Daugelis mėgsta gėrėtis medžiais, išsiskiriančiais savo grožiu ar ilgaamžiškumu, todėl šiandien ypatingai rūpinamasi naujų želdinių įveisimu ir jų išsaugojimu Lietuvos miestuose, gyvenvietėse, sodybose. Dabar, artėjant pavasariui, pats laikas pagalvoti: kuo gražinsime savo aplinką? Tai, be abejo, lemia ir estetinė augalo pusė, ir jo panaudojimo ypatybės. Pavyzdžiui, gyvenamajai ar darbo aplinkai apsaugoti nuo pašalinio triukšmo geriausiai tinka pušys, eglės, lapuočių krūmai, lapuočiai medžiai. Užterštam orui ypač atsparūs kanadinis topolis, amerikinis klevas, baltoji akacija, siauralapis žilakrūmis, blizgantysis kaulenis, paprastasis raugerškis, alyva, dygioji eglė, paprastasis sausmedis, sedula, putinas, šermukšniai.
Gerokai jautresni išmetamoms dujoms ir dūmams yra eglė, kėnis, liepa, uosis, beržas, šermukšnis, kaštonas, todėl jie sodintini ten, kur oras švaresnis. Fitoncidinėmis savybėmis pasižymi paprastasis kadagys, kazokinis kadagis, pušis, paprastoji eglė, ieva, tuja, baltoji akacija, paprastasis raugerškis, svyruoklinis gluosnis, smulkialapė liepa. Daug kur galima tokius želdinius ir paįvairinti, įrengiant gėlynus, aukurus ir pan.
Tad pagalvokime, ką sodinti jau dabar. Juk tai bus mūsų alkai. Sodo medžiai: svarbiausia - nepadauginti. Ar gali būti kas nors gražiau nei sodų žydėjimas ar medžių lapų šnarėjimas? Mūsų laikais požiūris į sodą jau truputį pasikeitęs, daugelis į jį žiūri, kaip į vaisių teikėją. Tačiau niekas negali pakeisti sodo medžio. Ne vienas mūsų, auginantis nors keletą medžių, patiria nenusakomą jausmą, perėjęs basas per savo sodą... Tad pasitarkime, kiek tų medžių sodinti?
Svarbiausia - neprisodinti jų pernelyg daug. Trijų - keturių asmenų šeimai visiškai pakanka auginti 1-2 vasarines (vieną jų - alyvinę), 1-2 rudenines (vieną jų-antaninę) ir 2-3 žiemines obuolių veisles. Juo labiau nereikia padauginti kriaušių, nes jų vaisiai subręsta vienu metu ir didelė dalis gali likti nepanaudota. Praktiškai pakanka vienos, galima dvi. Taip pat vertėtų auginti bent po tris vyšnias ir slyvas. Taip pat sodą labai papuoštų šermukšnis, pora lazdyno krūmų. Tik turintys gausesnę šeimyną ar mėgstantis eksperimentuoti, gali surizikuoti auginti daugiau medžių. Sodo medžių parinkimas - tai sritis, kur bendrų rekomendacijų negali būti. Kiekvienu atveju veisles gali padėti parinkti specialistai, atsižvelgdę į geografinę vietą, į dirvožemio sudėtį ir drėgnumą, į reljefą ir dar daug kitų faktorių, o esant vietos, geriau juos sodinti rečiau, kad medžio šaknys gautų daugiau maisto medžiagų, laja - daugiau saulės.
VYŠNIA. Vienas, populiariausių ir turintis paslaptingų savybių sodybos medis yra vyšnia. Daugelis vyresniųjų dar prisimena, kaip šulinių kasėjai, prieš pradėdami kasti šulinį, vaikščiodavo su dvišaka vyšnios šakele ieškodami vandeningų gyslų. Tačiau ne vien dėl to jos auginamos soduose. Pirmiausia - dėl uogų, antra - tai labai dekoratyvus medis. Vyšnia (Prunus) - tai erškėtinių augalų genties medis arba krūmas, su tamsiai pilka žieve, kuri kartais apatinėje dalyje susproginėja. Gentyje yra apie 150 rūšių, o genties lotyniškas pavadinimas cerasus kilęs nuo Mažojoje Azijoje esančio Kerasunto miesto. Manoma, kad būtent iš šio miesto vyšnia buvo atgabenta į Romą. Vyšnia auga daugelyje Šiaurės pusrutulio šalių. Lapai paprasti, žiedai susitelkę į skėčius arba kekes. Vainiklapiai balti, žydi gegužės mėn. pirmoje pusėje, prieš išsiskleidžiant lapams. Vyšnios medis atsparus sausroms, mėgsta kalkingas priesmėlio dirvas, išauga net iki 6 metrų aukščio, o jų laja plati. Dauginamos vyšnios šaknų atžalomis, skiepijimu ir žaliais auginiais. Yra išvesta daug veislių. Lietuvoje auga šios rūšys: Rūgščioji vyšnia, Trešnė, Smiltyninė kryklė, Krūminė kryklė, Japoninė kryklė, Kvapioji kryklė, Veltininė kryklė ir Paprastoji vyšnia. Labiausiai paplitusi - Paprastoji vyšnia. Vyšnios derėti pradeda 3-4 metais. Vaisiai - sultingi tamsiai raudoni, rūgštoki kaulavaisiai, prinokstantys liepos mėnesį. Iš jų gaminami kompotai, sirupas, vynas, uogienė, o lapai naudojami rauginant ir marinuojant agurkus.
OBELIS. Obelis, pasak lietuvių mitologijos, yra gyvybės tiekėja, ji obelis gelbsti nuo mirties, žymi Naujuosius metus. Dėl to obelis nuo seno laikyta dar šventu medžiu. Kaip vaisingumo simbolis, ji buvo neatsiejama rūtų darželio dalis, todėl pasodinti ją prie namų buvo tokia pat pareiga, kaip ir ąžuolą, todėl visais laikais ji buvo Lietuvoje populiari. Kas šiandien Lietuvoje nemėgsta raudonskruosčio obuolio? Alyviniai, Antaniniai, Ananasiniai, Rudens dryžėtieji... O kur dar naujesnės veislės? Obelis (Malus) - paplitusi šiaurinio pusrutulio vidutinių platumų juostoje. Tai - erškėtinių (Rosaceae) šeimos medžių genties medingas augalas. Obelų yra 54 rūšys, o veislių - per 10 tūkstančių. Manoma, kad šiuo metu kultivuojamos obelų veislės yra trijų veislių obelų, augusių Artimuosiuose Rytuose ir Balkanuose, palikuonys. Nėra žinoma, kur obelys pradėtos auginti pirmiausia, tačiau Aukso obuolys - nuo seno yra laikomas turto ir prabangos simboliu. Obuolius, be jokios abejonės, jau vartojo senovės Egipto gyventojai, kurie antrojo tūkstantmečio prieš mūsų erą viduryje vaisių sodus buvo užveisę Nilo deltoje. Pažymėtina, kad obelų veislę Api, kuri auginama ir šiandien, daugiau kaip prieš 2000 metų išvedė etruskai. Europoje labiausiai paplitusi ir Lietuvoje savaime auga viena rūšis - miškinė (Malus sylvestris), dar auginama ankstyvoji. Dirvai obelys nereiklios, bet geriau auga sukultūrintoje dirvoje, kurioje gruntinis vanduo yra 2-3 m gylyje. Obelys užauga iki 10, o retsykiais ir net iki 20 metrų aukščio. Šiuo metu Lietuvoje žinome apie 1000, o vienu metu buvo auginta per 500 obelų veislių. Vaisius - obuolys, su 3-5 lizdais ir 2-3 sėklomis lizde. Prinokę obuoliai gali būti raudoni, geltoni, žalsvi ar skirtingų spalvų. Vaisiaus luobelė labai plona, minkštimas sultingas, be sukietėjusių ląstelių. Jis iš visų vaisių vartojamas dažniausiai. Vienų veislių obuoliai yra valgomi, kiti - dažniau vartojami kulinarijoje. Jie dedami į saldžius ir rūgščius patiekalus, juos galima džiovinti, iš obuolių spaudžiamos sultys, daromas sidras (obuolių vynas), jie dažnai naudojami pyragams ir kitiems kepiniams.
KRIAUŠĖ. Garbingą vietą tiek buityje, tiek tautosakoje užima kriaušė. Tai - taip pat erškėtinių šeimos sėklavaisinių augalų gentis, kurią romėnai vadino Pyrus. Savaime auga Europoje, Azijoje, Šiaurės Afrikoje. Gentyje yra apie 60 savaime augančių rūšių. Žinoma per 5 tūkst. kultūrinių kriaušių veislių, iš kurių apie 300 auginama ir Lietuvoje. Kaip sukultūrintas augalas kriaušės žinomos iš labai senų laikų, jas mini jau Homeras. Kriaušių buvo išvesta daugybė rūšių ir veislių - šiuo metu pasaulyje priskaičiuojama iki 5000 kriaušių rūšių ir veislių. Kriaušės gerai auga ne per drėgnose derlingose priemolio dirvose ir išauga iki 15-20 m aukščio. Jų lapai paprasti, ištisiniai, žiedai sukrauti kekėse arba šluotelėse, vainiklapiai balti, kartais rožiniai, su ilgu nageliu. Derėjimo periodiškumas 2-3 metai. Aplinkos sąlygos (pavasario šalnos, aukštesnė temperatūra žydėjimo metu ir pan.) gali indo…
LAZDYNAS. Lazdynas nuo senų senovės yra vienas vertingiausių medžių žmogui, o pirmykštėje bendruomenėje tai buvo tiesiog medis - maitintojas. Iš ilgo plono ir lankstaus lazdyno stiebo žmonės gamindavo meškerę, kuria susigaudavo žuvį. Jis buvo nepakeičiamas gaminant lanką ir strėles, drožiant ietis, kuriais žmonės ne tik susimedžiodavo žėrį maistui, bet ir apsigindavo nuo priešo. Negalima pamiršti, kad ir žiemos alkį malšindavo rudenį surinkti nepaprastai maistingi lazdyno riešutai. Todėl nestebina tai, kad šis medis augo prie dažnos sodybos, buvo saugomas ir branginamas, įvairiausiais vardais vadinamas. Jis buvo vadinamas ir riešutiniu lazdynu, ir lazda, ir lazdeniu, ir lazdų medžiu, ir riešutlazda, ir lazdų krūmais, ir dar kitaip. Lazdyno medis plačiai minimas tiek pasakose, tiek ir liaudies dainose, o jį saugoti buvo pavesta gerajai miško deivei - Lazdonai. Jai net buvo tam tikru metu laiku atnašaujamos aukos...
ŠERMUKŠNIS. Apie šermukšnio stebuklingas galias yra daug pasakojimų, šis medis apdainuotas ne tik lietuvių, bet ir kaimyninių tautų dainose. Nuo seno šermukšnio uogos vertinamos liaudies medicinoje, o, pasak senolių, su šermukšnine lazda galėdavai ir nuo paties nelabojo apsiginti. Taip pat sakoma, kad kieme augantis šermukšnis apsaugo namus nuo perkūnijos…
SLYVA. Nėra erškėčių be slyvos - slyva (Prunus) - erškėtinių augalų gentis. Tai - nedideli medžiai arba krūmai paplitę šiaurės pusrutulyje, išaugantys iki 10 m aukščio. Gentyje yra apie 55 rūšys, žinoma apie 2000 veislių. Slyvų kilmės vieta - Sirija. Lietuvoje savaime auga tik Dygioji slyva, o introdukuotos dar penkios rūšys: Amerikinė, Kaukazo, Naminė, Juodoji ir Usūrinė slyvos. Slyvų mėgsta geras, sukultūrintas šiltesnes vidutinio sunkumo dirvas. Deja, ne visos slyvos vienodai pakelia Lietuvos šalčius ir tai trukdo jų didesniam išplitimui. Slyvų šaknų sistema pasiskirsto iki 1 m gylio. Dauginamos skiepijimu, kai kurios veislės - atžalomis. Derėti slyva pradeda 4-6 metais ir vaisius mezga 15-30 metų. Nuo vieno medžio gaunama 15-30 kg vaisių. Slyvų vaisiai - labai vertingi, nes jų minkštimas turi daug organinių rūgščių, vitaminų B1, B2, C, K, PP, karotino ir kitų mineralinių medžiagų, todėl nuo seno vartojami liaudies medicinoje. Slyvos valgomos šviežios, džiovintos, verdamos uogienės, gaminami kompotai, spaudžiamos sultys, naudojama kepiniams, o kai kuriose šalyse iš slyvų varoma degtinė - slyvovica.
SVARAINIS. Paskutiniu metu populiarūs tapo labai panašūs į obuolių svarainių vaisiai. Tai - erškėtinių šeimos krūmas arba medis, užaugantis iki 5 m aukščio, labai senas kultūrinis augalas, žinomas jau daugiau negu 4000 metų. Jo tėvyne laikoma Užkaukazė ir šalia jos esantys Turkija bei Ir... Jauno medelio rūšį reikia rinktis labai apgalvotai. Kartais būsimų sodų sklypuose jau auga vienas ar keli seni medžiai. Dažnai paveldėtoje vietoje derėtų išlaikyti esamus augalus, o ne skubiai šalinti. Dažnai įspėjama retinti sodą, nes per tankiai sodinti mažų medžių gali užgožti kitus. Dideli medžiai - kaštonai, liepos, uosiai, beržai - reikalauja daug erdvės ir gali užgožti kitus augalus. Tačiau jų galima sėkmingai integruoti į bendrą kraštovaizdį, formuoti ir prižiūrėti.
Draugiški vaikams ir augintiniams. Renkantis augalus įsitikinkite, kad jie neveda nuodingų uogų arba patys iš savęs nėra nuodingi. Tokie, gyvatvorėms mėgstami augalai kaip kukmedis, yra nuodingi, ne tiks patys, tačiau veda raudonas uogas, kurios atrodo labai gražiai, bet yra nuodingos. Taip pat nuodingi lapuočiai: pupmedis, nors labai dekoratyvus, tačiau visos augalo dalys nuodingos.
Paskutinį kartą atnaujinta:2026-06-18
Medis - neatskiriama lietuviškos sodybos ar individualaus namo kiemo dalis. Prieš renkantis, kokį medį sodinti sklype, želdinimo specialistai siūlo nuvykti į sklypą ir apsižvalgyti aplink. Pirmiausia, kaimynystė duoda užuominų apie tai, kokie medžiai geriausiai įsilies į sklypą supančią aplinką. Pavyzdžiui, jei sklypą supa pušynas, patartina sklype taip pat sodinti pušeles. Be to, tikėtina, kad šalia sklypo esantis dirvožemis būdingas ir sklypui. „Medžio augimui įtakos turi gruntas, vanduo, užterštumas. Net jei išsirinksite mėgstamiausios rūšies ir patį gražiausią sodinuką, bet sąlygos jam augti bus netinkamos, estetinis vaizdas tikrai netenkins. Renkantis medį reikia atkreipti dėmesį ir į sklypo dydį, o tiksliau - atstumą nuo kaimyno sklypo. „Žmonėms, kurie turi sentimentų klevams ar liepoms, prieš pasisodinant tokį medį savo kieme, visuomet siūlau nueiti pasivaikščioti į parką, pažiūrėti, koks didelis gali būti medis, ir įvertinti savo galimybes, sklypą, atstumus nuo kaimyninių sklypų, laiko sąnaudas grėbiant lapus“, - pasakoja I. Be to, specialistė pataria išlaikyti proporcijas tarp augmenijos ir sklype esančių statinių. Norintiems apsaugoti savo sklypą nuo vėjo patartina rinktis medžius, kurių laja tankesnė. Nuo seno lietuvių sodybose tam sodinti skroblai, paprastieji klevai. Žiemą, nukritus lapams ir išretėjus lajoms, jų teikiama apsauga nuo vėjo suprastėja perpus. Medžiai taip pat apsaugo nuo dulkių šalia žvyrkelių ar judresnių kelių ir gatvių esančių namų gyventojus. Skaičiuojama, kad šiltuoju metų laiku medžių ir krūmų laja gali sulaikyti iki 80 proc. dulkių, o žiemą - iki 40 proc. Visgi ne visi medžiai apsaugo vienodai. Skaičiuojama, kad ant vieno kvadratinio metro kaštono lapų vidutiniškai nusėda apie 6,1 gramo, liepos - 8,7 gramo, kalninės guobos - 10,1 gramo dulkių. Intensyvaus eismo gatvėse gyvenantys individualių namų savininkai turėtų išnaudoti medžius siekdami sumažinti triukšmą. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad priklausomai nuo medžių rūšies, triukšmo slopinimo intensyvumas gali siekti 50-80 proc. 15 metrų pločio liepos laja triukšmo lygį sumažina maždaug 5 decibelais, 1,6 metro aukščio ir 1 metro pločio skroblų gyvatvorė, esanti 13 metrų atstumu nuo garso šaltinio triukšmą sumažina maždaug 7 decibelais, o 8 metrų pločio tanki medžių ir krūmų juosta sumažintų triukšmą 13 decibelų.
Medžiai rečiau naudojami priešgaisrinėms užtvaroms. Spygliuočiai medžiai šiam tikslui visiškai netinkami, nes patys greitai užsidega. Geriausiai nuo ugnies apsisaugo juodalksniai, paprastosios liepos, klevai. Populiariausi Lietuvoje jau 15 metų išlieka spygliuočiai medžiai. „Žmonės vis labiau domisi, kaip sklype sukurti sezoniškumo efektą - kad vieniems nužydėjus pražystų kiti. Nors paprastai toks efektas kuriamas sumaniai išnaudojant krūmus ir gėles, jei sklype yra vietos, taip galima sužaisti ir su medžiais“, - pastebi I. Lietuvių mėgiami ir vaismedžiai: sodybose dažniausiai sodinami dideli vaismedžiai, o individualių namų kiemuose - dekoratyviniai vaismedžiai ar vaiskrūmiai.
Dideli brandūs medžiai yra dovana ir vertybė, lietuvis ir medis visada buvo susiję. Tačiau kai eina kalba apie savo kiemelį ar net didelę sodybą, specialistė pajunta, kad žmonės didelių medžių bijo. Dažnai klaidos slypi neįvertinant jų augimo dydžio ir poveikio aplinkai. Dideli medžiai yra geriausias pavėsis, čia jau nenuneigsi. Kai karšta, nuo saulės pasislėpti statomos pavėsinės, stoginės, perkamos romanetės. O natūralų pavėsį gali sudaryti dideli medžiai, ypač lapuočiai. Jie iš esmės keičia mikroklimatą: oras grynesnis, santykinė oro drėgmė didesnė, mažiau dulkių, mažiau vėjo, saulė ne taip kepina sausros metu.
Renkantis medžius taip pat svarbu įvertinti jų įtaką aplinkai. Jei sklype užsisprendėte įrengti pavėsinę ar sodo zoną, didelis medis gali būti puikus fonas ar užuovėja, tačiau reikia atsižvelgti į jo augimą, šešėlio plotą ir šaknų plitimą. Apgalvotai planuodamas žmogus gali siekti harmoningos sodybos, kurioje medžiai puošia ir tarpusavyje dera su kitais augalais.
Ko nepasakysi apie lapuočių ir spygliuočių derinimą. Skirtingais metais augantys medžiai gali sukurti įdomias kompozicijas, o spygliuočiai papildomai užpildo žieminį kraštovaizdį. Tačiau reikia įvertinti, kad didelis spygliuočių lajos tankumas gali būti nepalankus kitiems augalams dėl drėgmės ir maistinių medžiagų konkurencijos.
Kursuose „Sodybos apželdimas“ I. Auželienė pastebi, kad dažnai nauji sodybų šeimininkai neįvertina pušų aukščio ir lajos pasikeitimo. Juodoji pušis, kol maža, yra krūmo (lašo) formos, tačiau vėliau kamienas tįsta, o laja keliasi aukštyn. Todėl iš pradžių pušų grupė užstoja vaizdą, o vėliau jį kaip tik atveria. Susodintos tankiau, laja greičiau pasikelia aukštyn. O jei po vieną, tada pušims būdingas žymiai platesnis vainikas, o laja pasikelia vėliau. Eglei tinka molinga, turtingesnė dirva. Jos šaknys paviršinės, plačiai išsidėsčiusios, dėl to prie jo sudėtinga auginti gėlynus ar kitas augalų grupes. Eglės tankumas gali tapti ir privalumu - jei norim užstoti negražų vaizdą, uždanga nuo eglės išlieka visą augimo laiką (nebent per tankiai susodinta ir laja šiek tiek pakyla). Atkreipkite dėmesį, kad dygioji eglė (sidabrinė) užauga tokio pat dydžio, kaip ir paprastoji. Nesižavėkite mažomis kalėdinėmis eglutėmis, jei nenumatėte, kokia didelė ji gali užaugti.
Pasodinimas. Jei norime pasodinti iškart didelį medį, be medelyno neapsieisime. Medelyne tam tikromis technologijomis išauginami medžiai, kad juos galima būtų transportuoti, persodinti. O jei pirksite medelyne ar girininkijoje iškastus tiesiai iš grunto, darykite tai pavasarį. Iš miško išsikasti medelio apskritai negalima, pamirškite tai. Kuo mažesnis medis, tuo lengviau prigyja. Bet jei sodyboje sodinsite visai mažutį ir priežiūrai laiko neturėsite, žolė gali jį nustelbti.
Didelių medžių gerovė jūsų sodyboje priklauso nuo žemės, drėgmės, vėjo švelninimo ir teisingo jų išdėstymo. Jei artimiausio kaimyno kiemas gali įtakoti atstumus ir augimo sąlygas, reikėtų planuoti taip, kad medžiai suteiktų tinkamą pavėsį, o ne per didelį šešėlį ar neatitinkantį vietos augimą.
Nesvarbu, kokio dydžio ar stiliaus sodas - kiekviename jų yra savas medis. Medžiai ir krūmai gali būti puikus akcentas, fonas ar tiltas į kitus augalus. Svarbiausia - suprasti, kaip medis augs ateityje, kokia jo laja, pavėsis ir reikalinga erdvė. Tai leis kurti harmoningą kraštovaizdį, kuriame medžiai lieka pagrindu ir puošmena tuo pačiu metu.
