Prieš daugiau nei šimtą metų statyta Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia savo neogotikiniu grožiu ir didybe traukia kone kiekvieno praeivio žvilgsnį. Užsukus į vidų, taip pat yra kuo pasigrožėti: įspūdinga sakykla ir trys meniški altoriai, kuriuos puošia bareljefai, yra padaryti iš marmuro, atvežto iš Prancūzijos. Centriniame altoriuje yra jau XVII amžiuje minimas Dievo Motinos Marijos paveiklas. Pirmoji nedidelė medinė katalikų bažnyčia karalienės Onos Jogailaitės rūpesčiu Palangoje buvo pastatyta apie 1540 m. 1767 metais medinė bažnyčia vėl buvo perstatyta ir išstovėjo 140 metų. 1897 metais pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą šalia senosios medinės buvo pradėta statyti nauja neogotikinio stiliaus bažnyčia. Statybos darbus visapusiškai finansavo grafas Feliksas Tiškevičius.
Pradinės Švč. Mergelės Marijos į Dangų bažnyčios ištakos ir jo pirmtako
Palangos bažnyčios istorija prasideda nuo ankstyvesnių laikų, kai pirmoji medinės šventovės nuorašai rodo jos buvimą XVI-XVII amžiuje. Palangos parapijos šventovės paskirtis formavosi gydant vietos tikinčiuosius ir susietą su regiono kultūros plėtra. XIX a. pab. Palanga ėmė populiarėti kaip kurortas: statomos naujos vilos, parke - grafo Tiškevičiaus rūmai, todėl kukli medinė bažnyčia nebetenkino augančio kurorto poreikių. Jaunas klebonas Juozapas Šniukšta ėmė rūpintis naujos bažnyčios statyba. Palangos bažnyčios projektas užsakomas švedų architektui K. L. Strandmann, kuris jau buvo suprojektavęs neogotikinio stiliaus Švėkšnos, Salantų, Kelmės, Ramygalos, Gruzdžių bažnyčias. 1896 m. prasidėjo Palangos bažnyčios statyba. Miško medžiagas davė grafas F. Tiškevičius, savo darbu turėjo prisidėti parapijiečiai. Naujosios bažnyčios vietą parinko šalia buvusios, ant senųjų Palangos kapų. Iš jūros kėlė akmenis pamatams ir vežė į statybos vietą smėlyje išgrįstu mediniu keliu. Pašventintas kertinis akmuo įvyko 1899 m. rugpjūčio 22 d.
Statybos organizavimas ir architektūrinės idėjos
Bažnyčios sienos ir bokštas buvo statomi 1901-1905 m. Plytos buvo degamos Vilimiškės plytinėje, dalis parvežta iš Klaipėdos krašto. Pastato linijoms išryškinti buvo panaudota daugiau kaip 20 skirtingų profilių plytų. Bažnyčios planas - lotyniškas kryžius su penkiakampe apside. Tai tipiška neogotikinė statyba: pastato karkasą iš išorės sutvirtina laiptuoti kontraforsai, centrinę navą - arkbutanų eilės. Interjero gotikinę struktūrą pabrėžia raudonų plytų dekoras, kontrastuojantis su baltu skliautų tinku. Bažnyčia trinavė, vienebokštė. Bažnyčios bokšto aukštis siekė 24 m.
Nors vidaus įrengimo darbai nebuvo baigti (trūko grindų, altorių), 1906 m. spalio 12 d. Palangos bažnyčios pašventinta. Architekto K. L. Strandmanno projekte už centrinio altoriaus vitražų nebuvo, tad nutapyti 3 dideli religiniai paveikslai. Vitrazai sumontuoti 1914 m. ir vaizdavo Dievo Motinos ėmimą į dangų, tačiau nukentėjo II pasaulinio karo metais nuo vokiečių laivyno pabūklų šovinių. Terakotos grindis pagamino firma „Marivill“; Tulūzoje pagaminti balto marmuro šoniniai altoriai, presbiterijos baliustrada bei sakykla buvo sumontuoti 1907 m. Didingasis altorius iki karo laikų buvo planuotas, tačiau jo parvežimas į Palangą sutrukdė. Po karo J. Monnos dirbtuvėmis pagamintas naujas didysis altorius buvo įrengtas palangiškiams veikiant. Nedideli marmuriniai altoriai, sakyklos ir baliustrada sudaro estetinį ansamblį su gotikine interjero ornamentika ir vitražais.
Interjeras, meno kūriniai ir relikvijos
Didžiojo altoriaus Dievo Motinos paveikslas buvo perkeltas iš senosios Palangos bažnyčios pageidavimu. Šv. Juozapo altoriuje esantis paveikslas nutapytas XVII a. nežinomo itališko dailininko, pirktas iš Pažaislio vienuolyno. Kitoje pusėje esančiame altoriuje 1909 m. nutapytas Šv. Rokas. Tačiau Palangos bažnyčios interjero unikalumą ir grožį lemia ne vien dailės kūrinių gausa, o pati architektūra: profilinių plytų kolonų masyvas, nerviūriniai skliautai ir gotikinio dekoro ritmika. Šventoriuje įrengta nauja plytinė tvora, o geležiniai vartai pagaminti Liepojoje. Virš pagrindinių vartų įrašyti data - „1907 metai“.
Šv. Mergelė Marija - kultūrinis paveldas ir festivaliai Palangoje
2007 m. iškilmingai paminėtas bažnyčios 100 metų jubiliejus, išleistas konferencijos medžiagos katalogas, restauruotas didžiojo altoriaus paveikslas „Švč. Mergelė Marija su Vaikeliu“. Palangoje, prie centrinio įėjimo į bažnyčią, pritvirtinta bronzinė memorialinė lenta, skirta prelatui Juozapui Šniukštai. Palangoje vyksta sakralinės kultūros renginiai, tokie kaip festivalis „Ave Maria“. Nuo 2009 metų kasmet rengiamas festivalis, kuriuo siekiama puoselėti Dievo Motinos garbinimą ir palydėti šios bažnyčios kūrybines tradicijas. Festivalis augo: koncertų geografija aprėpė Palangos gintaro muziejų, biblioteką, Šventosios bažnyčią ir kitus kultūros centrus. Dėl architektūros, istorijos ir meno kūrinių Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia tampa vienu iš svarbiausių regiono kultūros paveldų.
Pagrindiniai pastato statybos ir renesansinės detalės
Naujosios kurorto bažnyčios statybos kainavo apie 90 000 rublių; dalis plytų sienoms mūryti atgabota jūra iš Liepojos, kitos pagamintos Purmalių dvaro plytinėje. Bažnyčios altoriai ir sakykla pagaminti Tulūzijoje, marmuriniai dirbiniai dalyvavo interjero dizaine. Šventoriaus vartai ir kiti architektūriniai elementai papildė neogotikinį ansamblį. Išlikę senųjų altorių fragmentai, du jų išliko transepto galuose, o didžiojo altoriaus paveikslas - svarbus religinis ir kultūrinis simbolis parapijoje.
