Bus rengiamos dvi ceremonijos: 13 val. vietos (14 val. Lietuvos) laiku Osle, Norvegijoje, kur bus pagerbtas taikos premijos laureatas, ir 16 val. vietos (17 val. Nobelio fizikos premijos laureatai - JAV mokslininkas Johnas J. Hopfieldas (Džonas Dž. Hopfildas) ir Geoffrey E. Hintonas (Džefris E. Hintonas) bei Jungtinėje Karalystėje dirbantiems Demisui Hassabi (Demisui Hasabiui) ir Johnui M. Jumperiui (Džonui M. Jumperiui). Taikos premija atiteko Japonijos organizacijai „Nihon Hidankyo“. Tuo metu Nobelio ekonomikos premija atiteko JAV dirbantiems Daronui Acemoglu (Daronui Adžemohlui), Simonui Johnsonui (Saimonui Džonsonui) ir Jamesui A. Robinsonui (Džeimsui A. Robinsonui).
Švedijos filantropas Alfredas Nobelis penkias premijas - medicinos, fizikos, chemijos, literatūros ir taikos - įsteigė 1895 metais parašytame testamente, kuriame nurodė, kad jos skiriamos tiems, kurie „atnešė didžiausią naudą žmonijai“. Kiekvienoje kategorijoje taip pat numatyta 11 mln. Švedijos kronų (beveik 952 tūkst. USD). Laureatų sąrašas buvo paskelbtas spalį, o premijos pagal tradiciją jiems bus įteiktos per dinamitą išradusio ir milžiniškus turtus susikrovusio švedų chemiko Alfred Nobelio mirties metines.
Taikos premija vyksta Osle, nors Nobelio premijų galutinė skyrimo koncepcija susijusi su Skandinavijos šalių istoriniais įsipareigojimais. Savo testamente jis tik įrašė: „Premiją už pasiekimus fizikos ir chemijos srityse turi paskirti Švedijos mokslų akademija; medicinos premiją Karolinskos institutas Stokholme, literatūros - Švedijos akademija, o taikos premiją - penkių asmenų komisija, išrinkta Norvegijos Stortingo.“ Taigi, pildant paskutinę Nobelio valią, iškilmės taikos premijos laureato garbei iki šiol rengiamos Osle.
Kokios galimos istorijos slypi premijų istorijoje
Per visą Nobelio premijų gyvavimo istoriją jos buvo atsisakytos šešis kartus. Daugeliu atvejų - dėl politinių priežasčių. Atsisakyti premijos tarp kitų buvo priverstas ir rašytojas Borisas Pasternakas. Vis dėlto du asmenys Nobelio premijas atsisakė savo sprendimu: rašytojas egzistencialistas Jean-Paulis Sartre’as, 1964 m. paskelbtas literatūros premijos laureatu, ir Vietnamo revoliucionierius, diplomatas Le Duc Tho, 1973 m. įvertintas Nobelio taikos premija.
Šio teksto herojai iliustratyviai rodo, kaip skirtingose epochose vis dar vyksta premijų diskusijos ir politiniai kontekstai, kurie gali paveikti laureatų rinkimą bei jų istorijas. Tačiau pagrindinis dėmesys lieka ne tik laureatams, bet ir pačiai premijų tradicijai, kurią kuria skirtingos šalys, institucijos ir istorijos.
Konservuotų maisto istorijos fragmentai
Kas pirmieji valgė konservuotą maistą? 12 tūkst. frankų paskelbtame konkurse laimėjo ir patikimą būdą išlaikyti maistą išrado paryžietis Nicholas Appert`as. Jis ne iki galo išvirė maistą, sudėjo jį į stiklainį ir užkimšo kamštiu. Tada stiklainį dar šiek tiek pavirino - taip išstūmė iš jo likusį orą ir sunaikino bakterijas. Vėliau Napoleono armijos daliniai pranešė, kad nė viena porcija iš 18 skirtingų produktų nebuvo sugedusi. Vienintelė bėda buvo dūžtanti tokių konservų stiklinė pakuotė. 1810 m. anglas Peteris Durandas išrado geležinę skardinę, užlituojamą alavu. Maistas joje buvo konservuojamas tuo pačiu virinimo metodu. Vos po kelerių metų pradėta masinė konservuoto maisto gamyba, daugiausia tokių produktų suvartojo Britanijos armija ir karinis laivynas. Pradėję valgyti konservuotą maistą, įgulos nariai nustojo sirgti skorbutu.
Apšvietos ir kultūros įtaka Lietuvai: priminimai apie Gimtąją literatūrą
Kodėl toks svarbus P. Mašioto atminimas Lietuvoje yra net trys mokyklos, pavadintos rašytojo Prano Mašioto vardu. Nes tai buvo vaikų literatūrai, švietimui atsidavęs žmogus, sukūręs ir išvertęs apie 150 knygų. 1863 m. gimęs rašytojas baigė Maskvos universitetą ir įgijo matematikos mokytojo specialybę. Būtent P. Mašiotui turime būti dėkingi už tai, kad jis vienas pirmųjų Lietuvoje įvedė metrinę matų sistemą, ėmė sieti matematikos mokymą su realiu gyvenimu, tekstiniuose uždaviniuose panaudodamas geografijos, istorijos, fizikos ir kitų mokomųjų dalykų žinias. Rašytojas sukūrė daugiau kaip 30 knygų vaikams, tarp jų buvo „Augalų pasakos“, „Kai knygas draudė“, „Senio pasakos“, „Kiškiai“, „Pasikalbėjimai apie dangų ir žemę“, „Būta ir pramanyta“, parašė aštuonis vadovėlius. Ypatingas P. Mašioto nuopelnas tas, kad lietuvių skaitytojui jis pristatė geriausius pasaulio literatūros kūrinius. Jam galime padėkoti už tai, kad išvertė net apie 60 knygų vaikams: Jonathano Swifto „Guliverio keliones“, Danielio Defoe „Robinzonas Kruzą“, Herberto Wellso „Pirmuosius žmones Mėnulyje“, Hugh Loftingo „Daktaras Dolitlį“, Ericho Kastnerio „Emilį ir jo žvalgus“ bei daugelį kitų. Dabar tikriausiai jau aišku, kodėl trys Lietuvos mokyklos - Kauno Prano Mašioto pradinė mokykla, Klaipėdos Prano Mašioto progimnazija ir Vilniaus Prano Mašioto pradinė mokykla - pavadintos šiuo garbingu vardu.
Kaip Radvilos tapo imperijos kunigaikščiais 1515 m. Šventosios Romos imperatorius Maksimilijonas I Habsburgas surengė suvažiavimą Vienoje, į kurį atvyko du monarchai Jogailaičiai - Čekijos ir Vengrijos karalius Vladislovas ir Lenkijos bei Lietuvos valdovas Žygimantas. Buvo sutarta dėl dvigubų Habsburgų ir Jogailaičių vedybų, kurios turėjo labiau suartinti dvi tuo metu galingiausias Europos valdovų dinastijas. Vienas svarbiausių Žygimantą Jogailaitį atlydėusių asmenų buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris ir Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila. Šaltiniuose rašoma, kad jis su savimi atsivežė muzikantų kapelą bei Maskvos ir totorių belaisvius. Radvilos politinis ir reprezentacinis pasirodymas, matyt, padarė įspūdį imperatoriaus dvare. Nepraėjus trejiems metams po Vienos suvažiavimo, 1518 m. imperatorius Maksimilijonas I paskelbė dokumentą, kuriuo Mikalojų Radvilą pakėlė imperijos kunigaikščiu Medilo ir Goniondzo valdose, kartu leisdamas „sukilninti“ Radvilų herbą - šalia tėvoninių Radvilų Trimitų atsirado kunigaikštiškas erelis. Tai buvo pirmasis toks atvejis, kai europinį kilmingųjų titulą gavo Lietuvos didikų giminė. Šį titulą ir herbą Radvilos turi iki šių dienų.
