senovės lietuvių keltų šventikai buvo vadinami. Iš pradžių Halštato kultūra, kilusi iš Hallstattio kapinyno šiaurės-Alpėse, paliko pėdsakus archeologijoje, o vėliau keltiškoji mitologija pradėjo skambėti vis platesniuose regionuose - nuo Galijos iki Britanijos, Airijos ir Ispanijos, įtraukdama ir Romos laikų interpretacijas.
Keltiški dievai ir jų vardai: išlaisvintas panteonas
Svarbiausia apie keltų religiją yra tai, jog aiškaus, struktūruoto panteono nėra. Pirmoje vietoje tarp dievų jie garbino Merkurijų; jo atvaizdų buvo daugiausia ir jie laikė jį visų menų išradėju, kelių ir kelionių globėju, didžiuoju turto ir prekybos dievu. Po to seka Apolonas, Marsas, Jupiteris ir Minerva. Apie šius dievus keltai tikėjo maždaug tą patį, ką ir kitos tautos: Apolonas išgena ligas, Minerva suteikia meno ir amato pagrindus, Jupiteris valdo dangų, Marsas vadovauja karybai.
Dagda, arba Cezario Jupiteris - visiškai kitokios pasaulėjautos atstovas, turintis archajišką kilmę: Dagda vadinamas Eochaid Ollathair - „Visų Tėvas” arba „Aukščiausiasis Tėvas”. Jis vaizduojamas kaip baisus, atgrasus, pilvotas dievas, apsirengęs trumpa tunika su gobtuvu. Dagdą druidai laiko savo vyriausiuoju dievu, vadina Ruadh Rofhesse, t. y. „Raudonuoju didžiojo mokslo dievu”, jis laikomas sutarties globėju, dangaus ir žemės sujungėju, vaisingumo įsikūnijimu ir teikėju. Greta to, kai kurie Dagdos epitetai rodo, jog jis galėjo būti supintas su galų Taranis - dangaus dievu, kartais siejamas su perkūnu, kaip ir lietuvių Perkūnas.
Ogmios - karo dievas, veržliai siejamas su Marsu, laikomas keltiškosios mitologijos gijos dalimi. Jis vaizduojamas kaip pagyvenęs vyras, apsirengęs liūto kailiu, dešinėje rankoje laikantis vėzdą, su savimi tempia daugybę vyrų ir moterų, kurie aukso ar gintaro grandine prikaustyti prie jo liežuvio. Jis gali būti Dagdos brolis, ir apie jo kilmę kai kuriose šaltinių versijose teigiama, kad seniau jie buvo vienas dievybių rinkinys, iš kurio laikui bėgant išsiskyrusios asmenybės - Dagda ir Ogmios. Ogmios yra karo dievas, atitinkantis Marsą; jis gali būti susijęs su mirties vedliu į kitą pasaulį. Žinoma, Ogmios tapo ne tik kovos dievu, bet ir iškalbos, burtų laikmeniu, vedančiu į prarają arba į amžinybę.
Laiko dalijimosi ir dieviškų apsikeitimų ženklai
Keltų įrašuose yra žymių, kad Lugą garbino daugiausia menininkai, pirkliai ir keliautojai; Lugas dažnai vaizduojamas kaip nuogas barzdotas vyras, kartais - su sparneliais papuošta kepuraitė, panašus į Merkurijų. Lugas yra daugiausia garbinamas Airijoje ir rodo poeto, muzikanto, burtininko savybes; Lugą romanoja prie kai kurių romėnų dievų. Dažnai įrašai kalba apie Luganus (Lug inis) - iš šio dievo kilę įrašai yra gausūs - Jų yra net Ispanijoje. Tarp keltų dievų taip pat yra Dagda, Ogmios, Cemunnos, Esus - kiekvienas su savo simboliais: ratų, žvėrių atvaizdais, medžiais ar karinėmis žirgais, kurie atspindi jų kultų veikimą ir ritualus.
Cemunnos - „Raguotasis” - žvėrių dievas, vaizduojamas su elnio kailiu bei ragais; jo reikšmė kulte nėra aiški, bet manoma, kad jis susijęs su seniausiomis archajiškomis dievybėmis, galbūt Paleolito laikų Žvėrių Valdovo protėviu. Tarp kitų dangiškų ir požeminių dievybių matome Esus, kurio vardas gali būti kilęs iš indoeuropiečių prokalbės ir susijęs su geru ar dieviškumu.
Moterys dievybės ir jų svarba
Nors Cezaris minėjo tik vieną moterišką dievybę, tie duomenys rodo, kad moteriškos dievybės Keltų religijoje buvo labai populiarios. Išlikę deivių vardai rodo jų ryšį su kosminėmis ir gyvybinėmis galiomis: Sirona - „Žvaigždė”, Damona - „Elnė”. Ypač populiari buvo deivė Epona, kurios vardas reiškia „Didžioji kumelė”; ji siejama su žirgais ir turėjo svarbią vaisingumo funkciją. Epona vaizduojama raita, vedina dviem žirgais, rankose ji laiko gausybės ragą, obuolį ar šakelę. Eponai skirti apeiginiai valgiai: žąsies kiaušinis, šerniena, upėtakis, lašiša. Ji taip pat supanti mirtingąjį pasaulį ir pomirtinį gyvenimą: žirgai gali būti ir kelionės į kitą pasaulį simboliai.
Matronos - „motinos” - yra keltų epochoje itin populiarios. Jos vaizduojamos po vieną, poromis, dažnai - trise, sėdinčios, laikančios gausybės ragus ir vaisių pintines. Kai kuriais atvejais jos laikomos Didžiosios Motinos trimis aspektais. Iš vienos pusės jos teikia vaisingumą ir gyvybę, iš kitos - gali pasireikšti bauginančiai, kaip tai matyti dievų mitologijoje. Dažnai jos laikomos upių ar šaltinių globėjomis, o jų įvaizdžiai galėjo būti kilę iš vietovėse globojančių dvasių.
Trys, penkeri ir trisdešimt dievų: trinarinės struktūros žiedai
Keltų mitologijoje ypač įdomi trinarė struktūra, jos pasireiškia dievų sąrašuose ir kulto veiklose. Teutates - „tautos dievas” - kildinamas iš teuta ar tuath, o jo vardas - Toutiorix, „Tautos karalius”. Jis vadinamas kaip trečiasis šios triados dievybė, be to, šalia jo yra Taranis, vardu atitinkantis dangaus ir griausmo dievą, bei Esus - paslaptingas, galbūt geras ar dieviškas per Kontekstą. Cemunnos - Raguotasis - yra trečiasis triados atstovas arba persisiekęs su Kernuno kilme. Taip pat pastebimi keltų dievybių pasireiškimai kafne ir visoje Europoje: šie dievai ir jų kultas rodo, jog keltų religijoje dominuoja kosminiai ir socialiniai motyvai, o legendiniai pasakojimai jungia dievybes su didvyriais.
Žmogaus patyrimas ir tikėjimo realijos
Keltų mitologija - tai daugiau pasakojimų apie didvyrių žygius ir keliones, kur dievai kartais nusileidžia į žemę ir kovoja šalia savo tautos. Drudai - druidai sudarė beveik uždarą kastą ir savo žinių neužrašinėjo, todėl daug mitų nugrimzdo užrašytuose Antikos raštuose, o pastaroji tradicija išnyko kartu su druidais. Tačiau išlikę fragmentai ir žymos palaiko idėją, kad mirusiųjų pasaulis, kosmosas ir dievų pasireiškimas buvo glaudžiai susijęs su žemės bei gimtosios vietos dvasiomis. Iš ankstyvųjų Viduramžių glosarijų sužinome, kad Anu - airių dievų motina, nors apie ją žinių sutrumpėja. Airijoje mitinė šalis istorijoje susilieja su legendos elementais; More istoriniuose kontekstuose kyla klausimų apie tai, kiek pasakojimai turi istorinį pagrindą, o kiek - mitinį eskizą.
Šventės ir laikai: Samhain, Vėlinės ir Halovyno paveldas
Halovyno tradicija turi savo ištakas keltų šventėje Samhain, kuri rikiavosi lapkričio 1 dieną, naujojo metų pradžios laikotarpyje. Svarbu tai, kad lapkričio 1-oji buvo naujų metų pradžia, o laikmetis, kai baigiasi vasara ir prasideda žiema. Keltai tikėjo, kad naujų metų išvakarėse, paskutinę spalio dieną, riba tarp mirusiųjų pasaulio ir gyvųjų ištirpsta, leidžiant gyviems bendrauti su mirusiais. Žinios rodo, kad druidai galėjo geriau spėti ateitį šią naktį. Vėliau - po kelių šimtmečių - katalikų bažnyčia įteisino analogiškas šventes: Visų šventųjų diena lapkričio 1 d. ir Mirusiųjų diena lapkričio 2 d. X amžiuje ši tradicija išliko su panašiu degimų laužais ir kostiumais, kurie rodo vėlyvojoje viduramžių kultūros įtaką.
Be šio laikotarpio, Halovyno simboliai - moliūgas ir šikšnosparnis - turi savas atsiradimo istorijas. Moliūgas Amerikoje įsitvirtino kartu su halovyno tradicijomis, o šikšnosparniai susiję su šią šventę pritraukiančiais skraidantys būriais iš ugnies ir jų poveikiu. Šie simboliai padeda iliustruoti Halovyno ritualinį pobūdį - būti tarpininku tarp mirusiųjų ir gyvųjų.“
Išvados: kelių kultūrų susidūrimas ir mirusiųjų šventės pasaulis
Šiame pasakojime aptariama, kad senovės keltai turėjo platų, skirtingus kontūrus turintį kultūrinį ir religinį palikimą, kuriame dievų vardai persidengia su romėniškais interpretacijomis. Nors šaltiniai yra fragmentiški ir dažnai priklausomi nuo užrašytų istorijų, akivaizdu, kad keltų dievybės, matronos ir megztos triados buvo svarbios raminančios ir ritualinės visuomenės dalis. Pagrindiniai šaltiniai - ne tik prekybos keliai, bet ir mąstymai apie sielą, kosmosą ir dievų priesakus bei jų įsiklausimą į žmonių gyvenimą. Halovyno tradicijos, jų simboliai ir laiko suvokimas mergina žymiai prisidėjo prie besikeičiančios kultūrinės kraujagyslės - nuo senovės iki šių dienų, kai šventė įgauna naujas socialines formas ir tarptautinį pripažinimą.
