Socialūs sociologai džiaugiasi padidėjusiu jaunų dėstytojų ir studentų aktyvumu kurpiant sociologinius tekstus: pirmiesiems dėkojame už antrųjų skatinimą, antriesiems - už skatinimo materializacijas. Šaltasis Karas, Brežnevas ir jį lydintis sąstingis, neseniai praūžę Prahos pavasaris bei Karibų krizė, Lietuva po Romo Kalantos susideginimo… 1975-aisiais apstu ryškių kovos “socializmas vs. liberalizmas” pėdsakų. Filmuose apie psichinius ligonius paprastai didelis dėmesys skiriamas atskleisti visuomenės, kitaip tariant - „sveikųjų“, „normaliųjų“ bei „sergančiųjų“ santykius, gydymo institucijų principus. Tikrovės vaizdavimas dažnai kuriamas remiantis tam tikrais stereotipais, pavyzdžiui, kad psichiniai ligoniai yra neprognozuojami, pavojingi, todėl privalo būti atskirti, nes tik taip bus apsaugota likusi visuomenė. Aukštos, spygliuota viela apjuostos tvoros, grotuoti langai, kaskart duris užtvirtinančios spynos, nuolat stebimas ir kontroliuojamas kiekvienas veiksmas - štai į tokią aplinką papuola sukčius McMurphy, kuomet norėdamas išvengti bausmės kalėjime apsimeta pakvaišėliu ir yra išsiunčiamas gydytis į psichiatrinę ligoninę. Ūmaus charakterio, gyvenimiškos energijos nestokojantis vyriškis, pakliuvęs į griežtai valdomą aplinką su visiškai sistemai paklūstančiais pacientais, bando ardyti nusistovėjusią tvarką ir gaivinti ligonių protus. M. Foucault veikale „Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas“ (taip pat išleistame 1975 metais) nagrinėja bausmę kaip galios išraišką. „Skrydyje virš gegutės lizdo“ vaizduojamas autoriaus aprašytasis geriausias disciplinavimo modelis - uždara ligoninė, kurios patalpų išdėstymas, izoliacija, permatomos pertvaros tarp pacientų ir sanitarų - kaip ir kalėjimas - yra tobula kontrolės užtikrinimo institucija. Čia maitinimas, vaistų skyrimas ir kiti veiksmai yra nuasmeninti. Didysis Vadas išsiskiria kaip itin įtakinga medicinos sesuo, kuri naudojasi savo galia ne tik manipuliuodama pacientais, bet ir vadovaudama sanitarams ir leisdama jiems naudoti brutalų smurtą.
Skrydyje virš gegutės lizdo laikoma pasakojimu apie kovą su totalitarizmu ir individualumo praradimu institucijose. Čia minėtas prancūzų filosofas/sociologas taip pat kalbėjo apie reguliuojančios institucijos tikslą supriešinti, susilpninti maištaujančių žmonių sluoksnį, tokiu būdu išsaugant esamą tvarką. Ervingas Goffmanas, domėjęsis psichiatrinėmis ligoninėmis, įveda terminas „totalitarinės įstaigos“, apibūdinančias įstaigas, kurios izoliuoja žmones nuo įprastos aplinkos. Atskyrimas nuo išorinio pasaulio, pacientų orumo žeminimas, prievartinės tvarkos sudarymas - tai ne tik ligos sunkinimo proceso dalis, bet ir stigmatizacijos priežastis.
Ligoninės mechanizmas: išorė ir vidus
Indėnų vadas - ne mažiau sociologo žvilgsnį traukiantis „Skrydžio virš gegutės lizdo“ veikėjas, mat patekęs į ligoninę prisiima tariamą kurčnebylio vaidmenį. Sėkmingai susitapatinęs su vaidmeniu indėnas puikiai apgaudinėja ir pacientus, ir personalą, tokiu būdu susikurdamas sau komfortiškesnę zoną. Filmo veiksmai rutuliojasi psichiatrijos ligoninėje, kurios pacientai, farširuojami medikamentais ir muštruojami aptarnaujančio personalo, pavojingai balansuoja ties žmogiškumo riba. Prižiūrimi vyriausiosios slaugės, labiau primenančios diktatorę nei slaugytoją, ligoniai kenčia neįtikėtiną psichologinį terorą ir baimę. Tačiau kai į beprotnamį atvyksta Redlis Makmerfis, viskas pasikeičia. Filmas kūriniuose demonstruoja, kaip vidiniai ritualai ir rutina gali būti įrankiai, leidžiantys valdyti mases.
Makmerfis - įkvepianti ugnis ar pavojinga provokacija?
Rendlis Makmerfis - nusikaltėlis, bandęs pabėgti iš kalėjimo, kuris į ligoninę atvyksta kaip antrasis veikėjas galintis keisti įvykių eigą. Jis įkvepia kitus pacientus ir stoja į kovą su sesele Račed. Maištininkas ir linksmybių mėgėjas nepaiso taisyklių bei propaguoja draudžiamus dalykus. Makmerfis augina šiuos vyrus iš naujo - po mažutėlį žINGSnelį per dieną, po kruopelę išdidumo ir pasitikėjimo savimi po kiekvienos, net ir mažiausios pergalės prieš Didžiąją Seserį. Tačiau tai nėra taip paprasta. Siekdamas didžių tikslų, visuomet ką nors aukoji. Ir ta auka kartais pasirodo besanti pernelyg didelė vienam žmogui.
Vidutinį pliūpsnį principingo maišto keičia nuoseklus proceso išreikštas pasiekimas - išsilaisvinimas iš sindikato kontrolės. Juo siekiama ne tik asmeninės laisvės, bet ir sugrąžinti kontrolei žmogų kaip asmenybę. Didžioji Sesuo - seselė Račed - vis dar simbolizuoja totalitarinį mechanizmą, kurio tikslas yra išlaikyti tvarką, nepaisant asmens likimo. Tačiau Makmerfis žengia toliau, įkvepdamas kitus pacientus ir iššūkį sistemos dominavimui.
Išgyvenimas ir simboliai: lizdas, laisvė, sąmonė
Kas jame yra sveikieji ir kas ligoniai? Citata iš knygos ir filmo skatina mąstyti apie tai, kaip visuomenė ir institucijos kuria „normalių“ ir „nepakankamų“ žmonių rėmus. Metafora „ gegutės lizdas“ - tai iliuzija ar realybės susikirtimas? Lizdas dažniausiai asocijuojasi su saugia, išoriškai patogia vieta, kur iš pažiūros žmogus jaučiasi ar turėtų jaustis saugus. Gegutės lizdas - nuoroda į maištą, kuris kyla iš netinkamos vietos ar netinkamų sąlygų. Remiantis įvykiais romane, McMurphy kovoja prieš sistemos diktatą ir todėl tampa simboliniu herojaus figūra, o Račed - tvirtai laikanti vadovavimo mechanizmo šerdimi.
Alternatyva: pasipriešinimas ir išsilaisvinimas
McMurphy yra maištininkas, kuris reikalauja pakeisti dienotvarkę, įtikiną silpnavalį gydytoją išleisti pacientus spontaniškos žvejybos. Iš pažiūros toks priešinimasis neatrodo herojiškas, tačiau Račed tironiškas pacientų valdymas bei manipuliavimas jų emocijomis paverčia McMurphy herojumi. Pirmą žingsnį tikro, herojiško pasipriešinimo link žengia tada, kai sužino, kad jo buvimo laiką ligoninėje valdo seselė Račed. Makmerfis įkvepia kitus, o Bromdenas - iš pradžių apsimetęs kurčnebyliu - tampa fundatoriumi pasipriešinti ir išsilaisvinti. Galutinis klausimas lieka: ar reali laisvė gali būti įgyvendinta per ribas ir ribotas sąlygas, ar ji turi kilti iš vidaus, nepriklausomai nuo išorinių kliūčių?
Ken Kesey: gyvenimas, kūryba ir įtaka
Ken Kesey parašė knygą „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1962), o vėliau jos įtaka pasklido plačiai per kino ekranizaciją. Autorius pati įžvelgia daugiau nei vieną judėjimą: šeštojo dešimtmečio bytnikų kultūrą ir septintojo dešimtmečio kontrakultūros judėjimą, įtraukiant idėjas apie pasipriešinimą represinei valstybei ir seksualinės laisvės revoliciją. Romane menama konspiracijos ir totalitarinės kontrolės tema yra aktuali ir kitose kūrybinėse išraiškose, kaip rodo istorijų perpassos. Pabaigoje Makmerfis pasiaukoja vardan Atpirkimo, kurio tikslas - grąžinti žmogiškąją dvasę ligoninei ir pacientams. Žiūrėdami šiandien mes galime įžvelgti paralelių su atskiromis epochomis ir visuomenės valdymo modeliais, kurie gali būti panašūs į Orvelo viziją ar kitus totalitarinės institucijos bruožus.
Geriausia scena filme „Skrydis virš gegutės lizdo“ (1975 m.)
Knyga ir filmas: paralelės ir skirtumai
Knygoje ir filmoje galima pastebėti skirtingus akcentus. Knygoje labiau išryškinama totalitarinės sistemos kontrolė ir kaip ji formuoja aukų bei bendradarbių vaidmenis. Pacientai skatinami stebėti vienas kito elgesį ir užfiksuoti neklausimą sistemos taisyklių. Filmavime akcentuojamas vizualinis psichiatrijos ligoninės brutalumo vaizdas bei Didžiosios Sesers dominavimas, o veikėjų moralės niuansai permąstomi per aktorių interpretacijas. Abu kūriniai išlaiko stiprią protesto nuotaiką, kurią galima įžvelgti kaip pokyčių motorą visuomenėje.
Išvados be išvadų: klausimai, kuriuos turime sau užduoti
Šioje analizėje matome, kad skirtingos metai ir mediumai siūlo skirtingus požiūrius į tą pačią temą: asmens laisvė prieš institucijų tvarką, vienumos prieš kolektyvą, ir individualios atsakomybės prieš visuomeninį „gydymą“. Ar galima ligoninę ar bet kurią kitą instituciją laikyti metafora kasdieniame pasaulyje? Kas jame yra sveikieji ir kas - ligoniai? Tokie klausimai skatina gilų mąstymą apie tai, kaip mes patys sau kuriame “lizdus” ir kaip galime juos įveikti.