Dabartinis Ryšių rūmų pastatas pagal Justino Šeiboko projektą buvo baigtas statyti 1978 metais, o jį vienas garsiausių architektų kūrė net 8 metus. Tai - vėlyvojo modernizmo pavyzdys, kuris išsiskiria monumentalios ir brutualistinės architektūros formomis.
Turtinga modernizmo paletė Palangoje: pažinimas ir kontekstas
Nuo 2005-ųjų pastatą valdanti investicijų į nekilnojamąjį turtą bendrovė „INVL Baltic Real Estate“ pradėjo jo rekonstrukcijos planavimą bei šių metų pradžioje paskelbė projektinius pasiūlymus. „Labai daug sentimentų kelia, labai asmeniškas ir svarbus šis pastatas. Jį „krapštau“ dar nuo 2008 metų, studijuodamas magistrantūrą, rengiau šio pastato rekonstrukcijos kursinį darbą.“
Tad, kuriantys iš esmės siekė įkvėpti praėjusio amžiaus pabaigos ir sovietinės modernizmo konteksto palikimą, prisimenant, kad Ryšių rūmai buvo projektuojama kaip tuo metu modernios, besivystančios technologijos - telefono ryšio - plėtros širdis. J.Šeiboko mintys apie pastato atsiradimo aplinkybes, jo kūrimo subtilybes ir projekto svarbą lygsčiavo su didelio masto architektūrinėmis ir kultūrinėmis reikšmėmis.
J. Šeiboko palikimas: statybos ir dizaino įtaka Lietuvos modernizme
J.Šeibokas gimė 1929-aisiais, Kaune. Velionis pašarvotas Vilniaus laidojimo rūmuose Olandų gatvėje (1-a salė). Pirmosios modernistų kartos architektas studijavo ir kūrė kartu su broliais Nasvyčiais, V.Brėdikiu, V.Čekanausku, V.Dičiumi ir kitais meistrais, drąsiai vairavusiais XX a. Justinas Šeibokas yra sakęs portalui PILOTAS.LT, jog jautėsi modernistu ir didžiavosi tuo kartu su savo kartos bendraminčiais.
Ryšių rūmai buvo projektuojami kaip traukos centras, pasikalbėjimo punktas. Iš to sekė idėja centrinę pastato dalį (korpusas B, apjungiantis Prie Palangos g. esantį korpusą A ir prie Vilniaus g. esantį korpusą C) paversti dengtu, senamiesčiui būdingu kiemu, kuriame vyko pagrindinis žmonių, lankytojų judėjimas. Pastato korpusas C, esantis prie Vilniaus g. A korpusas. Projektinių pasiūlymų sprendiniuose keičiami korpuso fasadai, išsaugoma vertingoji savybė fasadų vertikalus skaidymo pobūdis, nauji fasadinės sistemos elementai. Siekiant maksimaliai išlaikyti pirminę korpuso architektūrinę išraišką nauji langai numatomi horizontaliose plokštumose ir plokštumose kurios yra pasuktos 45 laipsnių kampu. Išlaikomas mansardinių stogų tipas.
Nuo 1978 metų architektūrinės įtakos laikomos svarbios: Korpuso praplėtimas, požeminė automobilių saugykla, skirtingos zonos tarp senosios ir naujos dalies, o terasos ir želdiniai numatyti laikytis Senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimų. Pastato vertingųjų savybių aktas leidžia aiškiai atskirti senąją dalį nuo naujos, tuo pačiu išlaikant istorinį kontekstą Palangoje.
Regioninis savitumą bei pajūrio architektūros integracijos paieška
8 dešimtmetyje regioninio savitumo paieška Lietuvos architektūroje išryškėjo ne tik tiesioginėmis formomis, bet ir užuominomis į vietinę architektūrą. Pavyzdžiui, administracinis pastatas Nidoje (1973) ir kiti pajūrio objektai rodo, kaip regiono bruožai persmelkia modernizacijos srautą. Tuo laikotarpiu Pajūrio zonoje ir mažesniuose miesteliuose projektais bandyta įtraukti liaudies tradicijas, medžiagas ir spalvines gaires.
Laiko eiga atskleidė, kad „Regioninio savitumo paieška“ buvo įvairiapusė: nuo aiškių etninių formų iki subtilių regionizmo elementų interpretacijų. Tokia kryptis pasireiškė ir kultūros bei visuomeninių pastatų srityse, įskaitant kurortines vietoves, kur vietinė medžiaga ir formos įgavo naują, modernų skambesį.
Santuokų rūmai, laidotuvių namai ir jų įtaka sovietinei ritualinei architektūrai
Kalbant apie ritualinius pastatus, svarbu paminėti, kad santuokų rūmai buvo pirmasis tokio pobūdžio projektas sovietinėje Lietuvoje, kurį kūrė Gediminas Baravykas. Jo šiuolaikinis, emocinis požiūris į erdvę, aukštos salės ir įtempta scenos konstrukcija išreiškė modernizmo irsakralinių elementų derinimą. Laidojimo rūmai Kaune 1978 m. buvo suprojektuoti Alfredo Paulausko, išskiriant interjero šviesos ir keramikos sprendimus, kurie stiprino meditacinę nuotaiką.
Tokie pastatai - santuokų ir laidotuvių rūmai - tapo sinonimu moderniųjų ritualinių erdvių, kuriose architektūra ir dailė susilieja į emociinį paveikumą. Augantis jų skaičius visoje Sovietų Sąjungoje rodo plačią valstybės dėmesį į sekuliarų ritualą ir viešąsias erdves, kurios išlieka svarbios net po politinių permainų.
Palangos pasirinkimo dinamika: ryšiai su bendruomene ir ateities rekonstrukcija
1978 m. Ryšių rūmų pastatas išliko kaip svarbus modernizmo grynuolis Vilniuje, o jo rekonstrukcijos projektai toliau vystosi. Buvo svarstoma, jog rekonstrukcijos metu pastato korpusai A, B ir C turi atitikti senamiesčio apsaugos reglamento reikalavimus, o naujas korpusų planavimas ir fasadų sprendiniai turi išlaikyti pastato vertingąją išraišką. „Tai įvyks atskiru projektu, nes ši teritorija jau yra už mūsų projektuojamo sklypo ribos ir tam bus rengiamas atskiras projektas.“
Ateities planuose numatyta praplėsti korpusą A, įrengti požeminę automobilių saugyklą, pertvarkyti B korpusą ir suteikti jam administracines bei komercines funkcijas, o C korpuso fasadai bus keičiami, tačiau išlaikant pastato charakterį. Terasos ir apžvalgos aikštelės sprendimai sukuria galimybę lankytojams pasigėrėti Vilniaus senamiesčio panorama, o atskira teritorija prie Palangos gatvės bus tvarkoma atskiru projektu.
Pastato vertinti kaip kultūrinio paveldo dalį - svarbu ne tik architektūrine prasme, bet ir kaip istorinis liudijimas apie sovietinio laikotarpio kultūrinį vystymąsi. Ši rekonstrukcija siekia išlaikyti vertingąsias savybes, sujungti praeities paveldą su šiuolaikinėmis reikmėmis ir užtikrinti, kad Palangos kurorto identitetas išliktų gyvas ir atspindėtų regiono architektūrinį prisitaikymą prie naujų socialinių ir ekonominių sąlygų.