Miškai, jų ekosistemos pasižymi didele rūšių įvairove. Milijonus metų miškuose gyvena tūkstančiai įvairių gyvūnų ir augalų rūšių. Dauguma miško gyvųjų organizmų prisitaikė gyventi senuose medžiuose ir sausuoliuose. Pirmykščiai - tai vietinių medžių rūšių miškai, kuriuose nėra žmogaus veiklos padarinių. Natūralūs - tai miškai, kurie buvo atkurti vietinėmis medžių rūšimis ir jiems yra būdingi natūralios miškų ekosistemos požymiai. Pasaulyje apie trečdalis miškų yra pripažįstami kaip pirmykščiai, tačiau jų plotai nuolat mažėja. Lietuva tik Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu garsėjo pirmykščiais miškais, tačiau šiuo metu mūsų šalyje, kaip ir visoje Europoje, tokie miškai beveik išnykę. Vis dėlto Lietuva yra viena iš nedaugelio Europos Sąjungos valstybių, išsaugojusi santykinai didelius natūralių miškų plotus. Biologinės įvairovės puoselėjimui kuriamos saugomos teritorijos. Pasaulyje apie 460 milijonų hektarų miškų yra skirta biologinės įvairovės išsaugojimui.
Vietovės vardas susijęs su druska. Druskininkas - asmuo, vertėsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno. Dabartinio miesto ir jo apylinkių teritorijoje aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių: akmeninių kirvukų, titnago dirbinių, keramikos liekanų. Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui.
Šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII-XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo ,,gydyti". XVIII a. 1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas, vietovę aplankė Lietuvos-Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų. Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkų kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. 1838 m. pastatyta 14 vonių gydykla, kuri 1840-1841 m. praplėsta iki 50 vietų. Šią gydyklą 1894 m. sunaikino gaisras. Po gaisro buvo pastatyta dar didesnė mūrinė balneologinė 150 vietų gydykla. 1841 m. įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis 1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas ,,Druskininkų šaltinių undinė".
N XIX a. Per Pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m. pavasarį oficialiai atidarytas pirmas kurortinis sezonas po karo, tačiau kurortas atkurtas tik 1930 metais, iniciatyvą perėmus Lenkijos krašto bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius (1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių), pastatyta daug naujų vilų. 1924-1939 m. buvo ypač populiarus gydytojos E. Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas (,,Zaklad lecznicznego stosowania slonca, powietrza i ruchu"). Parke veikė vyrų, moterų ir vaikų sektoriai. Po Antrojo Pasaulinio karo, 1951 m., parko atkuriamuosius darbus pradėjo bei toliau taikė gydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis Dineika. Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR žmonių gydymui. Druskininkus garsina ne tik unikalios gamtos versmės, bet ir pasaulinę šlovę pelnę menininkai. Čia kūrė dailininkas ir kompozitorius M. K.
Tačiau kurortas garsėjo ne tik pasilinksminimais. 1913 metais Druskininkuose sveikatos sėmėsi 18 600 žmonių. Tarpukariu Europoje pradėjo populiarėti sveiko gyvenimo būdo principai. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas ir saulė teigiamai veikia organizmą. Netrukus ir Druskininkuose pradėta diegti naujoviška gydymo metodika. Talentingos gydytojos Eugenijos Levickos parke terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga. E. Levickos darbą po Antrojo pasaulinio karo tęsė Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika, kuris prikėlė parką antram gyvenimui: išvystė ir papildė parką naujomis sveikatingumo metodikomis, sukūrė kaskadų ir aerojonoterapijos paviljonus, „Saulės“ pėsčiųjų ir dviračių taką. Druskininkams tapus TSRS sąjunginės reikšmės kurortu, sanatorijos pradėjo dirbti ištisus metus. Pastatyta daug didelių gelžbetoninių konstrukcijų: „Eglės“, „Lietuvos“, „Vilniaus“, „Nemuno“ ir kitos sanatorijos, Fizioterapijos gydykla (dabar Vandens parkas). Be oficialių apgyvendinimo paslaugų, poilsiautojai galėjo rinktis iš beveik dviejų tūkstančių privačių gyventojų butų. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nutrūkus turistų srautams iš buvusios TSRS ir mažėjant teritorinių ligonių kasų finansuojamų ligonių srautams iš kitų Lietuvos miestų, Druskininkai išgyveno ekonominę - socialinę krizę. 2000 metais Druskininkų savivaldybė ėmėsi gaivinti kurortą, skatindama ir inicijuodama turistų traukos centrų kūrimą bei teikdama lengvatas verslo plėtrai. Jau 2003 metais po rekonstrukcijos atidaryta Druskininkų gydykla (buv. Per dešimtmetį renovuota miesto infrastruktūra, privatizuoti ir atnaujinti viešbučiai ir sanatorijos. Miestas pasipildė nuotykių parku, golfo aikštynu, vandens pramogomis, klubais, naujomis maitinimo ir apgyvendinimo įstaigomis. 2006 metais atidarytas Vandens parkas, 2011 - dengtas žiemos pramogų kompleksas „Snow Arena“, tais pačiais metais pastatytas naujas tiltas per Nemuną. 2012 metais po rekonstrukcijos atidarytas senųjų gydyklų parkas ir muzikinis fontanas. 2015 metais abu Nemuno kraštus sujungė ekologiškas lynų keltuvas. Vien į viešosios paskirties objektų atnaujinimą 2000 - 2015 metais investuota daugiau kaip 300 milijonų eurų savivaldybės biudžeto ir įvairių fondų lėšų.
Šiuo metu žemės ūkis susiduria su iššūkiais aprūpinti maistu vis daugiau gyventojų pasaulyje, taip pat prisidėti prie neigiamo poveikio aplinkai ir klimato kaitai mažinimo, neatsinaujinančių energijos išteklių tausaus naudojimo, prisitaikyti prie naujų klimato sąlygų. Šias problemas spręsti padeda specifinė ūkininkavimo rūšis - agrarinė miškininkystė. Agrarinė miškininkystė pripažįstama kaip žemės naudojimo sistema, pajėgi aprūpinti ne tik maistu, statybine mediena, kitais gamybos produktais, bet tuo pat metu sauganti ir atkurianti ekosistemas, didinanti jų aplinkosauginę vertę. Ji dažnai apibūdinama kaip specifinė ūkininkavimo forma ir gamtai draugiškas ūkininkavimo būdas. Ši ūkininkavimo praktika pasaulyje žinoma ir taikoma jau šimtmečius. Pavyzdžiui, Europoje iki viduramžių buvo įprasta, iškirtus menkavertį mišką ir sudeginus medžius bei krūmus, įdirbtame plote auginti įvairius žemės ūkio augalus, kartu auginant ir toje pačioje žemėje pasodintus medžius. Tokia „ūkininkavimo sistema" Europoje nebetaikoma, nors Suomijoje buvo plačiai naudota iki XVIII a. pabaigos, o atskirose Vokietijos vietovėse praktikuota iki 1920 metų. Americas tropikuose gyventojai taip pat stengiasi gauti kuo daugiau naudos iš miško ekosistemos. Pavyzdžiui, Centrinėje Amerikoje ilgą laiką ūkininkavimas pasižymėjo tuo, kad žemdirbiai vidutiniškai augindavo dvi dešimtis augalų rūšių ne didesniuose kaip 0,1 ha sklypuose. Augalus jie sodindavo „aukštais“: pirmiausia kokosines palmes ar melionmedžius, toliau - žemesnius, tokius kaip bananmedžius ar citrinmedžius, vėliau - krūmus (kavamedžius, kakavmedžius), aukštesnius vienmečius augalus, pvz., kukurūzus, galiausiai - žemaūgius augalus, pavyzdžiui, moliūgus. Tokia skirtingų augalų įvairovė imitavo mišrių tropinių miškų sluoksninį išsidėstymą. Tropinėje Azijoje praktikuotas kompleksinis ir kiek sudėtingesnis „judantis“ auginimo būdas. Kertant mišką ir žemę pritaikant žemės ūkio poreikiams, sąmoningai buvo paliekami kai kurie medžiai, kurių lapija suformuodavo apsauginį skliautą ir taip sumažindavo pernelyg didelį saulės poveikį pasėliams. Medžiai, kurie buvo sodinami ar išsaugomi kaip natūralaus miško dalis, tapo neatskiriama ūkininkavimo sistemos dalimi: jie aprūpino gyventojus maistu (pvz., mangai, kokosai), vaistais, statybine mediena, kosmetikoje naudojamomis medžiagomis ir pan. Afrikoje taip pat nuo seno batatai, kukurūzai, moliūgai ir pupos buvo auginami kartu su pavieniais medžiais. Pastebėta, kad toks ūkininkavimo būdas yra nebrangi priemonė dirvožemio derlingumui palaikyti, taip pat kovojant su erozija ir maisto medžiagų išplovimu. Taigi verčiantis žemės ūkiu, medžiai buvo neatskiriama žemės naudojimo sistemos dalis. Jie buvo sąmoningai išsaugomi žemės ūkio naudmenose. Tokio ūkininkavimo tikslas buvo ne medienos, o žemės ūkio produktų gamyba. Agrarinės miškininkystės kaip ūkininkavimo būdo reikšmė ypač sustiprėjo 1970 metais. Taip pat 1977 m. buvo įkurta Agrarinės miškininkystės tyrimų tarptautinė taryba, vėliau pavadinta Agrarinės miškininkystės tyrimų tarptautiniu centru. Šiandien agrarinės miškininkystės kursas dėstomas daugelyje pasaulio universitetų ir kitų mokymo įstaigų. Jis skaitomas ir Aleksandro Stulginskio universiteto studentams.
Verslo specifika: Tradicinis mišką ar graikinių riešutmedžių plantaciją auginantis ūkis, kurio specializacija - vienos augalų rūšies auginimas žemės sklype ilgą laiką, nėra agrarinę miškininkystę plėtojantis ūkis. Agrarinė miškininkystė - tai ūkininkavimo sistema, jungianti tradicinį ūkininkavimą ir miškininkystę tame pačiame žemės plote. Tai - sąmoningas medžių ir kitų daugiamečių sumedėjusių augalų rūšių integravimas į žemės ūkio veiklą, kai jie kartu auginami su žemės ūkio augalais ir/arba gyvuliais. Kitaip tariant, agrarinė miškininkystė - tai „medžiai ūkiuose“.Agrarinė miškininkystė jungia žemės ir miškų ūkių praktikas, siekiant sukurti kuo įvairesnes, naudingesnes, produktyvesnes, pelningesnes ir tvaresnes žemės naudojimo sistemas. Šis ūkininkavimo būdas apima pasėlių auginimą tarp medžių alėjų, ganyklas tarp medžių, ūkininkavimą miške (spyglių rinkimą, grybų auginimą), priešvėjinių juostų iš medžių formavimą pasėlių laukuose, pakrančių zonų sodininkystę. Be to, agrarinė miškininkystė teikia tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes pajamas, kurios siejamos su kokybiškos prekinės medienos, medienos biokurui ar pan. pardavimu. Agrarinė miškininkystė ypač paplitusi Pietų Amerikoje, Pietryčių Azijoje, Užsachario Afrikos šalyse, tačiau ji vystoma ir Europoje. 2010 m. daugiau nei 10 proc. medžiais apsodintas žemės ūkio naudmenų plotas Europoje siekė 1 099 tūkst. kv. km ir sudarė 11 proc. šio ploto pasaulyje. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai rekomenduoja ūkininkams mokėti atlygį už ekologiškas paslaugas, o Lietuvos kaimo plėtros programos rašymas kol kas nesuteikia paramos agrarinei miškininkystei.
Invazinių rūšių valdymas miško ekosistemoje
Invazinės rūšys - nemenkas galvos skausmas bet kurioje teritorijoje puoselėjamai florai ar faunai. Miškų savininkams ši problema taip pat gali tapti opi. Tikslingai ar netyčia iš kitų valstybių patekusios medžių rūšys paprastai pasižymi sparčiu plitimu ir tuo, kad nustelbia daugybę šimtmečių gyvavusius vietinius medžius bei stengiasi užimti jų vietą. Tad kova su invazinėmis rūšimis yra labai svarbi norint išsaugoti vietines miško ekosistemas, jų sveikatą, ekonominį gyvybingumą ir socialinę vertę. Lietuvoje invazinės medžių rūšys yra dvi: baltažiedė robinija ir uosialapis klevas. Uosialapis klevas didžiausią grėsmę kelia augdamas upių pakrantėse, nes ten suauga į tankius sąžalynus ir ilgainiui taip pat išstumia vietines rūšis bei keičia paupių buveines. Sėklos iš upių gali nuplaukti tolius ir į naujas vietas. Invazinių rūšių įsigalėjimas gali paveikti kitus organizmus: grybus, bakterijas ir ligas. Jie gali sutrikdyti ekologinius procesus, tokius kaip kitų medžių maistinių medžiagų apykaita, augalų apdulkinimas ir sėklų sklaida, todėl miško ekosistemos destabilizuojamos. Reguliarios invazinių rūšių prevencijos svarba ir priemonės - nuo nuosavo miško stebėjimo iki teisinių reglamentų įgyvendinimo su Valstybine miškų tarnyba.
Jeigu invazinės rūšys auga miško žemėje, pagal Miško kirtimų taisyklių nuostatas, invazinių medžių rūšų kirtimo amžius visų grupių miškuose neribojamas. Ministerija nurodo, kad norint kirsti pavienius invazinius žalius medžius, reikia pateikti Valstybinės miškų tarnybos teritoriniam poskyriui pranešimą apie ketinimą kirsti mišką. Visoje Europoje aptinkama apie 11 tūkst. svetimų šiam kontinentui augalijos rūšių ir šis skaičius sparčiai auga, mat kiekvienais metais nustatomos dešimtys naujų augalų, kurie į mūsų žemyną pateko iš kitų pasaulio regionų. Dėl to iš dalies galima paploti per petį Lietuvos miškininkams ir miškų savininkams, kurie istoriškai pakankamai skeptiškai vertino idėją mūsų krašte auginti egzotines medžių rūšis. Kovojant su invazinėmis rūšimis, efektyviausiai veikia prevencija. Reguliarus nuosavo miško stebėjimas gali padėti nustatyti invazines rūšis ankstyvoje jų augimo stadijoje. Invazinės rūšys dažnai keičia miško ekosistemų struktūrą ir sudėtį, todėl nyksta biologinė įvairovė ir ekosistemos funkcijos.
Druskininkų kurorto istorija ir sveikatos tradicijos
Druskininkų miestui vardą davė druska - viena brangiausių ir būtiniausių senovės prekių. Tačiau su laiku įsitikinta, kad Druskininkų sūrūs vandenys mažai tinkami valgomosios druskos gavybai. Gražių rožinės spalvos kristalų prekybai susidarydavo per mažai. Atsitiktinumas lėmė, kad su laiku vietos gyventojai sužinojo apie visiškai kitokią vietinio vandens savybę: stebuklingas gydymo galias. Senoliai pasakoja, kad pirmas ligonis, pasveikęs Druskininkuose sūrių vandenų dėka, buvo arklys. XVIII amžiuje vietiniai „druskininkai“ jau gerai žinojo, kaip pritaikyti gausius sūrymo telkinius. Labiausiai išgarsėjo liaudies gydytojas Sūrutis, tris sezonus iš eilės gydęs savo pacientą mineralinėmis voniomis. Oficialia Druskininkų kurorto įkūrimo data laikoma 1794 metų birželio 20 diena, kai Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karaliaus Stanislovas Augustas Poniatovskis savo dekretu suteikė vietovei gydomosios vietovės statusą. Mokslininko, ištyrusio Druskininkų mineralinis vandenis vardas buvo Ignatas Fonbergas. Vilniaus universiteto profesorius nustatė, kad Druskininkų vandenys priklauso šaltųjų chloridinių vandenų grupei. Pripažinta Druskininkų šaltinių galia tapo nauju kurorto kertiniu akmeniu. 1837 m. kurorto įrengimo projektą patvirtino Rusijos imperatorius Nikolajus I. Projektui skirta 25 tūkstančiai sidabrinių rublių paskola. Nusausintos pelkės ir jų vietoje nutiestos balto smėlio alėjos. Pastatytos pirmosios gydyklos. Įrengti teniso kortai ir boulingo takeliai. Vasarą veikė teatras. XIX amžiaus pabaigoje Druskininkai jau buvo madinga vasaros atostogų vieta.
XX amžiaus pradžioje kurortas dar labiau suklestėjo. Druskininkuose vasaras leido Peterburgo, Varšuvos, Gardino, Vilniaus aukštuomenė ir meno žmonės. Visą sezoną buvo rengiami koncertai, spektakliai, šokiai, grožio konkursai. Eliza Ožeškienė sėmėsi čia įkvėpimo savo apsakymams, Napoleonas Orda - architektūriniams peizažams. Gyvendamas Druskininkuose, M. K. Tačiau kurortas garsėjo ne tik pasilinksminimais. 1913 metais Druskininkuose sveikatos sėmėsi 18 600 žmonių. Tarpukariu Europoje pradėjo populiarėti sveiko gyvenimo būdo principai. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas ir saulė teigiamai veikia organizmą. Netrukus ir Druskininkuose pradėta diegti naujoviška gydymo metodika. Talentingos gydytojos Eugenijos Levickos parke terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga. E. Levickos darbą po Antrojo pasaulinio karo tęsė Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika, kuris prikėlė parką antram gyvenimui: išvystė ir papildė parką naujomis sveikatingumo metodikomis, sukūrė kaskadų ir aerojonoterapijos paviljonus, „Saulės“ pėsčiųjų ir dviračių taką. Druskininkams tapus TSRS sąjunginės reikšmės kurortu, sanatorijos pradėjo dirbti ištisus metus. Pastatyta daug didelių gelžbetoninių konstrukcijų: „Eglės“, „Lietuvos“, „Vilniaus“, „Nemuno“ ir kitos sanatorijos, Fizioterapijos gydykla (dabar Vandens parkas). Be oficialių apgyvendinimo paslaugų, poilsiautojai galėjo rinktis iš beveik dviejų tūkstančių privačių gyventojų butų. Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nutrūkus turistų srautams iš buvusios TSRS ir mažėjant finansuojamų ligonių srautui, Druskininkai išgyveno ekonominę - socialinę krizę. 2000 metais savivaldybė ėmėsi gaivinti kurortą, skatindama turistų traukos centrų kūrimą bei teikdama lengvatas verslo plėtrai. 2003 metais po rekonstrukcijos atidaryta Druskininkų gydykla. Miestas pasipildė nuotykių parku, golfo aikštynu, vandens pramogomis, klubais, naujomis maitinimo ir apgyvendinimo įstaigomis. 2006 metais atidarytas Vandens parkas, 2011 - Snow Arena, 2011 metais pastatytas tiltas per Nemuną. 2012 metais atidarytas senųjų gydyklų parkas ir muzikinis fontanas. 2015 metais Nemuno krantus sujungė ekologiškas lynų keltuvas. Vien į viešosios paskirties objektų atnaujinimą per 2000-2015 metus investuota daugiau kaip 300 milijonų eurų.
Agrarinė miškininkystė: tarp žemės ūkio ir miško
Šiuo metu žemės ūkis susiduria su iššūkiais aprūpinti maistu vis daugiau gyventojų ir prisidėti prie aplinkosaugos bei klimato kaitos mažinimo. Šias problemas spręsti padeda agrarinė miškininkystė - ūkininkavimo sistema, jungianti tradicinį ūkininkavimą ir miškininkystę tame pačiame žemės plote. Ji yra ekologiškai sudėtinga bei praktiškai naudinga, nes medžiai ir kiti daugiamečiai augalai kartu su žemės ūkio augalais ir gyvuliais sukuria įvairias pajamas ir ekologiškai vertingas sistemas. Agrarinė miškininkystė pasaulyje žinoma ir taikoma jau šimtmečius. Pavyzdžiui, Europoje iki viduramžių buvo įprasta ūkininkauti miškingoje teritorijoje, tačiau Europoje ši praktika nėra plačiai taikoma. Tačiau Amerikoje ir Azijoje ji išliko ir plėtojama įvairiais pavidalais. 1970 metais agrarinės miškininkystės reikšmė ypač sustiprėjo dėl pasaulio ekonominių ir aplinkosaugos pokyčių, įtraukiant Tarptautinę tarybą ir Jungtinių Tautų institucijas į tyrimus ir plėtrą. Daugelyje pasaulio regionų agrarinė miškininkystė jau įsitvirtinusi ir plečiasi. Jungtinių Tautų maisto ir žemės ūkio organizacijos ekspertai rekomenduoja už šias paslaugas suteikti atlygį - subsidijas, mokesčių lengvatas, infrastruktūros paramą ir kt. Lietuvoje agrarinė miškininkystė nėra remiama. Lietuvos kaimo plėtros 2014-2020 m. programoje parama agrarinės miškininkystės sistemoms kurti nenumatyta.
Agrarinės miškininkystės sistemos tipai
Vienas iš jų - miško ir augalininkystės sistema, kai medžiai auginami kartu su žemės ūkio augalais arba uogomis. Kitas - miško ir ganyklų sistema, kuriose auginami pašariniai augalai ar gyvuliai. Trečiasis tipas - augalininkystės, miško ir ganyklų sistema, kuri jungia visus tris komponentus: žemės ūkio augalus, gyvulius ir medžius. Paprasčiausio pavyzdžio atveju galima auginti vienmečius ir daugiamečius augalus bei laikyti gyvulius, o užaugintus produktus naudoti maistui, pašarui ir kt. Medžiai dažnai auginami dėl vaisių, tačiau gali būti naudojami kaip kuro šaltinis. Vaismedžių soduose tarpueilius galima naudoti kaip ganyklas. Bitininkystė laikoma papildoma agrarinės miškininkystės veikla, derinant ją su sodininkyste. Bitės ne tik suneša medų, bet ir apdulkina žydinčius augalus. Blogai apdulkinti augalai duoda mažesnį derlių. Kitos agrarinės miškininkystės sritys apima mišką, vandens augalus ir vandens gyvūnus, didesnį gamybos įvairovę ir naudas žmogui. Agrarinė miškininkystė teikia trumpalaikes ir ilgalaikes pajamas, įvairovina pajamų šaltinius ir skatina tvaresnį žemės naudojimą. Agri miškininkystė koordinuoja žemės ir miškų ūkius, jungia skirtingas praktikas ir augalus su vištomis, kiaulėmis ar kitais gyvūnais.
- Jungtinių Tautų FAO ekspertai siūlo mokėti už ekologiškas paslaugas, teikiamas visuomenei.
- 2010 m. 43 proc. pasaulio žemės ūkio naudmenų buvo apsodinta miškais; agrarinė miškininkystė plėtota daugiau nei 1 mlrd. ha.
- Europos plėtra ir regioniniai pasiekimai: 11 proc. pasaulio žemės ūkio naudmenų plotų Europoje buvo apšalinta miškininkyste.
tags: #druskininku #misko #ekosistema #vikipedija