
Nusipirkę šią, daugiau nei prieš 130 metų statytą pirkią, šeimininkai čia įkūrė etnografinę kaimo turizmo sodybą. „Rūmas - ne iš mandrumo, o iš „biednumo“. Po vienu rūmu reiškia po vienu stogu. Po vienu stogu tradiciškai šiame regione būdavo ir namas, ir tvartas, ir ūkiniai pastatai - viskas. Kaip pasakoja Virzinkevičiai, nepaisant gausybės rėžinių kaimų ir išlikusių senovinių sodybų, pamatyti, kaip tokios sodybos atrodo iš vidaus, turistams nėra paprasta. Tokią galimybę lankytojams pasiūlė sodyba „Po vienu rūmu“.
Etno-kultūros paveldas ir muziejaus ekspozicija
Joje galima užsukti į senojoje pirkioje įkurtą namų muziejų. Ekspoziciją šeimininkai kaupė metų metus. Kol dar neturėjo šios sodybos, senovinius daiktus laikydavo tėvų sodyboje. „Šitie audiniai austi mano močiutės, mano mamytės, o šis audinys austas mano pačios prieš 30 metų šiomis staklėmis.“ - ekskursiją muziejuje pradeda E. Virzinkevičienė. „Mano tėvukas puikiai kalba lietuviškai, o mamytė gudauja. Kad būtų lengviau, mes su ja kalbame gudiškai. Aš puikiai moku kalbėti tiek dzūkiškai, tiek gudiškai. Įdomu tai, kad mano mamos senelis (ji yra iš Miežionių kaimo) nebemokėjo kalbėti gudiškai. Jis kalbėjo tik lietuviškai, o mano mama nebemokėjo kalbėti lietuviškai. Tai buvo taip, kad senelis su savo vaikaite sunkiai susikalbėjo. Bet šiaip daugelis žmonių moka abi tarmes.“
Apie krašto kultūrinį išskirtinumą prisimena E. Etnokultūra, savo krašto pažinimas ir tyrinėjimas E. Virzinkevičienę lydėjo visą gyvenimą. „Keliaudavome po kaimus ir tokiu senoviniu magnetofonu įrašinėdavome senas močiučių dainas, patarles… Tai buvo įdomus užsiėmimas. Ta etnografinė medžiaga, kurią rinkome, buvo mūsų pačių tų dienų buitis ir kasdienybė, todėl mums, vaikams, tai atrodė ganėtinai keista. Dabar jau, po šitiek metų kitaip žiūri. Vėliau E. Virzinkevičienė studijavo istoriją, iš patyrusių audėjų mokėsi austi. Na, o įkūrus šią sodybą, ji nenustoja domėtis paveldu, nes nori vis praturtinti savo muziejų。
Krašto istorija ir savita kalba
Paklausus ko nors apie krašto istoriją, E. Virzinkevičienė papasakoja keletą istorijų. „Mokslininkai teigia, kad Dieveniškės yra Lietuvos ištakos. Kadangi čia, šiame krašte, buvo Lietuvių gentys. Jos iš čia kilusios. Kita istorija iš Viduramžių, kai šį kraštą valdė LDK didikas Mingaila. Pasak moters, šio krašto svarbą Lietuvai rodo tai, kad valdovas Mingaila pasirašydavo dokumentus antru parašu po Vytauto.“
E. Virzinkevičienei sodyboje nuolat talkina jos vyras Andrius. Nors jis taip pat domisi ir kultūra, padeda eksponatus muziejui rinkti, visgi, dar labiau jį domina gamta. Jis pasakoja istoriją kaip sodybos remonto metu seno pečiaus kamine įsikūrė liepsnelė perėti jauniklius. „Gamta pas mus yra labai įvairi, gausi. Mano vyras - ypatingas gamtos mylėtojas. Jam patinka ją stebėti. Kartais aš jau einu miegoti vakare sodyboj, o jis išeina kažkur tamsoj, atsisėda ir stebi, kas pas jį į sodybą ateis“, - apie vyro pomėgį pasakoja žmona.
Ji taip pat prisimena nuotykį, kai vyrui yra tekę ne tik stebėti, bet ir bėgti nuo bebro. Abi pakaitomis puola vardinti į sodybą atklystančius gyvūnus, kuriuos dažnai turi galimybę pamatyti ir jų lankytojai - ūdra, stirnos, lapė, špokai, lipsnnelė, tulžys, kukutis, garniai, gulbių šeimyna, kiškis. „Čia buvo mano vyro mintis ryte gerti kavą įmerkus kojas į šaltiniuotą Gaujos upelio vandenį ir tiesiog pamedituoti.“ - sako E. Šeimininkai.
Pagalba lankytojams ir poilsis sodyboje
Greta senosios pirkios įrengė nedidelį namuką sodybos svečiams. Jame telpa vos viena nedidelė šeima ar draugija. Toks sprendimas buvo sąmoningas norint svečiams suteikti kokybiškesnį poilsį. „Mes esame gamtos, etnokultūros mylėtojai. Pastatėme savo etnografinį namuką, kad jis būtų analogiškas senam dideliam namui. Aišku, senasis namas yra visas rūmas. Tas mūsų naujas namukas yra žymiai mažesnis, bet išplanavimą stengėmės išlaikyti panašų. Maži langeliai, žemos lubos, aukšti slenksčiai - viskas, kaip mūsų krašte būdavo, kaip mūsų senoje pirkioje“, - pasakoja E. Šeimininkai stengėsi, kad po statybų liktų kuo mažiau atliekų, kad viskas būtų, kiek įmanoma, ekologiška.
Namą meistrai statė rankomis iš savo miško rąstų, na, o, likusias krūvas eglių šakų supynė į tradicinę tvorą. Virzinkevičių darbas buvo įvertintas. Įsirenginėti sodybą padėjo beveik visas kaimas. „Mes ji vadinome mūsų direktoriumi. Statybų metu kasdien užeidavo pasižiūrėti, kaip čia darbas vyksta, kas čią ką veikia. Jis pats buvo labai darbštus žmogus, labai ūkiškas. Smalsu ir įdomu jam būdavo stebėti statybininkų darbą. Atvažiuojam, klausiam statybininkų, ar kas buvo užėjęs. „Ne, - sako. - Tik direktorius dukart buvo atėjęs“.“ - statybų eigą su šypsena prisimena E.
Verslo pradžia buvo lengva, nes jie nesitikėjo greito didelio pelno, jiems svarbiau buvo krašto populiarinimas, todėl sodyboje kūrėsi palengva, neskubėdami. „Mes čia įdedam visą „dūšią“, visą savo laisvą ir nelaisvą laiką. Kai atvažiavo pirmi svečiai, tai net užmiršom paimti pinigėlį. Taip nuoširdžiai laukėme tų svečių, tvarkėmės.“
Visuomenės ir parko vaidmuo
E. Virzinkevičienė teigia suvaržymų verslui saugomoje teritorijoje nejaučianti. „Nors kitiems atrodo, kad plėtojant verslą saugomoje teritorijoje yra daug draudimų ir ribojimų, mums atrodo priešingai - mes tiktai džiaugiamės, kad gyvename istoriniame regioniniame parke ir čia savo versliuką plėtojame. Iš tiesų parkas sukūrė visas galimybes mums plėtoti pažintinį verslą - yra įkurti pėsčiųjų, dviračių takai, labai gražiai sutvarkytas Bėčionių piliakalnis. „Po vienu rūmu“ šeimininkė teigia nuolat glaudžiai bendradarbiaujanti su parko direkcija. Ji turi įvairiausios informacinės medžiagos apie gamtos ir kultūros vertybes, lankytinas vietas, ir suteikia informacijos savo svečiams, ką galima aplankyti.
Baigdama pokalbį E. Reportažas ir pranešimas parengtas įgyvendinant LIFE integruotąjį projektą „Natura 2000 tinklo valdymo optimizavimas Lietuvoje”. Projektą iš dalies finansuoja Europos Sąjungos LIFE programa. Čia pateikiamas turinys nebūtinai atspindi Europos Komisijos nuomonę. Kaimo turizmo sodybų sezonas įsibėgėja. Pasakyti, kad sunkmetis kaimo turizmui visai nepalietė, negalima.
Krizės ir laukiančios galimybės kaimo turizme
Tačiau krizės padariniai šiam verslui ne tokie skaudūs, kaip, tarkime, viešbučiams ar restoranams. Kaimo turizmu užsiimantys žmonės vėzdu prieš valdžios nosį mosuoti nežada. Tam esą nėra laiko - reikia dirbti. „Šiaip bendra žmonių nuotaika bloga. Palyginti su praėjusiais metais, išankstinių užsakymų, kuriuos pateikė šeimos, norinčios sodyboje praleisti savaitgalį ar savaitę, skaičius net didesnis. „Balių“ sektorius smarkiai sumenkęs. Įspausti į kampą „Elenutės namai“ sumažino sodybos nuomos įvairioms progoms kainą. Tačiau jų nuomų įkainiai liko tokie patys. „Tačiau jų yra, nebadaujame“, - pridėjo moteris.
Verslininkės pelnas iš kaimo turizmo šiemet esą smuko trečdaliu. Teko sumažinti svečių apgyvendinimo kainas. „Vis dėlto Dievo į medį tikrai nevarome. Renginiams salę žmonės užsisako iš anksto, o vietą trumpam poilsiui - paskutinę minutę. „Keturioms savaitėms į priekį turiu užsakymų, daugiau - ne. Tačiau nesijaudinu. Pavyzdžiui, dėl sodybos šiam savaitgaliui skambino dvi grupės po 40 žmonių, bet pas mane užimta“, - kalbėjo S. Daugirdienė. „Pas mane kainos nedidelės - 40 litų žmogui. Nebaisi man ta krizė. Aišku, šiemet yra trečdalis to, kas buvo pernai, bet man užtenka.
Vilniaus rajone Barčialaukio vienkiemyje kaimo turizmu užsiimantis Jurijus tikino didesnių pokyčių nepastebėjęs. „Aišku, visada gali būti geriau, tačiau reikia daugiau pastangų, idėjų, darbo. Jis viliasi, kad kaimo turizmui sunkmetis neatsilieps. Esą taupantys lietuviai atsisakys kelionių į užsienį, bet ne pačių atostogų. Viešbučių padėtis komplikuotesnė, nes jie orientuojasi į kitą klientą - užsieniečius. Tarkime, Druskininkams šiek tiek lengviau, nes ten savaitgaliais apsistoja žmonių, nors iš tikrųjų tik savaitgaliai ir yra užimti. Pažiūrėkite, kelionių į Turkiją, Egiptą sumažėjo, žmonės rečiau vyksta į užsienį, todėl natūralu, kad suaktyvės vietos turizmas - mes jam linkime sėkmės.
Tačiau viešbučiams dėl to negeriau. Mes nekonkurencingi: tiek dėl mokesčių, tiek dėl to, kad esame sunkiai pasiekiami. Be to, nėra strategijos pagal krizės planą, neaišku, į kokias rinkas mes orientuojamės. Koks bus šiųmetis kaimo turizmo sezonas, prognozuoti labai sunku. Kol kas esame nusiteikę optimistiškai. Kaimo turizmo sodybų savininkai nepanikuoja ir planuoja sulaukti panašaus srauto svečių, kaip ir pernai. Tikimės, kad tautiečiai, kurie anksčiau vykdavo atostogauti į užsienį, šiemet taupydami rinksis poilsį Lietuvoje. Taigi dalis jų galbūt nuspręs pailsėti Lietuvos kaime. Anksčiau žmonės itin anksti rezervuodavo kambarius, dabar padėtis šiek tiek pasikeitusi, tačiau tikrai nedrastiškai. Ar šįmet šis poilsis bus pigesnis, negaliu pasakyti vienareikšmiškai, tačiau nuolaidų tikrai daroma. Tikėtina, kad šie ir galbūt ateinantys metai bus sudėtingesni - diržus gali tekti susiveržti ir kaimo turizmo verslui.
