Jis buvo Baltijos vokiečių, kurie dar XII a. apsigyveno dabartinės Latvijos ir Estijos teritorijoje, palikuonis. Rusijoje tapo žinomas Fiodoro Petrovičiaus Litkės vardu. Pasak jo amžininkų, visą gyvenimą kalbėjo rusiškai su vokišku akcentu ir buvo praktikuojantis liuteronas. Tą jis paveldėjo iš šeimos.
Sėkminga vokiečio F.Litkės karjera Rusijoje nuo našlaičio iki admirolo ir Peterburgo mokslų akademijos prezidento nebuvo išskirtinė. Pareigingi ir sąžiningi baltvokiečiai carinėje Rusijoje sėkmingai kopė karjeros laiptais. Daugybė Rusijos imperijos ministrų, generolų ir admirolų buvo vokiečių kilmės. Dauguma išlaikė europietiškas ir liuteroniškas vertybes.
Vaikystė ir ankstyvosios kilti į jūrą aplinkybės
F. Litkės vaikystė buvo skurdi. Motina mirė jį gimdydama, tėvas parsivedė piktoką pamotę, netrukus ir pats mirė. Berniuką, kad jam netektų mirti iš bado, pasiėmė dėdė. „Likau be jokios priežiūros, neturėjau nė vieno mokytojo“, - vėliau atsiminimuose rašė F. Litkė. Viskas pasikeitė, kai jo vyresnioji sesuo ištekėjo už jūrų karininko Ivano Sulmenevo. Šis nuoširdžiai pamilo žmonos brolį. Jo dėka jaunasis F. Litkė ne tik pirmą kartą pamatė jūrą, bet ir išplaukė laivu.
Jūrininkas: grafas F. Litkė jaunystėje. 16-mečiui F. Litkei jau buvo per vėlu eiti į Jūrų kadetų korpusą. Globėjas nusamdė privačius mokytojus. Sėkmingai išlaikus egzaminus, Rusijos jūrų ministras markizas de Traverse 1813 m. balandžio 23 d. pateikė imperatoriui peticiją ir pranešė, kad 17 m. bajoras F. Litkė, išlaikęs reikiamus egzaminus, prašo priimamas į laivyno tarnybą. Caras patenkino prašymą ir jau gegužės 9 d. F. Litkė išplaukė į jūrą su burinių-irklinių laivų flotile, kuriai vadovavo jo globėjas.
Pirmieji žygiai, kelionės į tolimas vandenynų kryptis
Kelionė nusidriekė per Revelį (Talinas), Monzundo sąsiaurį, Rygą, Irbės sąsiaurį, Kolkos kyšulį, Libavą (Liepoja), Mėmelį (Klaipėda), Piliavą (Baltijskas) iki pat Dancigo. 1816 m. pavasarį I. Sulmenevas rekomendavo vaikiną garsiam rusų jūrininkui Vasilijui Golovninui, kuris ruošėsi keliauti aplink pasaulį ir vadovauti kariniam šliupui „Kamčiatka“. Tarp F. Litkės „Kamčiatka“ buvo pastatyta specialiai šiai kelionei, per kurią turėjo pristatyti atsargas rusų įguloms Kamčiatkoje ir apžiūrėti anksčiau netyrinėtas salas prie Aliaskos.
Kelionė, prasidėjusi 1817 m. rugpjūčio 26 d. Kronštate, truko dvejus metus. Per tą laiką „Kamčiatka“ kirto Atlanto vandenyną, apiplaukė Horno kyšulį, per Ramųjį vandenyną pasiekė Kamčiatką. Aplankė visas Rusijos kolonijas Šiaurės Amerikoje, Havajų, Marianų ir Malukų salas, kirto Indijos vandenyną, aplenkė Gerosios Vilties kyšulį. 1819 m. Rugsėjo 5 d. grįžo.
Nova Zemlja ir kelionės į Arktį
Po dvejų metų kelionės jūromis ir vandenynais, pasak F. Litkės, jis grįžo tapęs „tikru jūreiviu“. Buvo pakeltas į leitenantus ir apdovanotas Šv. Ano III laipsnio ordinu. Kelionės metu F. Grįžęs į nuolatinės tarnybos vietą Revelyje, F. Litkė ir toliau svajojo apie tolimas jūrų keliones. V. Golovninui rekomenduojant, 23 m. leitenantas F.Litkė buvo paskirtas naujo dviejų stiebų brigo „Novaja Zemlia“ vadu. Laivas buvo pastatytas specialiai Baltosios, Barenco ir Karos jūrų, o ypač Naujosios Žemės salyno tyrinėjimams. Jo korpusas buvo storesnis nei įprastai, povandeninė dalis apkalta variu.
Taigi, 1821-1824 m. F. Litkė su laivu „Novaja Zemlia“ surengė keturias keliones Arkties vandenyne. Jis aprašė Naujosios Žemės krantus, nustatė pavojingus seklus, pažymėjo farvaterių gelmes. Dėka šių ekspedicijų, F. Litkės vardas įrašytas į mokslo pasaulio istoriją. Šio laikotarpio kelionių aprašymai susidarė knygą „Keturios kelionės per Arkties šiaurės vandenyną“, didžiausią jo mokslo palikimą.
Garsiausios ekspedicijos ir jų palikimas
1826 m. F. Litkė išvyko į naują kelionę aplink pasaulį, vadovaudamas 27 m ilgio kariniu šliupu „Seniavin“. Ekspedicijos metu buvo ištirti Rusijos Amerikos krantai, Kamčiatka, Čiukotka, Ochotsko jūra, Karolinos salos Ramiajame vandenyne. 1829 m. rugpjūčio 25 d. iš kelionės grįžęs šliupas Kronštate buvo sutiktas patrankų salve. Iš viso kelionė truko 3 metus ir 5 dienas. Per šį laiką iš 62 įgulos narių žuvo tik vienas jūreivis. F. Litkės kelionė „Seniavin“ tapo vienu iš ryškiausių XIX a. ekspedicijų pasiekimų.
Po visų išgarsinusių kelionių F. Litkė daugelį metų ėjo įvairias pareigas susijusias su Rusijos karo laivynu, tapo admirolu, tačiau veiklos prioritetu visada laikė visuomeninę-mokslinę veiklą. Jo iniciatyva buvo įkurta Rusijos geografų draugija. Gyvenimo saulėlydyje F. Litkė įsigijo dvarą dabartinės Estijos Viru apskrityje. Dvaro rūmai, kaip istorinis paminklas, dabar saugomi valstybės.
Šeimos palikimas ir paveldas
Litkės gyvenimas simbolizavo baltvokių paveldo integraciją į Rusijos imperialinę kultūrą: tęsiant liuteroniškas vertybes, vyraujančias tarp vokiečių kilmės kilmės jūreivių, ir tarp kitų imperijos sluoksnių, tokia kilmė dažnai sujungė skirtingas kultūras ir šalių interesus. F. Litkės įkurtos žinios ir mokslinė veikla padėjo suformuoti šiuolaikinę Rusijos geografiją ir ekspedicijų praktiką, o jo vardas išliko kaip ilgaamžis mokslo ir jūrų istorijos simbolis.
tags: #rusijos #juru #keliautojas #ferdinandas