Romualdas Požerskis - humanistas, reportažinės fotografijos atstovas. Lietuvos fotografijos mokykloje suformavo humanistinį požiūrį į žmogų ir dėmesį lietuviškos tapatybės išsaugojimui, kurį neišskiria tik šventės ar istoriniai įvykiai, bet ir kasdienės scenos bei vidaus išgyvenimai. Jo kūryba atspindi Lietuvos kaimo šventes, religinę tradiciją ir Piligrimų ciklą, kuriame susiduria žemiškumas ir sakralumas.
Požerskio kelias į fotografiją: pradmenys ir kt. genas
Romualdas Požerskis (g. 1951) - vienas iš ryškiausių Lietuvos fotografijos mokyklos atstovų, kurio darbas primena sklandžiai susipynusią tradiciją ir asmeninį braižą. Debiutavęs 1974 m. kartu su Virgilijumi Šonta (1952-1992), Požerskis sujungė vyresniųjų kolegų ryškiausius kūrybos bruožus ir išreiškė savitą požiūrį į žmogų bei aplinką. Dirbdamas reportažiniu metodu, jis parodė tuometinį gyvenimą įvairiais rakursais, kur arti ir bendri planai, ir psichologiniai portretai atspindi įvykių lemiamą akimirką.
Pamatai jo kūryboje grindžiami dokumentalumu, kuris sujungia laikotarpio kultūrinius ir socialinius ženklus su žmonių išgyvenimais. Požerskio braižas išsiskiria jautresniu žvilgsniu į žmogiškųjų patirčių niuansus, savita liūdesio atspalviu ir egzistencine perspektyva į kasdienybę. Tai įvardija ir kritikai, lyginant su kitais Lietuvos mokyklos fotografais: Požerskio darbe liūdesio tonas tampa giliu žmogaus potyrio įprasminimu.
Atlaidai/Lausos šventės: religinės tradicijos, jos įrašytos į Lietuvos atmintį
Atlaidai, arba Kaimo šventės sovietinėje eroje, buvo vienas iš žymiausių Požerskio ciklų. Autorius pradėjo kurti šią seriją 1974 m., kai motociklais nuvyko į Žemaitijos miestelį ir išvydo religinę šventę, kuri pasirodė įspūdinga ir nauja. Autorius atlaidus fotografavo beveik du dešimtmečius - iki 1993 m., kai šventės ėmė vykti kitaip. Fotografijose įamžintos religinės tradicijos ir pagonybės elementai, lietuviškos kultūros palikimas, kurį laikė Lietuvos fotografijos mokyklos tvirtumo pagrindu. Vėliau, Sąjūdžio laikais, šios nuotraukos įgijo ir pilietinį kontekstą: poetinis vaizdas susipynė su nacionalinio išsilaisvinimo istorija.
Požerskio dokumentacija atspindėjo ir Sąjūdžio nuotaikas: jo nuotraukose jaučiama tautos ryžtas ir kryptingas kelias į nepriklausomybę. Į rugpjūčio naktį nusileidžiančiose parodose galima pamatyti, kaip šios šventės ir jų žmonės įrašyti į Lietuvos istoriją kaip kultūrinio tapatumo liudijimai. Šis ciklas taip pat rodo fotografo gebėjimą perteikti bendrąsias žmonių patirtis, kurios susilieja su tikėjimu ir tradicija.
Piligrimages: žmogaus šviesa ir socialinė žmogiškojo gyvenimo pilnatvė
Piligrimages serija sujungia dar vieną elementą su Lietuvos fotografijos tradicija: humanistinį pasaulėžiūrą, kuri vienijo Lietuvos mokyklos fotografus. Požerskis teigia, kad menas yra gebėjimas arčiau priartėti prie kito žmogaus, o ne išorinė įtaka ar nekontroliuojama savireikšmė. Jo humanistinė samprata parodoma nuotraukoje Povandenė, 1978 m., kurioje matyti jautri žmogaus santykio įkvėpta scenos kokybė. Tokios nuotraukos rodo, kad Požerskio braižas yra ne tik dokumentinis, bet ir giliai etinis - žmogus ir jo aplinka tampa vieno siužeto dalimi.
Piligrimages cikle žmogaus dėmesys išryškėja per ritualinius kadruojimus, kur kartu su religinėmis nuostatomis atsiranda ir kasdienio gyvenimo drobė. Šios nuotraukos aiškiai išduoda Požerskio įsitikinimą, kad žmogaus kvėpavimas, jo tylus išgyvenimas ir bendruomenės sąveika yra svarbiausios vertybės, kurias reikia įamžinti ir išsaugoti ateities kartoms.
Požerskio tarptautiniai ir Lietuvos kontekstai: įtakinga įtaka Lietuvos fotografijos istorijai
Lietuvos fotografijos istorijoje Požerskis dominuoja tuo, kad laikotarpiu nuo 1974 iki 1993 metų jis kūrė ciklus, kuriuose derėjo Lietuvos kaimo realijos, sakralumas ir modernus socialinis jautrumas. Jo darbai atspindėjo Lietuvos mokyklos charakteristikas: reportažinės fotografijos tradiciją, dokumentalumą ir žmogaus santykio su kitais pažinimą. Požerskio įtaka tęsiama per jo vadovautas arba dėstomas pareigas universiteto Menų fakultete, kur jis dalijosi patirtimi su studentais ir skatino kurti su dėmesiu žmonėms bei jų istorijoms.
