Senovės Egipto architektūra atsispindėjo laike ir kultūroje, kurioje amžinybė dvelkė tradicija, o monumentalumas ir geometrija buvo girdimi kiekviename akmens bloko virpe. Šiame straipsnyje nagrinėjama, kaip formavosi konstrukcijos ir medžiagos, kokios buvo pagrindinės statinių dalys ir kokios išskirtinės charakteristikos buvo būdingos šiam senovės pasaulio paveldui.
Pagrindiniai architektūros principai ir jos ilgaamžiškumas
Kiekvienas architektūros stebuklas turi savo priešistorę. Senovės Egipto architektūros bruožai, susiformavę apie V tūkstantm. pr. Kr., taip ir išliko beveik nepakitę tūkstantmečius. Tokia amžinybe dvelkianti tradicija - būdingiausias egiptiečių architektūros bruožas. Faraono Džoserio antkapis yra pirmoji grubiai tašyto akmens piramidė, susidedanti iš penkių vienas ant kito sukrautų nupjautų piramidžių - maštabų. Išskyrus laidojimo patalpą, kuri būdavo aklinai užmūrijama, vidinių erdvinių tūrių piramidės neturėjo. Tolesnei piramidžių raidai būdingas geometrinių tūrių skaičiaus mažėjimas. Dar vėliau - ketvirtosios dinastijos Gizos ansamblio piramidės - jau taisyklingos prizmės formos, lygių briaunų ir plokštumų statiniai. Egiptiečių architektūrai būdingas monumentalumas, aiškios geometrinės linijos, kompoziciniai statinių elementai grupuoti išilgai vienos ašies, simetriškai. Sienos, kolonos, perdangos - akmens blokų. Architektūroje naudota statramstinė sistema. Perdangoms naudotos akmens plokštės guldytos ant horizontalių sijų. Sunkių sijų perdangas laikė sienos, pilonai ir kolonos. Skiriasi ir kolonų išvaizda: lotoso pavidalo kolonos stiebo (fusto) skersmuo vienodas per visą ilgį, o puoštos papiruso ar palmių motyvais tolydžio siaurėja į viršų.
Stambiausios buvo Karnako ir Luksoro (Egiptas) šventovės. Rūmai buvo statomi iš aukštos kokybės medienos - daugiausia kedrų. Kai kurie gyvenamieji namai - karkasinio tipo: statyti iš medžio ir plytų (daugiausia džiovintų, o kur reikėjo didesnio atsparumo - degtų plytų, terakotinių plytelių).
Konstrukcijos ir naudojamos medžiagos
Architektūroje svarbiausia buvo akmens masės naudojimas: sienos, kolonos ir perdangos - iš akmens blokų. Perdangoms naudotos plokštės, guldomos ant horizontalių sijų, o sunkių sijų paskirtis - laikyti sienas, pilonai ir kolonos. Tokia statybinė logika lėmė monumentalumo jausmą ir tvirtą konstrukcijų ilgaamžiškumą.
Skiriasi ir kolonų išvaizda: lotoso pavidalo stiebas (fusto) su vienodu skersmeniu per visą ilgį ir puošyba - papiruso ar palmių motyvai, kurie tolumoje siaurėja į viršų. Šie elementai ne tik estetiškai puošė statinius, bet ir funkciniu požiūriu padėjo išlaikyti statinių stabilumą didžiųjų kolonų pločiuose ir aukščiuose.
Didžiųjų šventyklų ir rūmų architektūra
Didžiausios buvo Karnako ir Luksoro šventovės. Rūmai buvo statomi iš aukštos kokybės medienos - daugiausia kedrų. Kai kurie gyvenamieji namai - karkasinio tipo: statyti iš medžio ir plytų (daugiausia džiovintų, o kur reikėjo didesnio atsparumo - degtų plytų, terakotinių plytelių).
Skulptūra, tapyba ir dekoras
Skirtimas tarp architektūros ir dekoratyvinių menų buvo glaudus: skulptūra, tapyba ir smulkioji plastika daugiausia vaizdavo dievus, faraonus, diduomenę ir pergalingus žygius. Darbams būdingos apibendrintos formos, vaizdo sąlygiškumas. Sieninėje tapyboje ir reljefuose žmogaus figūros vaizdavimas kanonizuotas: galva, klubai, rankos - profiliu, o krūtinė, akys - iš priekio; dievai, faraonai, žyniai vaizduojami didesni už karius, vergus ir pan.
Kultūrinės įtakas ir monumentalius principus
Saviti statybos principai nulėmė senovės Egipto architektūros stilių. Architektūra, vaizduojamoji ir taikomoji dailė buvo formuojami bendru stilistiniu principu, kuriant tiek didžiulius monumentus, tiek nedidelės apimties kūrinius. Jiems būdingos aiškios apibendrintos formos. Stambiausios monumentaliosios skulptūros - faraonai, sfinksai. Kartais jų net po kelias dešimtis statydavo abipus alėjos, vedančios į šventovę.
Kultūriniai santykiai ir ankstyvosios kapavietės
Antrieji itin žymūs architektūros vardo atstovai - Amenchotepas ir Senmutas, kurie paliko įspūdingus darbus Deir al Bachryje, Karnake, Luxore ir kt. Tačiau klausimas, kas iš tikrųjų suprojektavo Deir al Bachri ir kitus perlus, tebėra atviras. Daugelis mokslininkų mano, kad šventyklas projektavo pats statybų prižiūrėtojas, o ne karališkas architektas, nors tiesos iki galo neatskleista. Šią problemą įtvirtina tai, kad nėra aiškių įrodymų apie konkrečius architektus ar oficialius titulų spėjimus, o architektūrinei kalbai egzistuojantys terminai gali būti skirtingai interpretuojami laikotarpiu.
Taigi, nors istorikai diskutuoja, ar Senmutas, Amenchotepas ar Imchotepas buvo architektai šiuolaikine prasme, jų indėlis liko įtrauktas į platesnę architektūros paveldo istoriją. Dažnai išskiriami kaip didieji architektai, jie iš tiesų buvo įvardyti kaip statybų prižiūrėtojai, o ne asmenys, kurių tiesioginė funkcija būtų buvusi projektavimo procesas. Tačiau jų vardai išliko kaip esminiai kultūriniai simboliai, kuriais dėstoma senovės Egipto inžinerinė išmintis.
Praktiniai įžvalgos iš Deir al Bachro ir kitų šventyklų
Deir al Bachrio šventykla - tokia žavi, tokių tobulų proporcijų, tokia harmoninga, kad pastatyti ją be modelio būtų beveik neįmanoma. Nors egiptiečiai darė pastatų modelius laidotuvių tikslais, nė vieno architektūrinio modelio kol kas nerasta, išskyrus gal vieną miniatiūrinį pastatėlį. Tekstuose esama užuominų, kad tam tikrose šventyklose buvo laikomi geriausių brėžinių archyvai. Tai nelabai tvirti įrodymai, bet faktas, kad buvo kuriami architektūriniai šedevrai, mus verčia daryti prielaidą, jog planai arba modeliai, o gal ir viena, ir kita, statant buvo naudojami.
Kita vertus, egzistuoja tikėjimas, kad architektas galėjo būti asmuo, kuris prižiūrėjo visą statybų procesą ir priėmė sprendimus dėl formos bei išvaizdos. Tačiau iki galo neaišku, ar toks asmuo egzistavo kaip atskira profesija, ar tai buvo daugiau vadovavimas ir vadovavimas darbams. Šios mažos įžvalgos leidžia mums suprasti, kaip sunku tiksliai atsekti senovės Egipto statybų proceso architektūrinius vadovus, ir kaip svarbu žiūrėti į šią temą su atsargia interpretacija.
Ką gali pažinti keliaudami į šiuolaikinį pasaulį
Baigiant, archeologiniai ir istoriniai tyrimai parodo, kad senovės Egipto architektūra nėra vien akmuo ir forma, bet kultūros, religinio įsitikinimo ir socialinio organizavimo atspindys. Pasirodo, kad geriausia patirtis pažinti jų architektūrą - žiūrėti į ją gyvai, pamatyti šventyklas ir kapavietes, o neprarasti norą skaityti apie jas knygose. Geriausia vieta tam - Egiptas; antroje vietoje - muziejus. Mūsų laikų knygynuose ir bibliotekose gausu iliustruotų leidinių apie Egiptą. Dėl tobulėjančių fotografijos galimybių ir naujų vaizdo atkūrimo technologijų kai kurios knygos yra tikras džiaugsmas. Ir vis dėlto tai neprilygsta tam, ką matai savo akimis.
tags: #senoves #egipto #architekturai #budingi #bruozai