Daivos Stanaitienės šeimos pieno ūkis Šakių rajone, Kriūkų seniūnijoje, yra vienas didžiausių, moderniausių ir produktyviausių šalyje. Laisvai po erdvų tvartą vaikštančias karves melžia keturi robotai. Kitas robotas joms paruošia ir pristato pašaro, dar kiti du - nuo grindų šalina mėšlą. „Robotizacija - pieno ūkių ateitis“, - tvirtina moters sūnus Adomas Stanaitis.
Daugiau nei 2,6 tūkst. kv. m ploto karvių tvartas šalia senojo atsirado 2015 m. ūkio pradininko S. Stanaičio rūpesčiu. Dabar jame - 260 melžiamų karvių. Beveik tiek pat jų netrukus bus ir šio didelio, automatizuoto tvarto priestate. Priestatas yra pirminio statinio tąsa, tarsi jo veidrodis - tokios pat konstrukcijos, beveik toks pat plotas ir įranga. Jame taip pat karves melš keturi, pašarą joms dalins vienas, mėšlą šalins du robotai. Tad kitąmet šeimos pieno ūkyje darbuosis 14 robotų.
Iki 5,2 tūkst. kv. m padidėjusame tvarte „Lely“ automatizuoto melžimo, šėrimo ir mėšlo valymo, vėdinimo, apšvietimo sistemas įrengė, kitus karvių gerovę garantuojančius darbus atliko AB „Lytagra“ specialistai. „Pasaulinė tendencija - pieno ūkiai stambėja tik modernizuodamiesi. Dėl to gerėja karvių laikymo sąlygos, priežiūra, o kartu didėja primilžiai, mažėja pieno savikaina. Tai padeda rinkoje išlikti konkurencingiems. Mūsų karvės automatizuotame tvarte jaučiasi komfortiškai, todėl vaikšto pakėlusios galvas, užrietusios nosis. Jos nuolat gauna gaivaus oro, o pašaras - visada šviežias“>, - kai kuriuos modernizuoto tvarto pranašumus šmaikštaudamas mini A. Stanaitis.
Pasak jo, tikėtina, kad Lietuva paseks seniai pieno ūkius susistambinusios Estijos pavyzdžiu. „Kaimuose nykstant gyvasčiai, sunku rasti žmogiškųjų resursų - melžėjų, kitų darbininkų. Juk daug gyventojų emigravo, jaunimas keliasi į miestus. Ūkininkas, turintis robotų, greičiau apie karves gauna informaciją, ji tikslesnė. Jis rankomis dirba mažiau, o galva - daugiau nei įprastame ūkyje. Turi mokėti naudotis programa. Analizuodamas robotų pateiktus duomenis, susijusius su karvių sveikata, gali priimti tikslikesnius sprendimus, pavyzdžiui, kreiptis arba ne į veterinarijos gydytoją. Senojo tvarto melžimo aikštelėje spenius reikėjo nuplauti rankomis, o naujajame juos nuplauna robotas. Jis karves išmelžia geriau nei melžėja“, - toliau apie modernizuoto pieno ūkio naudą aiškina A. „Rankomis išmelžti produktyviausias - genetiškai stiprias - karves sunku ir trunka ilgiau. Robotas jas išmelžia be vargo. Produktyviausia karvė laktacijos piko metu gali duoti 70 l pieno ir daugiau. Robotas ją pamelš penkis, o ne du tris kartus, kaip tradicinėse melžimo sistemose. Todėl tokiai karvei nereikės tešmenyje nešioti daug pieno, nebus stabdoma pieno gamyba. Kai tešmenys labai sunkūs, gali trūkti jų raiščių. Pašnekovai pateikia daugiau pavyzdžių, kaip „Lely“ robotai padeda rūpintis karvių sveikata. Pavyzdžiui, melžimo robotas bemat praneša, kiek melžiamos karvės piene yra somatinių ląstelių. Melžimo garde sumontuotos svarstyklės stebi karvės svorio kitimą. Karvių judėjimą ir atrajojimą seka davikliai, įtaisyti kairėje jų kaklo pusėje, netoli ausies. Rečiau atrajoti (ėsti) jos gali dėl dviejų pagrindinių priežasčių - sutrikusios skrandžio veiklos arba rujos meto. Jei karvė mažiau ėda, tačiau daugiau juda, tikėtina, prasidėjo ruja - reikia apsėklinti. „Laiku sužinojęs, kad karvė negaluoja, todėl greičiau jai pagijus, išsaugosi pieno kiekį ir sutaupysi lėšų - mažiau teks mokėti už veterinaro paslaugas“, - žino ne oficialus, o faktinis ūkio šeimininkas A. „Robotas greičiau nei žmogus identifikuoja karvės rują“, - teigia R. Pocevičius.
Jis, kaip ir A. Stanaitis, tikina, kad, norint išlaikyti pieno ūkį, nepakanka didinti karvių bandą - būtina efektyvinti pieno gamybą, mažinant jos sąnaudas. Melžimo roboto pateikti duomenys apie kiekvienos karvės pieną matomi jo liečiamame - kaip išmaniojo telefono - ekrane. Visų robotų surinkta informacija apie karvių elgesį ir pieną matoma ir tvarte įrengtame A. Stanaičio kabinete esančiame kompiuteryje. Šią informaciją jaunasis ūkininkas mato ir savo telefono ekrane. Jam net nereikia būti tvarte, kad žinotų, kas jame vyko ir vyksta: po kiek kartų per parą karvės ėjo melžtis, ką ir kiek ėdė, kokia pieno sudėtis ir t. Dabar D. Stanaitienės ūkio modernizuotame tvarte esančias karves melžia „Lely“ robotai „Astronaut A4“. Karves, kurios bus laikomos priestate, melš patobulintas „Lely“ robotas „Astronaut A5“.
Karvės iš tiesų pačios ateina melžtis, viliojamos koncentruoto pašaro daviniu. Karvei įžengus į melžimo roboto teritoriją pro vartus, jie užsidaro. Tešmuo atsiduria ties roboto ranka, o prieš snukį išnyra dubuo su skanėstais - koncentruotų pašarų porcija. Per laktaciją - 11 tūkst. „Lely“ šėrimo robotas „Vector“ - tarsi aukštas, apvalus vagonėlis. Negirdėti, kaip jis iš tvarto virtuvėlės atgabena pašarą, jį paberia prie atitvarų, o karvių išdraikytą sustumia atgal, kad jos pasiektų. Dirba tyliai ir uoliai - pašarą ruošia ir dalija nuolat. Į virtuvėlę grįžęs „Lely“ robotas įkraunamas elektra. Tuo pat metu, kai jis kraunamas, viršuje judantis griebtuvas meta į jį pašarus. Robotas juos sumaišo ir vėl skuba prie atitvarų. Robotas suprogramuotas atskiroms karvių grupėms tiekti joms tinkamus pašarus.
„Ne taip seniai primelžti iš karvės per laktaciją 4 tūkst. l pieno buvo geras rezultatas. Dabar ne stebuklas per tą laiką iš jos gauti 10 tūkst. t ir daugiau pieno“, - sako R. D. Stanaitienės ūkio karvės per laktaciją duoda vidutiniškai po 11 tūkst. Pasak A. Stanaičio, gerą primilžį lemia karvių genetika, laikymo sąlygos (gerovė), pašarai, robotizacija. Pašarų racioną sudaro šėrimo specialistas. Ūkyje nuo 1997 m. laikomos Lietuvos juodmargės buvo „holštenizuojamos“ - apvaisinamos holšteinų veislės pieninių galvijų sėkla.
A. Stanaičio kabinete esantis sertifikatas byloja, kad 2022 m. D. Stanaitienės ūkyje, melžiant keturiais „Lely“ robotais „Astronaut 4“, pasiektas vidutinis primilžis iš roboto - 2 145,70 kg. Tad keturi robotai per parą primelžia arti 9 tūkst. Automatizuotas tvartas - erdvus. Tyliai dirba ir mėšlo šalinimo robotas „Lely Discovery“. Jis, apeidamas kliūtis, tarp jų ir laisvai po tvartą vaikštančias karves, valo jį. Roboto stumiamas mėšlas pro grindyse esančias kiaurymes sukrinta į jų apačioje esantį kanalą. Grindys padengtos guminiu kilimu, kad karvės neslidinėtų. Minkštesnė guma dengia jų gultus. Ventiliatoriai karves vėsina karštą vasarą, kad apsaugotų nuo karščio streso. „Patyrus karščio stresą, primilžis atsistato tik per kitą laktaciją“, - teigia R. Pocevičius.
Įrengta ir karvių šviesos poreikį garantuojanti „Lely L4C“ sistema. „Lely“ automatizuotas melžimo, šėrimo sistemas, mėšlo valymo robotą pasitrinko tėtis. Jam patiko laisvas karvių judėjimas - kad jos gali ateiti melžtis, kada nori, ir pan. „Lely“ sistemos pritaikytos laisvam jų judėjimui. Kitose robotizuotose melžimo sistemose karvės melžiamos priverstinai. Ir aš, plėsdamas ir modernizuodamas pieno ūkį, „Lely“ sistemas rinkausi daugiausia dėl laisvo karvių judėjimo, taip pat - dėl greitai ir efektyviai dirbančios roboto rankos. „Lely“ robotai pagal pardavimą yra vieni pirmaujančių pasaulyje. Nes kokybiški, gerai dirba“, - paklaustas, kodėl ir tvarto priestate įdiegtos „Lely“ - ne kitos - automatizuotos sistemos, aiškina A. Stanaitis.
Ūkio plėtrą jis vykdo gavęs paramą. Kitais metais statydins modernų tvartą veršeliams. Iš viso ūkyje - apie 300 melžiamų karvių. Ūkis yra mišrus. „Užsiauginame pašaro - žolės, kukurūzų grūdų. Auginame ir javų. Pridėtinę vertę ūkiui kuria mėšlas - trąša laukams. Žemės ūkis man nesvetimas - užaugau ūkyje talkindamas tėčiui“, - teigia A. Titulinė nuotr. Nr. Kriūkų seniūnijoje (Šakių r.) pienininkystės tradicijas saugo Daivos Stanaitienės robotizuotas pienininkystės ūkis.
Nepaisant pieno ūkių mažėjimo tendencijų, ūkininkė nesiblaško ir pasirinkta kryptimi eina toliau, bet neslepia - jeigu ne daugiašakis ūkis, iš pienininkystės vargu ar išgyventų. Gerdžiūnuose esantis našlės D.Stanaitienės ūkis - vienas moderniausių Šakių rajone. 2015 metų rudenį naujai pastatytoje karvių fermoje buvo įdiegti melžimo robotai, moderni šėrimo įranga. Ūkį įkūrė ir jo plėtra pasirūpino Daivos vyras a. a. Sigitas Stanaitis. Šią vasarą sueis dveji metai po netikėtos ir skaudžios jo netekties. Prieš keletą metų Stanaičių ferma buvo viena moderniausių Lietuvoje. Ūkis visiškai automatizuotas: robotai melžia karves, dalija pašarus, šalina mėšlą, užtikrina natūralią ir gerą šviesą. Statybas ūkininkų šeima finansavo asmeninėmis lėšomis, tik įrangą įsigijo pasinaudoję daline Europos Sąjungos ir valstybės parama. Erdvaus statinio projektuotojai pasistengė, kad būtų pasirūpinta galvijų gerove. Karvėms judėti skirta daug erdvės, guoliavietėse patiesti minkštos gumos čiužiniai. Tvarto sijos, gegnės ir kitos konstrukcijos atvežtos iš Vokietijos, stogas pagamintas iš „sumuštinio“ plokščių, kurių išorinė pusė pagaminta iš skardos, o vidinė - drėgmei ir rūgštims atsparaus plastiko. Čia pat karvių komfortui užtikrinti yra įrengti orą vėsinantys ventiliatoriai bei masažo „šepečiai“, su kuriais kiekviena juodmargė gali priėjusi pasikasyti šoną. Nuo tada, kai Daivos vyras robotizavo fermą, ūkio karves melžia 4 melžimo robotai - vienam tenka apie 90 karvių. Vienu metu ūkininkai laikė net 300 karvių, bet dabar jų šiek tiek mažau - 280-290. Kitoje fermoje dar yra veršelių, prieauglio. Ūkis mišrus, nemažai pievų. Stanaičiai turi 900 ha žemės. Jie sėja ir žieminių, ir vasarinių kultūrų, augina grūdus pardavimui, kad dalis pinigų grįžtų į ūkį, žinoma, jeigu derlius būna geras. „Vienais metais veža vienas, kitais metais - kitas. Vienais metais tempia pienas (apskritai tokių metų nedaug), o kitą sykį ištempia grūdai. Taip ir išgyvename“, - pasakojo zanavykė D.Stanaitienė.
Ūkininkė neneigė, kad robotizavus pienininkystės ūkį, buvo automatizuota daug darbų, ypač sumažėjo rankų darbo, bet neslėpė, kad kitur situacija prastesnė. Pirmiausia liko dideli įsipareigojimai bankams. Stojo vietoje tėčio Mirus ūkio savininkui, motinai į pagalbą ūkyje suskubo vaikai. Šeimoje - keturi sūnūs. Vyriausiasis 30 metų Adomas Stanaitis, baigęs inžineriją tuometiniame Aleksandro Stulginskio universitete, stojo tėčio vietoje ir dabar vadovauja ūkiui. „Jis sakė, kad bus toks kaip tėtis - taip ir yra“, - darbščiu sūnumi patenkinta Daiva. Motina tikisi, kad ateityje į ūkį grįš dirbti ir daugia sūnų. Jos teigimu, kitaip ir būti negali. Šiuo metu tik antrasis sūnus Povilas ne Lietuvoje - jis kariškis, dirba Liuksemburge. Tuo tarpu trečiasis 21 metų sūnus Jokūbas studijuoja agroverslą kolegijoje, o 10 metų jaunėlis Jurgis baigia ketvirtą klasę. Mirus ūkio savininkui, į jo vietą stojo ir šiandien ūkiui vadovauja vyriausiasis sūnus, 30-metis A.Stanaitis. „Taip jau buvo lemta, kad dabar vyriausiasis sūnus daugiau tvarko ūkio reikalus, o aš tik paveldėjau ūkį po vyro mirties. Galiu sakyti, kad mūsų ūkio šiųmetis karantinas beveik nepalietė - dirbame kaip dirbę, darbai nesustojo nė vienai dienai. Pajutome tik tiek, kad sumažino kainas. Toks mūsų susidūrimas su karantinu“, - teigė pienininkystės ūkio šeimininkė.
Tęsia darbus Daiva minėjo, kad jos vyras buvo zootechnikas. Jis įkūrė ūkį, subūrė patikimą darbuotojų komandą ir „užvedė“ - dabar tereikia tęsti jo darbus. Nepaisant visų pokyčių, net ir robotizavus ūkį, netekus jo įkūrėjo ar įvedus karantiną, samdomų darbuotojų skaičius visada išliko toks pat. „Mažu Dievas duos ir mums pavyks įgyvendinti tai, ką buvo sumanęs vyras - pasistūmėti į priekį. Toliau vyktų antras fermos statybos ir plėtros etapas, skirtas gyvulių laikymo sąlygoms pagerinti. Bet dabar su tuo labai sudėtinga“, - planų ateičiai nepamiršta Daiva. Ji optimistiškai vertina savo šeimos ūkio ateitį. Be sūnaus Adomo, kuris visą laiką šalia, savame ūkyje turi ir gerų specialistų komandą. „Laukiame šilumos, šienavimo, kainų ir toliau gyvename. Tikrai nesiskundžiame, kad tik blogiau nebūtų. Žemdirbiui per daug verkti negerai, tai mes ir neverkiame, nes kitaip nebus. Gerai karvę pašersi - pieno gausi. Svarbu, kad karvės būtų sveikos ir darbai eitų sklandžiai“, - sako Daiva, neslėpdama, kad ūkyje per parą primelžiama apie 8 tonas pieno. Ūkininkė šiandien nesigaili, kad dešimtmetį svarstęs klausimą dėl ūkio robotizavimo, jos vyras ryžosi šiai didelei investicijai. Tai, ką jis sukūrė, tapo pagrindu ateities kartoms. „Kuo toliau, tuo daugiau robotizuotų ūkių. Viliuosi, kad taip ir bus. Bet mūsų girti vien už tai, kad turime robotų, nereikia“, - prašė ūkininkė. D.Stanaitienė optimistiškai vertina savo šeimos ūkio ateitį. Be sūnaus Adomo, kuris visą laiką šalia, savame ūkyje turi ir gerų specialistų komandą. Žino, ką daro Rimantas Užomeckas, Kriūkų seniūnijos (Šakių r.) specialistas žemės ūkiui Stanaičiai savame ūkyje, gyvenvietėje ir žmonėms daug padarė - sukūrė darbo vietų. Jie puikūs darbdaviai ir Žmonės iš didžiosios raidės. Ūkininkai turi labai stiprų agronomą, tinkamai prižiūrintį pasėlius, jauną buhalterį, kuris su pagarba atsiliepia apie a. a. Sigitą ir dabar apie Daivą. Vietiniai senbuviai daugiausia dirba su mechanizatoriais.
Ateitis miglota Jonas Vilionis, Lietuvos pieno gamintojų asociacijos prezidentas. Tokių robotizuotų ir šiuolaikinių ūkių ateitis priklauso nuo to, ar Lietuvai reikės pieno ir kokią kainą už jį mokės. Vis daugiau pieno ūkių yra robotizuojami. Kito kelio nėra, nes kaimuose nelieka darbo jėgos, nenoriai dirbama prie gyvulių. Ir nesvarbu, darbas naktinis ar dieninis, niekas nenori melžti karvių. Tad kitą išeitį, siekiant atpiginti pieno savikainą, sunku rasti. Manau, ateis laikas, kai į šią sritį turės investuoti ir valstybė, jeigu norės turėti savo pieno. Sritis sunyks, jei išliks tendencijos, kai kasmet karvių banda sumažėja po 17 tūkst. Esant dabartinėms kainoms šiemet sumažės gal ir visu 50 tūkst. Anksčiau turėjome 257 tūkst. pieno gamintojų, šiandien parduodančių pieną liko 16 tūkst.
Ūkio fermose darbą palengvina robotai
Šakių r. Adomas Stanaitis įsitikinęs - be robotizacijos ir skaitmenizacijos šiuolaikiniame kaime išlikti neįmanoma, tačiau pabrėžia: technologijos tėra tik įrankis, o sėkmė priklauso nuo gebėjimo valdyti jas ir gaunamus duomenis. Tiek jaunojo ūkininko, tiek jo mamos ūkiai yra mišrūs, kartu jų plotas siekia apie 1000 ha, laikoma virš 400 melžiamų karvių. Tiesa, fermos pildomos ir toliau, tad tikimasi, kad ilgainiui jose turėtų būti apie 500 piendavių. A. Stanaitis sako modernias technologijas ūkyje matantis ne kaip madą, o kaip būtinybę, kuri padeda optimizuoti savikainą bei sudominti jaunąją kartą. Vyras sako, kad pats savu laiku į ūkininkavimą įsitraukė su didesniu užsidegimu, nes matė, kad ateina į modernų ir pažangų ūkį.
Tuo metu prieš dešimtmetį, kai robotizacija Lietuvoje dar nemažai kam atrodė tolima, Adomo tėtis priėmė sprendimą statyti pirmąsias robotizuotas fermas. Tuo metu robotų fermose buvo vienetai, o tokia vizija laikyta itin inovatyvusia. Šiandien šią tradiciją tęsia sūnus. Robotofermose Stanaičių ūkis remiasi robotizacija. Pagrindinė ašis - melžimo robotai, tačiau technologijų grandinė tuo nesibaigia: fermose sėkmingai darbuojasi ir pašarų pristatymo robotas, automatinė mėšlo šalinimo sistema.Ūkininkas pabrėžia, kad šie sprendimai pirmiausia skirti palengvinti fizinį darbą. Vis dėlto, anot jo, nereikia įsivaizduoti, kad moderniame ūkyje dirba tik robotai, juk kiekvieną įrenginį reikia nuolat aptarnauti, prižiūrėti, galiausiai - ir čia pat sutvarkyti smulkius įrangos gedimus. Šiuo metu ūkyje dirba apie 30 samdomų darbuotojų, ir nors robotai atlieka didžiąją dalį rutininių darbų, be žmogaus rankos išsiversti tikrai nepavyktų - pasikeitė tik darbo pobūdis ir kvalifikacija.
Pasak Adomo Stanaičio, šiuolaikiniame ūkyje taikomos technologijos ir pasitelkiami išmanūs sprendimai daro kaimą patrauklesnį jaunimui. „Reikia suprasti, kad robotas nėra toks daiktas, kuris niekada negenda - jį reikia aptarnauti ir prižiūrėti“, - sako A. Stanaitis. Anot jo, nemanyti, kad be robotų ūkyje reikėtų dvigubai daugiau darbuotojų, vis dėlto akivaizdu, kad dirbti tektų kitaip.„Žmonių reikėtų ne dvigubai, tačiau daugiau nei yra dabar. Ir tas darbas būtų sunkesnis, intensyvesnis. Galiausiai ir žmogų būtų sunkiau prisikviesti dirbti prastesnėmis sąlygomis, mažiau išplėtotą darbo vietą“, - svarsto ūkininkas.
Šiandien pieno sektorius išgyvena sunkų etapą - supirkimo kainos nedžiugina. „Belieka tik optimizuoti darbus, kad galėtume laikytis toliau. Nes tai, ką gauname šiandien už pieną - daugiau savikaina, kuri po tokių investicijų sunkiai leidžia kvėpuoti“, - kalba ūkininkas, pridurdamas, kad belieka stengtis bent kuo geriau parduoti grūdus.
tags: #adomas #stanaitis #druskininkai