Paolas Kaljaris, paprastai žinomas pravarde Veronezė (Paolos Veronese, it. Paolo Veronese, tikr. Paolo Caliari arba Cagliari, apie 1528 m. - 1588 m. balandžio 19 d.) - italų XVI a. menininkas, kuris savo darbuose derino manieristinio vaizdavimo išraišką su Venecijos spalvos dailės mokykla, tuo pasiekdamas reto savo darbų puošnumo ir spalvinio emocionalumo.
Paolo Veronese - kilmė, mokiniai ir ankstyvoji kūryba
Gimęs Veronoje akmenskaldžio Gabrielės ir jo žmonos Katerinos šeimoje, Paolas iš pradžių mokėsi pas tėvą, tačiau greitai parodė susidomėjimą daile ir perėjo mokiniu pas vietos dailininką Antonio Badile. Manoma, kad mokėsi pas Giovanni Francesco Caroto. Apie 1543 m. Antonio Badile atliktoje altoriaus tapyboje jaučiami laisvi potėpiai dabar priskiriami tuo metu penkiolikmečiui Veronezei. Apie 1546 m. datuojami pirmieji Veronezės užsakymai. Juose Paolas sekė tipiška Šiaurės Italijos dailininkų maniera, paremta aukštojo renesanso idealais.
Manoma, kad Antonijo Badile, neatlaikydamas konkurencijos Veronoje, keliavo po kitus artimus Italijos miestus. Kažkuriuo metu Paolas lankėsi Parmoje, kurioje susipažino su manieristiniais darbais, o apie 1548 m. buvo Mantuoje, kur atliko darbus vietos katedroje. Kelionių metu, manoma, Veronezės ryšiai su mokytoju Badile nutrūko, tačiau jis vėliau (1566 m.) vedė jo dukrą Eleną. Po to kelerius metus dirbo Veronos ir Trevizo apylinkėse kartu su Battista Zelotti, kuris tapo ilgamečiu Veronezės pagalbininku. Tačiau labiausiai to meto Veronezės darbuose pradėjo jaustis Ticiano įtaka. Greičiausiai dėl to dailininkas paskubėjo apsilankyti Venecijoje.
Venecijos mokykla ir Veronezės vadovautasis kelias
Apie 1551-1552 m. Veronezė atliko darbus San Francesco della Vigna bažnyčioje Venecijoje, o trumpam grįžęs į Mantują atliko vieną reikšmingiausių ankstyvųjų darbų „Šv. Antano gundymas“ vietos katedrai (dabar muziejuje Kane, Prancūzijoje). Grįžęs į Veneciją Veronezė pradėjo dirbti San Sebastiano bažnyčioje ir Dožų rūmuose bent nuo 1553 m. Pirmieji šie darbai sukėlė didžiulį venecijiečių susidomėjimą ir įvertinimą. Būdamas vos apie 27 m. amžiaus Veronezė buvo pripažintas vienu didžiausių Venecijos dailininkų. San Sebastiano bažnyčioje dailininkas su pertraukomis dirbo iki 1565 m.
Apie 1558 m. Veronezė gavo užsakymų atlikti darbus Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje (it. Basilica dei Santi Giovanni e Paolo), kurioje galėjo dirbti lygiaverčiai su Tintoretu. Maždaug tuo metu Veronezė pradėjo pirmą daugiafigūrę švenčių kompoziciją „Puota Simono namuose“ (dabar Savojos galerijoje Turine). Tačiau tai buvo gana dar nenusisekusios kompozicijos darbas. Apie 1557-59 m. Veronezė laimėjo konkursą ir dirbo San Marko bibliotekoje, kur atliko apvalios formos tapybos darbų salono lubose. Jie pasižymėjo drastišku perspektyviuoju vaizdavimu, kurio elementus greičiausiai Veronezė bus paėmęs iš Koredžo įtakos Parmoje. Už juos Veronezė buvo apdovanotas aukso grandinėle.
Svarbiausios kompozicijos ir pirmieji didieji užsakymai
Apie 1559-1561 m. Veronezė buvo pakviestas atlikti freskų naujai pastatytos Venecijos aristokrato Barbaro viloje. Tiesiog sutapimas, kad architekto Andrėja Paladijaus šedevras buvo papildytas Paolo Veronezės tapybos šedevrais. 1562 m. Veronezė sulaukė įspūdingo užsakymo iš San Giorgio Maggiore (Šv. Jurgio) benediktinų vienuolių. Būsima drobė turėjo kaboti vienuolyno refektoriume - pietų ir laisvalaikio patalpoje - ir užimti apie 65 m² ploto. Taip nutapytos „Vestuvės Kanoje“. Vienuolių reikalavimas buvo paprastas - pavaizduoti kuo daugiau puotaujančių veikėjų. Paveiksle yra apie 130 veikėjų, tarp kurių žinomos to laikmečio istorinės asmenybės: Pranciškus I, Suleimanas Didysis, Karolis V ir kiti.
Apie 1560 m. Veronezė pabuvojo Romoje, kurioje studijavo antikinius ir žymių Renesanso meistrų, kaip Rafaelis ir Mikelandželas, darbus. Grįžęs į Veneciją, Paolas buvo užverstas užsakymais, kad net turėjo atmesti Ispanijos karaliaus Pilypo II kvietimą atvykti dirbti į Madridą. 1566 m. Veronezė trumpai grįžo į Veroną ir vedė savo buvusio mokytojo Badile dukrą Eleną, su kuria susilaukė 5 vaikų. Jis pradėjo gauti daug užsakymų paveikslams iš užsienio, daugiausia alegorinėms scenoms, tačiau dailininkas geriausiai jautėsi su jam pažįstamų biblijinių istorijų siužetais. Tačiau viską pralenkė „Paskutinė vakarienė“, sukurta dominikonų Šv. Jono ir Pauliaus bazilikoje. Šis, dar vienas daugiau nei 60 m² ploto darbas, turėjo pakeisti 1571 m. gaisro metu pražuvusį Ticiano paveikslą. 1573 m. baigtoje drobėje Veronezė pasirinko ypač žemą žiūrovo perspektyvos tašką. Pati drobė sulaukė katalikų Inkvizicijos dėmesio. Dailininkas buvo iškviestas į apklausą pasiaiškinti (kadangi drobėje buvo pavaizduoti vokiečiai, o Vokietijoje tuomet vyko antikatalikiška reformacija). Galų gale dailininkui buvo liepta pertapyti drobės veikėjus, tačiau Paolas rado paprasta sprendimą - pervadinti paveikslą.
Vėlyvajame kūrybos periode Paolo kompoziciniai sprendimai jau nebuvo tokie drastiški, tačiau meistras pasiekė dar didesnės spalvų raiškos ir subalansavimo. Vienas iš pačių įstabiausių jo brandos darbų yra „Lepanto mūšis“ (1571 m.). Be to, Veronezė pasižymėjo kaip neblogas portretistas. 1575 m. Paolas susilaukė ir svarbaus valstybinio užsakymo darbams Dožų rūmuose. Čia atliko trijų kambarių tapybą tiek freskos, tiek aliejinių paveikslų technika, tarp kurių išsiskiria „Venecijos apoteozė“. Apie 1582-1584 m. dailininkas dar dirbo Šv. Paolas Veronezė mirė 1588 m. balandžio 19 d. po peršalimo. Palaidotas San Sebastiano bažnyčioje Venecijoje, kurią ištapė beveik pats vienas.
Veronezės palikimas ir jo vieta Venecijos tapybos istorijoje
Didelis dailininko produktyvumas užmaskavo Veronezės asmeninio gyvenimo faktus. Amžininkų jis prisimenamas kaip gero ir malonaus būdo žmogus. „Vestuvės Kanoje“ laikomas didžiausiu dailės šedevru, pagrobtu ir negrąžintu prancūzų iš Italijos Napoleono karų metu. 1989 m. Luvre buvo pradėtas paveikslo „Vestuvės Kanoje“ restauravimas, tačiau jo metu 1992 m. „Mistinės Šv. Išminčių pagarbinimas“ (1582, Šv. Terminas „Renesansas“ (pranc. XIV a. pradžios iki XVI a. vidurio ar pabaigos. dažniausiai naudojamas norint atspindėti naują atgimimo dvasią mene) ryškiausiai Renesansas skleidėsi Italijoje.
Venecijos tapybos mokykla išsiskyrė spalviniais sprendimais, šviesos efektų studijomis ir matmenų kompozicijomis, kuriose atsispindėjo gilesnis koloritas, svyruojanti šviesa ir turtingos spalvų natos. Ryškiausi Venecijos tapybos dailininkai yra Tiziano Vecellio (Ticianas Večelio), Paolo Veronese (Paolo Veronezė), Jacopo Comin-Tintoretto (Jakopo Komin-Tintoreto). Jie kūrė laikotarpiu, kai menininkai siekė subalansuoti detalės grožį su dramatiška kompozicija, o Venecijos mokyklos savitumai buvo įtvirtinti spalvos, šviesos ir tekstūrų derinyje.
Didžiausio dėmesio skyrė spalvoms ir šviesos ritmams, o piešiniu domėjimasis buvo mažesnis. Ankstyvojo Renesanso laikotarpiu gamtos vaizdas buvo statiškas, o peizažai pradėta plėtoti jau XV a. laikotarpyje. Tizianas laikomas vienu iš svarbiausių dailininkų, kurio spalvos ir šviesos supratimas darė įtaką visoms vėlesnėms kartoms. Iš Venecijos mokyklos išaugo žanrai ir tapybos technikos, kurios įtaka išliko per šimtmečius, o šios mokyklos bruožai atgijo XVIII a. laikais.