Rondos autobusų stotyje susimokėjome po 12.72 € už bilietą ir apie 17 val. išriedėjome. Mūsų laukė 115 km. pasivažinėjimas Andalūzijos keliais. Žinoma, besižvalgant pro langą ir niekaip neatsistebint andalūzų darbštumu, laikas pralėkė beregint. Mes jau Jerez de la Frontera (trumpiau Jerez) - chereso gimtinėje.
Išlipę autobusų stotyje pirmiausia bandėme susirasti turizmo informaciją ar spaudos kioskelį - labai mums reikėjo Jerez žemėlapio, be jo kaip be rankų. Deja, sekmadienio pavakarė ir visos informacijos bei parduotuvėlės uždarytos. Sukis kaip išmanai. Iš autobusų stoties išėjome tiesiai į Plaza de la Estación, kurioje puikuojasi geležinkelio stotis. Neapsirikau, iš tiesų puikuojasi - labai jau graži. Jos istorija prasidėjo 1854 metais. Tuomet buvo atidaryta pirmoji geležinkelio linija Andalūzijoje, tarp Jerez ir Trocadero uosto. Geležinkelio atkarpa tesiekė 27 km. Pirmasis stoties pastatas buvo paprasta trobelė iš medžio ir plytų. Dabartinis stoties pastatas pastatytas 1928-1932 m. ir jo statybą paskatino Sevilijoje vykusi tarptautinė paroda. Jerez buvo tarpinė stotelė iš JAV atvykstantiems turistams. Stoties dizainą kūrė architektas Anibal Gonzales, tas pats, kuris darbavosi ir prie Plaza de la Espana Sevilijoje. Nors ne visi šaltiniai tai patvirtina, stoties faktūra iš tiesų labai panaši į Plaza de la Espana - daug Mudejar architektūros elementų (mauriško, romaniško ir gotikinio stilių mišinys), įvairūs keraminių emaliuotų plytelių raštai (azulejos), bokšteliai ir lengvos kolonos - žavu, galėtų būti rūmai, o ne stotis J
Tada pasirodė mūsų tikslas - apžiūrėti Jerez centrą. Iš stoties išėjome ir sekėme nurodymams į Plaza las Angustias ir už jo - La Capilla de las Angustias. Nuorodos vedė į mažąją aikštę su gotikos laikotarpio pamėgėta architektūra. Taip pat aplankėme Iglesia de San Miguel ir Centro istorinius plotus. Jerez de la Frontera pavadinimas (kastilų dialektu Xerez) siekia finikiečių laikus ir kildinamas iš Xera, Seres, arabų vadinamas Sherish. Miestas ėjo iš rankų į rankas: priklausė Romos imperijai ir buvo vadinamas Astai Regia. Po Vakarų Romos imperijos žlugimo miestas ėjo iš rankų į rankas, kol XII - XIII a. pateko į rankas iš berberų musulmonų dinastijos kilusiems almohadams. Miestas pradėjo sparčiai augti, sukūrė savo apsaugos sistemą ir dabar esamą senamiesčio gatvių raizgalynę. Augimui sąlygas kūrė vyno pramonė ir patogi susisiekimui vieta. Jerez de la Frontera buvo lyg ir Ispanijos siena tarp maurų ir krikščionių valdomos Ispanijos regionų. 1264 m. Jeras de la Frontera pereina Kastilijos karalystės žinion, o nuo XV a. chereso vynai miestą išgarsina ir už Atlanto. Todėl, nepaisant XVII a. Šiuo metu mieste gyvena apie 215 tūkst. gyventojų. Miestas yra penktas pagal dydį Andalūzijos regione. Pagrindinė Jerez ekonomikos šaka tradiciškai sutelkta į vyno pramonę, tačiau miestas garsėja ir grūdų, daržovių, vaisių, arklių bei galvijų auginimu, Čia gaminamas puikus konjakas, gražūs buteliai ir vyno statinės. Jerez laikomass Ispanijos karinio žirgyno baze (Yeguada Militar de Jerez de la Frontera).
Pastaraisiais metais miestas didelį dėmesį skiria turizmo industrijai, kuriai kaip reklamą naudoja cheres, žirgynus bei flamenko. Maria Dolores "Lola" Flores Ruiz buvo dainininkė, šokėja ir aktorė. Lola Flores gimė 1923 m. Jerez de la Frontera ir buvo Ispanijos čigonų kultūros ikona, pripažįstama visoje Ispanijoje, taip pat tarptautiniu mastu. Flores nebuvo čigonų kilmės, tačiau ji tapatinama su romų kultūrą. Ji tapo garsia šokėja ir dainininke labai jauno amžiaus. Savo didžiausios sėkmės ji sulaukė apie 1951 metus, šokdama drauge Manolo Caracol. 1958 metais ji ištekėjo už čigonų kilmės gitaristo Antonio González el Pescaílla. Lola Flores susilaukė trijų vaikų: Dolores González Flores, Antonio Flores ir Rosario Flores. Lola Flores mirė 1995 metais, sulaukusi 72 metų. Netrukus po jos mirties, jos sūnus Antonio Flores nusižudė perdozavęs narkotikų. Už paminklo auga alyvmedžiai, toliau stovi Pallacio de Villapanes, kuriuose planuojama įrengti muziejų Lolai Flores. Taip pat aplankytina Baria gatvė su La Capilla de las Angustias kiemus ir Iglesia de San Miguel.
Toliau kelionė tęsėsi per Plaza del Arenal, Alcazar tvirtovę ir mečetes, į kurias žiūrėjome su susidėliojusiu planu. Plaza del Arenal - aikštė, kurioje buvo vykdytos dvikovos, o dabar čia pramogos ir vieši pasirodymai. Iš Plaza del Arenal pasukome Armas gatve iki buvusios miesto sienos. Miesto sienos ilgis siekė 2,5 km, o išliko tik fragmentai ir XII a. statyta Alcazar tvirtovė. Be to, lankytina Santa Maria la Real koplyčia ir arabų pirtys. Paseo de la Alameda Vieja buvo rekonstruota 1981 m. Tai nuostabi alėja, kurioje dominuoja Polisandramedžiai - Jacaranda. Aplenkdami Gonzalez Byass bodegos vartus, pasiekėme Jerez katedrą Colegiata de Nuestro Señor San Salvador, pradėtą statyti 1695 m. gotikos stiliumi, o baigtą iki 1778 m. su baroko ir neoklasicizmo elementais. Katedra - vieni didžiausių maldos namų mieste, o varpai - įspūdingi. Po ekskursijos grįžome į viešbutį pailsėti ir ruoštis kitai dienai.
Ryte rytinę pusryčių dalį pavyko gauti lengvai - administratorė klausė, ką norime gerti, ir kiekvienam padavė kavos ar arbatos su dideliu pasirinkimu. Toliau - Paseo de la Alameda Viejo link, kur laukė Gonzalez Byass - viena iš didžiausių bodegų Jerez, kurioje į bilieto kainą įeina ekskursija ir degustacija. Bilietai kainavo 15.50 €, o degustacijos metu buvo pristatyta bodega istorija, rodomi presai ir distiliavimo patalpos, bei pristatyta Chereso gamybos tradicija. Pasaulyje žinoma „Lepanto“ brendžio gamyba patenka į ekskursiją; pelės ir vyno saugojimo istorijos žavi lankytojus. Taip pat paminėtina ir vienoje salėje stovinti taurė su kopėtėlėmis, kurias ryte randa tuščią - legenda apie vyno peles skamba iš chapako. Po ekskursijos vykome į miestą praleisdami laiką mieste, norėdami paragauti skanių chereso rūšių ir pamatyti Calle Ciegos gatvelę, kuri yra viena iš įdomiausių Jerez gatvių.
Taip pat nusitaikėme į vėlesnį kelionės etapą - į Gibraltarą. Čia laukė ne tik kalnų vaizdai, bet ir laukinės beždžionės bei didelė turistinė infrastruktūra. Pasidalinome į dvi grupes siekdami išvengti ankštumo - vieni liko Kordoboje su nakvyne, kiti patraukė link Gibraltaro. Gibraltaro lankomasis kalnas siūlo keliones dviračiais ar pėsčiomis, o kai kuriose vietose atsiveria nuostabios panoramos į Atlanto vandenyną ir Afrika. Priekyje - Madride sklandantys planai: apsilankyti Alcala de Henares, kur randasi geras viešbutis netoli Madrido oro uosto. Tačiau kelionės metu svarbu pamąstyti apie laiką, transportą ir biudžetą, ypač kalbant apie keltuvų bilietų kainas ir įėjimus į lankytinas vietas.
Kai kurios nuorodos šiame straipsnyje yra partnerių nuorodos. Meilės romaną su Andalūzija galite pradėkit skaitydami šias istorijas. Visos jose minimos vietos - mūsų aplankytos, patiekalai - išragauti, emocijos - išgyventos, o patirtys užrašytos su neslepiama meile šiam kraštui. Pradžioje buvo klausimai, į kuriuos teko atsakyti raštu: kas atvyksta, apsilankymo tikslas, kam bus naudojamos nuotraukos, kur bus skelbiamas straipsnis ir kas jį skaitys. Nuotraukas be atskiro suderinimo publikuoti draudžiama, o jų derinimas po apsilankymo truko net kelis mėnesius.
Flamenko šou – genties emocijos Andalūzijoje
tags: #cheresas #lankytinos #vietos