Netiesioginė R.Bružo pažintis su A.Poška prasidėjo 2011 m., kai Rimas rašė knygą "Biker Story LT. Lietuvos motociklizmo istorija 1918-1940". Tada man į rankas papuolė pirmasis iš aštuonių A.Poškos tomų "Nuo Baltijos iki Bengalijos", kuris buvo išleistas 1939 m. Perskaičiau tą knygą, nuvažiavau į Rokiškio krašto muziejų, kuriame saugoma dalis jo archyvo, pradėjau žiūrėti fotografijas. Kuo daugiau giliniesi, tuo labiau supranti, kad Lietuvoje tikrai yra herojų, tik jie užmiršti. Nereikia nieko pagražinti, nes jų gyvenimas ir veikla turi visas sudedamąsias dalis.
„Kai retrospektyviai žiūriu atgal, prisimenu save galvojantį, kad vieną dieną aš įgyvendinsiu šitą kelionę, nors neturėjau minčių, kaip, kada ir kokiomis sąlygomis tai padarysiu. Bet ta idėja pradėjo materializuotis.“ Mano bičiulis Aurimas Mockus per tą laiką pastatė A.Poškai ir tuo pačiu pirmajam motociklistų klubui Klaipėdoje paminklą. "Iš pradžių galvojome keliauti dviem motociklais, bet paskui nusprendėme keliauti vienu, kaip tai darė A.Poška su Matu Šalčiumi. Mes norėjome atkartoti 1929 m. kelią, kad susidurtume su iššūkiais, su kuriais susidūrė jie - kad būtų kuo daugiau autentikos."
Kelionės bendražygiai išvažiavo pernai spalio 17 d., keliavo 108 dienas ir aplankė 15 šalių. "Aplankėme Rusiją, Lenkiją, Vokietiją, Čekiją, Austriją, Vengriją, Serbiją, Bulgariją, Graikiją, iš Graikijos keltu persikėlėme į Egiptą, iš Egipto į Izraelį, iš Izraelio į Turkiją, iš Turkijos į Iraną, iš Irano į Saudo Arabiją, o tada beliko Indija. Įveikėme daugiau nei 15 tūkst. km, nors prieš kelionę spėjome, kad tai bus apie 14 tūkst.”
Ši kelionė buvo kitokia vien dėl to, kad keliautojams iš paskos nevažiavo joks ekipažas, jie neturėjo techninės pagalbos, filmavimo grupės ir kitų žmonių, kurie jų gyvenimą darytų paprastesnį. "Tiesiogine prasme važiavome dviese, viską darėme patys: filmavome, remontavome motociklą, sprendėme įvairius logistikos klausimus." Mūsų motociklas jau Čekijoje pradėjo rodyti pirmuosius gedimo ženklus. Šias problemas sprendėme visos kelionės metu - ir Turkijos kalnuose, esant 14 laipsnių šalčio. Keliautojai važiavo susitikdami su lietuvių bendruomenėmis užsienyje. Tai padaryti jie užsibrėžė 2019 m. minint kaip pasaulio lietuvių metus.
„Didžiausi iššūkiai buvo kaip pernelyg nesušlapti ir nesušalti, kur nakvoti. Puikiai suvokėme, kad tas komfortas baigsis už Graikijos, persikėlus per Viduržemio jūrą į Egiptą. Žinojome, kad Egipte bus tam tikrų problemų persikeliant per Sueco kanalą į Sinajaus pusiasalį, bet nemanėme, kad jos bus tokios - Egipte įstrigome daugiau negu mėnesiui. Reikėjo gauti kubinius metrus parašų ir dokumentų, kad mus įsileistų per Sueco kanalą, nes paaiškėjo, kad motociklai ir keturiais ratais varomi visureigiai ten yra paprasčiausiai neįleidžiami. Bet su Lietuvos Respublikos ambasados Kaire pagalba leidimą galiausiai gavome."
Pasak jo, prieš kelionę būta ir išankstinių nusistatymų, pavyzdžiui, apie Turkiją. "Įsivaizdavome, kad tai yra kažkas panašaus į Antaliją ar Alaniją, bet pasiekę Turkijos rytus susidūrėme su visai kitokia situacija. Tas regionas turi daug problemų dėl kurdų sukilėlių, jis yra labai militarizuotas. Važiavome su lietuviška trispalve, kuri yra identiška apverstai kurdų sukilėlių vėliavai - mūsų vėliava yra geltona, žalia ir raudona, o kurdų sukilėlių vėliava yra raudona, žalia, geltona. Ir kai mūsų vėliava vėjyje plaikstosi, galima supainioti, kokia spalva yra viršuje. Buvo nemažai reikalų pasienio kontrolės punktuose, kur niekas nesuprato, ką mes darome."
“Režimas yra režimas, bet bendraudami su vietiniais nesutikome nė vieno tam režimui simpatizuojančio asmens. Labai sovietmetį primenanti dvigubo dugno ir nutylėjimų šalis, kur žmonės viešumoje linkčioja galvomis, o savo privačiuose rateliuose nepalaiko režimo.” R.Bružas atviras - atsidūrus galutiniame kelionės taške apėmė keistas jausmas.
"Kelionės antroje pusėje, kai važinėjome Turkijoje, po Tauro kalnyno kalnus, apėmė beprasmybės jausmas: kiek važiuoji, tiek važiuoji. Šalta, sniegas, šlapia. Kelionės pabaigą galėtume skaičiuoti nuo Dubajaus, kai baigėme kelionę motociklu, ir jis iškeliavo namo. Tarsi jau galėtų būti pabaiga, bet prieš nosį buvo dar visa Indija, tik tai buvo jau kitokia kelionė. Tad tų pabaigų buvo keletas. O pabaigų pabaiga - Delyje. Tačiau ir ten nesijaučiau taip, kad galėčiau iškelti rankas ir sušokti pergalės šokį. Kiek žinau - Aurimas taip pat. Bet aplankė palengvėjimas, kad mes tai padarėme.
“Reikia pripažinti, kad, palyginus su anomis dienomis, kai nuo Baltijos iki Bengalijos keliavo A.Poška ir M.Šalčius, situacija labai pasikeitė. Anksčiau Antanas Poška turėjo daugiau problemų Europoje ir daug mažiau jų kilo Azijoje, mums buvo priešingai - Artimuosiuose Rytuose buvo sudėtingiau. Bet 100 metų yra labai didelis laiko tarpas, todėl lyginti Antano Poškos ir Mato Šalčiaus ir mano bei Antano Mockaus keliones - beveik neįmanoma. Nekalbu apie kelių infrastruktūrą, bet pasaulis labai pasikeitė, geopolitika yra visiškai kitokia. Per tą laiką susikūrė naujų valstybių, kitos dingo, o geopolitiniai-tektoniniai susistumdymai - milžiniški.”
„Bet šis pasaulis nėra toks baisus, kaip jį bandoma nupiešti. Pasaulį reikia pažinti ne nuo sofos, o savo akimis. Dokumentinis ciklas "Nuo Baltijos iki Bengalijos" - nuo balandžio 16 d. antradieniais 21.30 val. Viskas nuo kažko prasideda, o šitos kelionės idėja prasidėjo nuo žinutės, kad mano motodraugai, o tiksliau - Viktoras Jakovlevas ir Rūdys niekada nemiega komanda - buvo apdovanoti Mato Šalčiaus premija.”
Tada pradėjau domėtis, kas tas Matas Šalčius buvo. Aišku, jau buvau anksčiau matęs grafitį Prienų centrinėje sankryžoje, kažką girdėjau apie kelionę iš apsilankymo Pienų krašto muziejuje ir net jojo skriaudą Poškos atžvilgiu. Nusprendęs detaliau susipažinti su Šalčiumi ir jo kelione, pasiėmiau iš bibliotekos knygą Svečiuose pas 40 tautų. Pati knyga nesužavėjo, bet kažkas užkabino. Nors konkreti kelionės idėja tuo metu dar nebuvo susiformavusi, bet atsirado noras turėti savo egzempliorių, tad pradėjau jos ieškoti internete ir per FB pateikiau užklausą apie galimybę nusipirkti padėvėtą knygą. Gavęs pirmą pasiūlymą jį patvirtinau, o po kurio laiko gavau dar vieną dvigubai pigiau. Nusprendžiau antrą knygą irgi nusipirkt ir ją padovanojau Viktorui su Artūrui iš Rūdžių Savitarnos garažo. Manо rankose - dvi legendinės kelionės versijos - Šalčiaus Svečiuose pas 40 tautų ir Poškos Nuo Baltijos iki Bengalijos.
Istorija sako, kad Šalčius taip niekuomet ir neperskaitė savo bendrakeleivio kronikos. Beskaitydamas Svečiuose pas 40 tautų pradėjau žymėti 1929 metų kelionės maršruto taškus ant savo Google Maps. Sudėjau 69 taškus paminėtus vien jo knygoje! Mažvydo bibliotekoje varčiau 1939 metų leidimo Poškos knygos versiją, pasirodo, ją net į namus duoda išsinešti. Bus galima bandyti nuskenuoti, kad turėčiau nuotraukas. 2022 leidimas yra fotografuotinis, tai reiškia, nuotraukų kokybė tragiška, tiesą sakant.
Mažvydo bibliotekoje perskaičiau ir Šalčiaus užrašų knygutėje surašytą dienoraštį. Kaip tik tuo metu dėliojau vasaros planus: buvo svajonė apie ratą per visas posovietinės vidurio Azijos šalis ir Pamyro traktą. Tačiau 7500 km iki Tadžikistano netilpo į jokius rėmus. O vat lėta kelionė iki Graikijos kaip tik tilptų į liepą. Dar nebuvau galutinai apsisprendęs, abejojau, bet, sakoma, žodis ne žvirblis, išlėkė ir nepagausi - Laidoje Labas rytas, Lietuva per LRT užsiminiau, kad keliausiu legendiniu maršrutu, ir dabar kelio atgal nėra. Labas rytas, Lietuva! Šeštadienis I d. Vyksta gelbėjimo operacija prie Pabradės poligono. Apie tai tiesiogiai iš įvykio vietos kalba LRT RA...
2019 m. 2019-aisiais viešojoje erdvėje nestokota Antano Poškos (1903-1992) ir Mato Šalčiaus (1890-1940) paminėjimų. 1929 m. šie nuotykių nebijantys lietuviai iš Kauno motociklu iškeliavo į Rytus. Sukorę nemažai kilometrų Europos, Afrikos, Azijos keliais, jie išsiskyrė Irane. 2018-2019 m. Lietuvos nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje buvo nufilmuoti keli pašnekesiai, kurie sudėti į „Knyginyčios“ laidą, skirtą A. Poškai ir M. Dr. Dalia Cidzikaitė, Nacionalinės bibliotekos darbuotoja, tvarkė bibliotekoje saugomus M. Šalčiaus archyvus.
