Prieš ketverius metus tapęs planetos irklavimo čempionu panevėžietis Egidijus Šaučiūnas šiandien gyvena kitaip. „Šiandien tai mano hobis ir vaistai. Geros emocijos padeda pasveikti“, - taip apie muzikavimą dabar sako buvęs motokroso profesionalas ir irklavimo meistras E. Šaučiūnas.
Sportas, ligos ir grįžimas per muziką
2016-aisiais jis kartu su porininku klaipėdiečiu Valdu Ramaška dviviete kanoja iškovojo pergalę planetos čempionate kategorijoje iki 60 metų. Ant panevėžiečio namų sienų kaba krūvos medalių, ant lentynų surikiuotos taurės. Ilgi metai aktyvaus fizinio krūvio, streso, pasak E. Šaučiūno, padarė, kad sveikata ėmė stipriai spausti stabdį. „Vis dar noriu užauginti anūkus, kažką jiems palikti. Todėl bandau sveikti, atgauti jėgas.“
Iš buvusios veiklos jam liko tik administracinės pareigos Panevėžio sporto centre. Net su sūnumi Linu kartu įrengta erdvi sporto salė namų mansardoje pakeitė paskirtį. Prieš kelerius metus E. Šaučiūnas pradėjo kolekcionuoti senus dumplinius instrumentus: akordeonus, bajanus, bandonijas, koncertinas, o daugiausia - armonikas. Jas labai mylėjo paties tėvai - muzikantai. „Aš ir pats nuo mažens mokėjau groti, bet muzikos mokyklos nelankiau - esu savamokslis. Mano pasirinkimas jaunystėje buvo sportas. Neliko laiko niekam kitam.“
Rinkimo aistra: armonika kaip gyvenimo aistra
Kai rinkti armonikas ėmėsi iš naujo, kiekvienai dainai jis gali pritaikyti vis kitą instrumentą, nes kolekcijoje - visas šimtas eksponatų. „Mano tėvas, kaip muzikantas, dažnai keisdavo armonikas ir žinojo gerą būdą, kaip tą padaryti.“ „Ši armonika vokiečių kareivio 1944 m., traukiantis jų armijai, Šiaulių geležinkelio stotyje išmainyta į lašinių paltį.“ Tos seniau gerai žinomo muzikanto Jono Grainio ir armonikų meistro bei muzikanto Leono Jurevičiaus. Čia Ukrainoje specialiai muzikanto jubiliejui gaminta. Visa eilė sunkių baltarusiškų armonikų, kurias gaminusi gamykla neseniai bankrutavo. O šita mano asmeninė, 1984 m. Nemažai jų E. Šaučiūno namus pasiekė iš buvusio armonikų muziejaus Kernavėje. Pastarojo įkūrėjas Jonas Pivoras mirė, o viena likusi jo žmona sutiko instrumentus padovanoti panevėžiečiui už pažadą paveldą tausoti ir nepardavinėti.
Į Egidijaus kolekciją pateko ir pačiam J. Pivorui - „Nerenku visų iš eilės instrumentų, mane domina tik ekskliuzyviniai, išskirtiniai, vardiniai, garsių muzikantų“, - pabrėžia E. Jo muziejuje eksponatai iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, labai prabangi Austrijos-Vengrijos imperijos laikų armonika. Ši muzikantui lyg „Rolls Royce“ automobilininkui, mat retai kas tokią turi Lietuvoje. „Kiekviena šalis turi savo melodijas ir joms pritaikytus instrumentus. Ir parodo garbingiausią savo kolekcijos lentyną, kur sudėtos nacionalinės gamybos senovinės armonikos.“
Armonikų muziejus „Armonika“ - kaip kultūrinis etnografijos langas
„Seniau armonika kainuodavo kaip dviratis ar karvė, bernui reikėdavo metus dirbti norint tokį daiktą nusipirkti. Bet Aukštaitijos krašte dažnuose namuose skambėdavo armonika, tai būdavo vienintelė pramoga tuomečiam kaimiečiui.“ E. Šaučiūnas neseniai sugalvojo savo armonikas dekoruoti. J. Pivoro muziejus „Armonika“ yra ir Lietuvoje gamintos armonikos, bet ir eksponatai iš Vokietijos, Rusijos, Ukrainos, Baltarusijos, labai prabangi Austrijos-Vengrijos imperijos laikų armonika. Ši armotonis lyg „Rolls Royce“ - retas lobis Lietuvoje. P. E. Šaučiūno kolekcijoje - ir Panevėžio apylinkių meistrų gamintos armonikos. Prieš kurį laiką jis savo bičiuliui, muzikantui iš Raseinių padovanojo tarpukariu garsaus armonikų meistro iš Krekenavos prabangią riešutmedžio armoniką. „Man šita armonika buvo labai brangi, įsigijau iš žmonių, kurie tokį turtą rado nupirkto namo palėpėje. Bet iš savo bičiulio esu gavęs labai seną latvišką armoniką, vos ne pirmąjį jos lietuvišką prototipą, dar su šaukštiniais bosais.“ Jis dabar mėgsta savo muziejuje pagroti su kitais muzikantais, bendraminčiais. „Tonacija labai svarbu, jei prie armonikos dainuojama.“
Egidijus Šaučiūnas - ne tik muzikantas ir kolekcininkas. Jis dar pats ir rekonstruoja savo senas armonikas. Kaip tik dabar ant jo stalo guli prieš septynis dešimtmečius gaminta armonika iš Kernavės muziejaus. Sutvarkęs vizualinę ir garsinę dalis, E. Šaučiūnas viduje palieka savo asmeninį spaudą ir trumpą istoriją, kur gautas instrumentas. „Pataisyti viską galima. Dar sportuodamas rankomis tvarkydavau valtis, tad įgūdžių tam užtenka. Kad gražiai sugrotų, sportininko rankoms dabar tenka daug treniruotis.“ „Norėdamas gerai muzikuoti turi skirti bent po pusantros valandos per dieną grojimo pamokoms.“ Aktyviau tuo užsiėmiau tik pradėjęs rinkti armonikas. Jis groja su Velžio kaimo kapela. Kažkada su sūnumi kartu įrengta erdvi sporto salė E. Šaučiūno namų mansardoje pakeitė paskirtį. Dabar čia karaliauja nauja šeimininko aistra - muzika ir išties įspūdingas armonikų muziejus.
Nuo Kernavės iki Panevėžio: apie muziejus ir žmones
P. Prie tautinio kostiumo kaba dailios riešinės. Kiekvienas dumplinis instrumentas skirtingai sveria bei reikalauja jėgos. Žurnalistams besidairant unikaliame muziejuje, vieną tokią mažiukę staiga atbėgęs pagriebia septynmetis E. Egidijus su žmona, taip pat irkluotoja Lina užaugino du vaikus. „Vaikų nesudominau muzika, o anūką, matau, traukia. Parodau jam šį tą, bet nesijaučiu geras muzikos mokytojas, nežinau, kaip mokyti. Daugiau plėsti ir didinti savo kolekcijos jis nebeplanuoja, nebent tik ją dar labiau grynins ir paprastesnius eksponatus keis į retesnius. Į savo muziejų E. Šaučiūnas mielai įleidžia švietimo įstaigų ekskursijas, muzikantus, folkloro atlikėjus ir kitus svečius. Labai džiaugiasi, jei gauna progą su kuriuo ir tuoj pat sugroti ar padiskutuoti apie muziką, ypač senovinę. Ji muzikantui pati gražiausia. Nors Egidijus nieko prieš neturi dėl šiuolaikiškų melodijų, bet su dideliu entuziazmu užsirašo kiekvieną negirdėtą seną lietuvių liaudies dainą.
Aukštaitiškas svirnelis J. Pivoras su tėvais atsikėlė gyventi į Kernavę prieš 25-erius metus. Tačiau jis miestelyje lankydavosi dar vaikystėje - prie Aukuro kalno vykdavo muzikos šventės. Armonikos garsai Joną Pivorą lydi nuo mažens, nors muzikos jis nesimokė. Jonas grodavo „vakaruškose“, iki vestuvių muzikanto „nepribrendo“, nes jo jaunystės laikais jau kūrėsi ansambliukai, armonika buvo nemadinga. Su muzika J. Pivoras nesiskiria ir dabar. Jei kas paprašo - prie bažnyčios vestuvininkams sutiktuvių maršą užplėšia.
Vyras turi ir arklį, dailią karietą, kuria šeštadieniais ir sekmadieniais po Kernavę turistus vežioja. Prieš penkerius metus Jono kieme išdygo naujas pastatas - aukštaitiškas svirnas, pastatytas pagal visus tradicinius šio pastato matmenis. Dirbo visa šeima - su tėvu statė trys sūnūs, o žmona gamino pietus. Į svirną iš tėvų namo buvo perkelta armonikų ekspozicija. „Kambaryje nebuvo muziejui tinkamos aplinkos“, - mano J. Pivoras. Aukštaitiškas pastatas labiausiai tiko tokiai kolekcijai, nes liaudies dainose apdainuotas, susijęs su etnine kultūra.
Asmenybių muziejus „Armonikos“ muziejus gimė visai netikėtai, kai prieš septynerius metus Kernavėje vyko kasmetinės kultūros dienos. Kaip visada, buvo surengta tautodailininkų paroda. Atvyko savivaldybės, kultūros darbuotojai. „Pagalvojau, kad reikia kažko naujo, žmonės pradeda nuobodžiauti“, - prisimena J. Pivoras. Jis pakvietė svečius užeiti į tėvų namą. „Parodysiu kai ką įdomaus“, - pažadėjo jis. Visi buvo maloniai nustebinti - spintos lentynose buvo sukrautos armonikos, sukaupta medžiaga apie buvusius krašto muzikantus. Sulaukęs pritarimo, Jonas Pivoras pradėjo galvoti, kaip plėtoti muziejaus idėją. Staiga tarsi iš dangaus atklydo mintis, kad reikia rinkti ne visas armonikas, o tik tų muzikantų, kuriuos jis pats pažinojo vaikystėje ar jaunystėje: „Todėl šitą muziejų galima vadinti muzikantų asmenybių.“
Privatus Jono Pivoro muziejus „Armonika“ buvo oficialiai atidarytas 2002 metų kovo 9 dieną. Jame eksponuojamos įvairaus laikotarpio armonikos, turinčios savo istoriją. Centrinėje ekspozicijos dalyje stovi seniausia armonika, kuri mena caro laikus. Ja paskutinysus grojo Lietuvos karininkas, vėliau partizanas Jonas Jakštas (slapyvardis Pykuolis), kuris 1952 metais prie Želvos buvo sušaudytas. Muziejuje taip pat yra buvusio Trapelių kolūkio pirmininko Aleksandro Vasiliausko, buvusio „Aušros“ kolūkio brigadininko Stanislovo Gudeikos, buvusio Šešuolėlių tarybinio ūkio direktoriaus, ilgamečio saviveiklininko, pučiamųjų orkestro vadovo Boleslovo Krivkos armonikos.
Ekspozicijoje puikuojasi ir televizijos konkurso „Duokim garo!“ laureato Juozo Vasiliausko, Širvintų rajono poeto Algio Kryžanausko, dailininkės Vidos Pečiulytės armonikos. Privatus Jono Pivoro muziejus „Armonika“ buvo oficialiai atidarytas 2002 metų kovo 9 dieną. Jame eksponuojamos įvairaus laikotarpio armonikos, turinčios savo istoriją. Centrinėje ekspozicijos dalyje stovi seniausia armonika, kuri mena caro laikus. Ja paskutinysus grojo Lietuvos karininkas, vėliau partizanas Jonas Jakštas (slapyvardis Pykuolis), kuris 1952 metais prie Želvos buvo sušaudytas. Muziejuje yra buvusio Trapelių kolūkio pirmininko Aleksandro Vasiliausko, buvusio „Aušros“ kolūkio brigadininko Stanislovo Gudeikos, buvusio šešuolėlių tarybinio ūkio direktoriaus, ilgamečio saviveiklininko, pučiamųjų orkestro vadovo Boleslovo Krivkos armonikos. Ekspozicijoje puikuojasi ir televizijos konkurso „Duokim garo“ laureato Juozo Vasiliausko, Širvintų rajono poeto Algio Kryžanausko, dailininkės Vidos Pečiulytės armonikos.