Dažniausia dviejų aukštų namo pamatų kaina sudaro 20-30 % viso statinio karkaso kainos, o jei statomas ir rūsys iki 50 %. Tiesa, jei namas statomas ant šlaito arba drėgnoje vietovėje, pamatai kainuos daugiau.
Daugelis užsakovų klysta manydami, kad norėdami sutaupyti, renkasi tipinį projektą. Tai nėra blogas pasirinkimas, tačiau tokiuose projektuose būna apskaičiuoti tipiniai pamatai, o juos kiekvienu atveju reikėtų skaičiuoti atskirai. Prieš skaičiavimus būtina atlikti inžinerinius geologinius tyrimus, kurių metu bus ištirtos grunto savybės planuojamoje statybų aikštelėje. Pradedant statybas reikia atsakingai nužymėti būsimo pastato ribas, nes nedideli ir akiai nepastebimi nesklandumai pasirodys statybų eigoje. Norint namo projektą pritaikyti konkrečiai vietovei, reikia žinoti tos vietos grunto tipą, įšalimo gylį, gruntinių lygį ir vandens lygį, paviršiaus reljefą ir panašiai. Pamatų liejimą reikėtų patikėti profesionalams, nes nedideli po žeme paslėpti defektai išryškėja ne iš karto. Vėliau juos pašalinti gali būti labai sudėtinga arba net neįmanoma.
Pamatai: tipai, jų funkcijos ir kainori jų naudoti
Pagal konstrukciją pamatai skirstomi į blokinius, monolitinius ir gręžtinius. Dažniausia mažaaukščiams namams statyti naudojami gręžtiniai pamatai. Gręžtiniai pamatai pasiteisina, kai silpnam gruntui tenka didelės apkrovos arba yra aukštai laikosi gruntinis vanduo. Norint, kad namas būti tvirtas ir ilgai tarnautu, būtų apsaugotas nuo per didelio sėdimo, būtina svarbu apskaičiuoti, kiek pamatai turi būti pagilinti. Dažniausia pamatų konstrukcijos tipą ir dydį lemia grunto tipas. Kiek gruntas įšąla, priklauso ne tik nuo geografinės vietovės, bet ir nuo gruntinio vandens lygio. Temperatūrai nukritus žemiau nulio, drėgnas gruntas sušąla, ledu tampantis vanduo išsiplečia maždaug 10 % ir dėl to grunto plečiasi. Žiemą gruntas tarsi mėgina išstumti pamatus iš žemės į viršų ir, atvirkščiai, mėgina įtraukti pavasarį, kai tirpsta ledas. Kadangi skirtingose pamatų vietose tai vyksta nevienodai, gali prasidėti pamatų deformacijos ar net atsirasti įtrūkimų. Besiplečiantis gruntas gali deformuoti net ir visą pastatą, tačiau skirtingose sklypo vietose skirtingu intensyvumu.
Beveik visi gruntai skirstomi į dvi grupes: besiplečiančius gruntus ir nesiplečiančius. Besiplečiančiais gruntams priskiriami molingi, smėlingi (smulkaus ir dulkinio smėlio), stambia gabaritiniai gruntai, kuriuose yra daugiau kaip 15 proc. molio priemaišų. Smulkaus smėlio drėgnas gruntas vadinamas plaukiojančiu ir ant tokio statyti negalima. Stambia gabaritiniai gruntai su smėlio priemaišomis, stambaus ir vidutinio stambumo žvyringas smėlis, kuriame nėra molio priemaišų, priskiriami prie nesiplečiančių. uolinius gruntus, kurie yra ypač tvirti, nesispaudžia, atsparūs vandeniui ir šalčiui, neišplaunami ir nesiplečiantys. Smėlio gruntus sudaro dalelytės nuo 0,1 iki 2 mm. Jie skirstomi į žvirgždėtus, stambius, vidutinio stambumo ir dulkinius. Molinguose gruntuose (smėlio ir molio mišinys) yra labai smulkių dalelyčių (mažiau negu 0,005 mm), kurios turi daugybę kapiliarių, todėl lengvai sugeria vandenį. Ganėtinai dažnai klojami pamatai, kurių pagrindas yra žemiau h lygio, tačiau tokia konstrukcija efektyvi tik tada, kai pats pastatas yra ne mažiau kaip 2 aukštų ir statytas iš plytų ar blokelių. Jei namas bus medinis ar iš dujų silikato blokelių, plėsdamasis gruntas vis tiek gali sukelti deformacijas, tačiau dabar jų priežastis bus trintis. Be to, lengvų namų atveju gilaus pamato nešančiosios savybės išnaudojamos daugiausia 20 proc., o 80 proc. medžiagų ir lėšų, skirtų nulinio ciklo įrengimui, eikvojamos tuščiai. Lengviems namams yra kitas variantas: kloti pamatus tiesiai į peršąlantį grunto sluoksnį, tačiau aukščiau, negu teka gruntiniai vandenys. Atskirais atvejais naudojama konstrukcija primena tvirtus rėmus, kurie kiekvieną pavasarį „plaukioja“ kartu su namu. Be to, toks metodas, palyginti su giliais pamatais, leidžia sutaupyti apie 50-80 proc. betono ir reikalauja 40-70 proc.
Renkantis aikštelę statyboms, vertėtų rinktis vietą su nesiplečiančiu arba mažiausiai besiplečiančiu gruntu. Jis peršalimo lygyje, kuriame bus klojami pamatai, yra vienalytis. Prieš klojant pamatus reikėtų paruošti pagalvę iš nesiplečiančio grunto (smėlio, žvirgždėto smėlio ir pan.). Pagalvė drėgname grunte veiks kaip drenažas. Virš pamatų ir hidroizoliacijos, kuri saugo pamatus nuo kapiliarinės drėgmės, eina ne žemesnis kaip 0,5 m cokolis. Nulinį ciklą užbaigia aplink visą namą einanti maždaug 1,5 m pločio su nuolydžiu į lauko pusę apygrinda, sauganti pamatus nuo kritulių ir gruntinių vandenų. Apygrindą sudaro trys sluoksniai: minkštas suplūktas molis, skalda arba skaldytos plytos ir cementas arba asfaltas. Mažai įgilinto pamato konstrukcinę schemą reikia sudaryti tik apskaičavus galimas gruntinio pagrindo deformacijas. Šios deformacijos turi būti mažesnės už leidžiamas pasirinktos konstrukcijos namui, todėl antžeminė namo dalis vertinama ne tik kaip apkrova, bet ir kaip aktyvus konstrukcijos elementas: standesnio statinio mažesnės sąlyginės gruntinio pagrindo deformacijos. Namo sienų medžiaga tiesiogiai susijusi su grunto plėtimusi: mažesniam yra didesnis sienojų pasirinkimas. Viena išimtis - jei gruntas nesiplečiantis, galima kloti pigiausius mažai įgilintus pamatus - stulpinius. Sienojai privalo būti tik mediniai. Juostiniai pamatai atlaikys plytinę apdailą ar dujų silikato blokelių sienas. Jei gruntas linkęs plėstis, po pamatais teks įrengti išlyginamąją aikštelę. Abiem atvejais namo pagrindas neturėtų būti didesnis kaip 8x8 metrų. Jei gruntas vidutinio ar didelio plėtimosi, sienos galės būti tik medinės. Beje, rastinį namą bus galima statyti tik naudojant blokus su monolitiniu pagrindu. Kokie bus juostiniai pamatai, priklauso nuo grunto plėtimosi. Jei gruntas labai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje tvirtai sujungtus gelžbetoninius blokus. Jei vidutiniškai - monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai - monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokuos, butonobetoną arba cementinį gruntą. Jei gruntas plečiasi vidutiniškai arba labai, juostiniai pamatai turi sudaryti vientisą tvirtą rėmą. Jei pastato sienos pasirodys per mažai standžios, reikia numatyti ir gelžbetonines juostas perdangų lygyje. Taip pat reikia įvertinti gruntinio vandens lygį, nes jam kylant grunto plėtimasis stiprėja. Šį efektą susilpnina sutankintas pamato pagrindas. Sutankinimas padidina grunto tvirtumą. Tokį pat efektą galima pasiekti įkalus į gruntą stulpus, tačiau stulpinius pamatus tikslinga naudoti tik mediniams namams. Taip pat iš molio galima sukurti nuo vandens apsauganti ekraną, kuris neleistų prasisunkti vandeniui į peršalimo zoną ir apribotų gruntinio vandens patekimą ant pamatų. Drėgnose ar šlapiose vietose reikia dirbtinai pažeminti gruntinio vandens lygį. Nulinio ciklo, priklausomai nuo namo ploto, įrengimas užtrunka nuo 5 iki 30 dienų. Jei namas bus sunkus, pamatus vertėti daryti gelžbetoninius, o padas turėtų būti žemiau grunto peršalimo lygio. Tai neleis pamatams persisukti ar išsikreivinti. Geriausias variantas - ištisinė gelžbetoninė plokštė po visu namu, kuri yra ir pamato pagrindas, ir rūsio grindys. Aišku, tokia konstrukcija sudėtingiausia ir brangiausia, tačiau nebereikia ruošti atskiro plataus pado ir ypač storos pamato sienos.
Nužymėjus būsimo pamato vietą, iškasama duobė. Pamatus reikia lieti iškart, nes gruntas gali susipurenti arba jį paveikti krituliai. Molinguose gruntuose įrengiamas ne mažesnis kaip 10 cm betoninis pagrindas arba dviejų sluoksnių hidroizoliacija, kad gruntas nesugertų cemento pieno ir vėliau pamatai nesusiurbtų kapiliarinės drėgmės. Jei gruntas smėlingas, hidroizoliacija tankinama, daroma žvirgždo pagalvė, o šioji užpilama bitumine mastika, išliejam plokštė ir vėliau - pamatas. Prieš liejant betoninę plokštę patiesiamas armatūrinis tinklas. Pigiau kainuotų monolitinės rūsio sienos, jos turi būti ne plonesnės kaip 30 cm. Rūsio sienų hidroizoliacijai dažniausiai naudojamos tepamos bituminės mastikos arba klijuojamas hidrostikloizolas. Toks būdas pigesnis, bet ir kokybė prastesnė.
Gręžtiniai pamatai turi savo privalumų. Jų naudojimas gerokai sumažina žemės darbų apimtis (80 % lyginant su juostiniais pamatais). Gręžtiniai pamatai įrengiami „greitai ir pigiai“, bet išlieka rizika, kad gręžiniai remsis į skirtingą gruntą, poliai sės netolygiai, pamato konstrukcijoje atsiradę įtampos persiduos aukštesnėms statinio konstrukcijoms. Vis dar paplitusi nuomonė, kad pamatai turi būti gilūs ir masyvūs - neva tai garantuos, kad namas stovės stabiliai, nesės. Tačiau iš tikrųjų pamatų įrengimą vertėtų pradėti nuo grunto tyrimų. Skirtingos sudėties gruntas skirtingai įšąla, tam įtakos turi ir gruntinių vandenų lygis. Jei gruntiniai vandenys aukštai, spustelėjus šalčiui drėgnas gruntas peršąla. Į ledą sušalęs vanduo išsiplečia maždaug 10 proc., todėl plečiasi ir gruntas. Žiemą jis tarsi mėgina išstumti pamatus iš žemės. Ir atvirkščiai - mėgina juos įtraukti pavasarį, kai tirpsta ledas. Kadangi skirtingose pamatų vietose šis procesas vyksta nevienodai, gali pradėti deformuotis pamatai ar net atsirasti įskilimų. Besiplečiantis gruntas gali pakelti net ir visą pastatą, tačiau skirtingose sklypo vietose skirtingu intensyvumu.
Gręžtiniai vs plokštuminiai: ką pasirinkti?
Juostiniai pamatai - patikimi, bet brangūs. Jei gruntas smarkiai plečiasi, galima naudoti tik monolitinį gelžbetonį arba tarpusavyje sujungtus jo blokus. Jei vidutiniškai - monolitinį betoną arba sumūrytus betoninius blokus, jei silpnai - monolitinį betoną, laisvai sudėtus blokus, butonobetoną arba cementinį gruntą. Geriausias, tačiau kartu ir brangiausias būdas - išlieti ištisinę gelžbetonio plokštę po visu namu, kuri tampa ir rūsio pagrindu. Jei rūsys nereikalingas, geriau rinktis polinius pamatus. Šiems reikia gerokai mažiau betono nei juostiniams, nereikia atlikti viso namo ploto žemės kasybos darbų. Taip pat nebūtina įrengti drenažo. Poliniai pamatai yra iki 20 proc. Jie viršuje sujungiami monolitiniu gelžbetoniniu rostverku. Tokio tipo pamatai yra efektyvūs ir tinka kai yra didelės apkrovos, aukštas gruntinis vanduo. Tačiau kai pamatus projektuoja neprofesionalai, dažna klaida - netinkamas polių išdėstymas.
Poliniai pamatai turi savo privalumų. Jų naudojimas gerokai sumažina žemės darbų apimtis (80 % lyginant su juostiniais pamatais), sumažina medžiagų sąnaudą (betono - 40 %), nereikia ruošti pagrindo ar žeminti aukštų gruntinių vandenų. Priklausomai nuo darbų pobūdžio poliai skirstomi į stovus ir kabančiuosius polius. Pagal gamybos metodą ir įkasimą į gruntą poliai skirstomi į kalamus, kurie sukalami pagaminti, ir suleidžiamus, kurie gaminami pačiame grunte (išgręžtuose kanaluose). Norintiems name turėti rūsį, klojami surenkami juostiniai pamatai iš blokelių, o pamatų plokštė užtikrina tvirtumą ir apima rūsio sienas. Jei gruntas netvirtas, reikėtų kombinuotų pamatų - ant gręžtinių dėti juostinius.
Kokie yra pagrindiniai rizikos momentai ir kaip jų išvengti
Tarp grunto tyrimų ir pamatų projektavimo būtina skirti didelį dėmesį: netikslus įvertinimas gali lemti skirtumus tarp projekto ir realių sąlygų. Pamatų šilumos izoliacija ir drenažas yra būtini norint išvengti šalčio tiltų ir užtikrinti pastato stabilumą. Plokštuminiai pamatai turi būti įrengiami su iš anksto numatytomis jungtimis grunto ir plokštės sąlyčioms, o drenažas - neatskiriama sistema. Gręžtiniai pamatai išlieka populiarūs dėl greito montavimo ir žemos kainos, tačiau reikia saugotis šalčio tiltų ir įsitikinti, kad šoninės dalys gerai izoliuotos. Svarbu įsitikinti, kad hidroizoliacija ir sanitariniai sprendimai atitinka vietos sąlygas, ypač drėgnose vietovėse ir ten, kur gruntinis vanduo arti paviršiaus.
Rekomendacijos renkantis įrengimo būdą
Universalaus metodo nėra: kiekvienas pastatas turi savo apkrovas, grunto tipą ir aplinkos sąlygas. Patarimas paprastas: netaupykite pamato sąskaita. Pamatai turi būti projektuojami individualiai, o jų įrengimo darbus turėtų atlikti patyrę specialistai. Konsultacijos su profesionalais, inžinieriai ir geologiniai tyrimai - būtini žingsniai, norint užtikrinti saugų ir ilgaamžį pastatą.
tags: #auksti #gruntiniai #vandenys #pamatai