Konkurso „Mano kiemas“ dalyviai Savickai iš Vilniaus dalinasi trumpa savo sodybos istorija. Konkurso „Mano kiemas“ dalyvių Savickų kiemas / Asmeninio archyvo nuotr. „Prieš 30 metų neplanuotai įsigijome sodo sklypą Rastinėnuose, Vilniaus rajone. Ši vieta pasižymi gausiais vandens telkiniais. Iš pradžių jos sklypu negalėjome pavadinti, nes ten buvo miškas ir sąvartynas su labai didele dauba. Iš vienos pusės - pušynas, iš kitos - šiukšlynas. Daugiau nei savaitę dirbo ekskavatorius: kasė, formavo. Buvo atvežta 50 mašinų žvyro, akmenų ir t. t. Taip suformavome dabartinį sklypą“, - rašo pora.
Pasigrožėkite! Nuosava sodyba - saugumo sala neramiais laikais Daugiau nei 30 metų patirtį nekilnojamojo turto srityje turintis A. Boguševičius pastebi, jog Lietuvos gyventojai (namų ūkiai) bankų sąskaitose šiuo metu laiko 28,1 mlrd. Eurų, kuriuos galėtų panaudoti prasmingiau. Viena iš tokių investicinių galimybių sodybų ekspertu vadinamas A. Boguševičius, žinoma, nurodo sodybos įsigijimą. Visų pirma todėl, kad, „Namudės“ vadovo manymu, apgauti žmogui savęs nepavyks, kad ir kokia moderni miesto aplinka ir patogumui suptų, mūsų pasąmonė visada ieškos gamtos. Tai, anot NT specialisto, rodo ir sodybų įsigijimo statistika, nes sodybų paklausa išlieka stabilioje ir net augančioje fazėje.
namude.lt nuotr./Sodyba ant skaidraus Alaušo ežero kranto pušyne
Panašu, kad sodyba tampa atsakymu į daugelį neramaus pasaulio iššūkių. Pagrindiniai veiksniai, skatinantys šio NT segmento populiarumą - noras turėti „ramią oazę“ toliau nuo miesto, pasikeitusi geopolitinė situacija bei pandemijos metu susiformavęs supratimas, kad esant krizinei situacijai asmeninė sodyba reiškia kur kas didesnę laisvę. A. Boguševičius pastebi: didžiausias susidomėjimas sodybomis išlieka Aukštaitijos regione: Molėtuose, Anykščiuose, Ignalinoje, Zarasuose, Švenčionyse. Tai natūralu, nes Aukštaitija pasižymi ežerų gausa, erdvėmis ir ramybe.
namude.lt nuotr./Sodyba Zarasų rajone, Bakučių kaime - pusiasalyje, ant Dūburaičio ežero kranto Paežerėje pasistatyti beveik neįmanoma
Kodėl išvis verta įsigyti nekilnojamąjį turtą Aukštaitijoje? „2014-aisiais 65 tūkst. litų kainavęs vieno kambario butas vieno iš rajonų centre dabar gali kainuoti 65 tūkst. eurų“, - nekilnojamo turto tendencijomis dalijasi ekspertas. Tuo tarpu sodybų kainos, nors irgi augo, tačiau taip greitai nesikeitė ir lieka „įkandamos“, net ir vidutinio finansinio pajėgumo šeimai. „Švenčionyse, Ignalinoje pigiausios patenkinamos būklės sodybos gali kainuoti apie 25 tūkst. eurų, tuo tarpu Molėtuose už panašų variantą galima atseikėti 50 tūkst. eurų“, - teigia A. Boguševičius. Jis mano, kad šiuo metu puikus galimybių langas investuoti į sodybą, nes kainos ir kokybės santykis yra optimalus. „Jeigu pajudės bankuose esantys pinigai, tada lauktų staigus nekilnojamojo turto brangimas“, - išnaudoti situaciją ir neatidėlioti savo svajonių ragina A. Boguševičius.
namude.lt nuotr./Sodyba pušyne, prie Šventosios upės, Anykščių rajone
Be to, reiktų žinoti, kad geroje vietoje, su paežere, pasistatyti sodybą sudėtinga ar net neįmanoma. Šią galimybę apsunkino 2023 m. liepos 1 d. sprendimas, pagal kurį ūkininko sodybos plotas buvo padidintas nuo 0,5 iki 2 ha. Nuo šios datos ūkininko sodybą galima kurti tik po to, kai trejus metus savininkas deklaruoja pajamas iš žemės ūkio veiklos. Reikia atsiminti, kad nelaimingiausi žmonės - dirbantys biuruose, laimingiausi - sodininkai, daržininkai ir ūkininkai. A. Boguševičius remiasi ne tik savo išmintimi, bet ir Harvardo tyrimais. Pastarieji baksnoja į vieną iš miesto žmogaus būtinybių: žmogus privalo turėti alternatyvą; viena iš jų - gamta. „Kuo arčiau gamtos, tuo sąmonė ramesnė ir stabilesnė, - tvirtina A. Boguševičius.
namude.lt nuotr./Įmonės „Namudė“ įkūrėjas Alvydas Boguševičius
NT Lietuvoje išlieka viena populiariausių investicijų „Namudės“ vadovo požiūriu, šiuolaikinis pasaulis diktuoja naujas madas. 2020-2025 m. NT kainos Lietuvoje patyrė didelį šuolį. Registrų centro duomenimis, vidutinė NT vertė šalyje per šį laikotarpį išaugo apie 90 %. Didžiausias kainų augimas fiksuotas 2021-2022 m. laikotarpiu, kai dėl mažos pasiūlos bei didelės paklausos kai kurių objektų vertė augo po 20-30 % per metus, o kai kuriuose rajonuose, sakykim, Ukmergėje, Molėtuose, Širvintose, kai kurių būstų vertė šoktelėjo iki 120 %. Poilsio bei sodų pastatų vertė kilo vidutiniškai 60-104 %. Sodybos su patogumais vaizdingose vietose dabar gali kainuoti nuo 70 tūkst. iki 200-300 tūkst. eurų ir daugiau, tuo tarpu apleistų sodybviečių kainos prasideda nuo 5-10 tūkst. eurų. Nepaisant to, jog aukštos Euribor palūkanos kurį laiką slopino pirkėjų aktyvumą, Lietuva pagal NT brangimą per pastaruosius 15 metų užima 3-ią vietą visoje ES. namude.lt nuotr./Poilsio Namas Kaulakių miške, pušyne prie Bebrusų ežero
Sodybos garantuoja saugumą NT ekspertas išskiria kelias NT pirkėjų kategorijas: maždaug 30-ties metų asmenys; informacinių technologijų (IT) specialistai, dirbantys nuotoliniu būdu; trečioji grupė - verslininkai. Pirmoji kategorija, anot A. Boguševičiaus, linkę investuoti iki 60 tūkst. eurų, antroji - apie 150 tūkst. eurų, o verslininkai, savo ruožtu, nepabūgs atseikėti ir 500 tūkst. eurų ar daugiau. Egzistuoja ir dar viena poilsinio NT pirkėjų kategorija - 50-mečiai, kurie siekia įgyvendinti savo svajonę ir iš daugiaaukščio persikelti arčiau gamtos. „Vieni vertybe laiko sodybą prie žuvingo ežero, kiti - derlingas žemes, medžiojimui tinkamus miškus ar saulėlydžius vaiskiame danguje, kurio fone boluoja medžių lapai ir praskrendančio paukščio sparnai“, - skirtingus žmonių poreikius vardija A. Boguševičius.
namude.lt nuotr./Namas su 2,17 ha sklypu Bijūnų kaime, Trakų rajone prie Strėvos miško
Išsiaiškinti pirkėjų lūkesčius - svarbiausia Ko gali tikėtis į „Namudę“ besikreipiantys nekilnojamojo turto pirkėjai? „Svarbiausias mūsų uždavinys, jog žmogus būtų patenkintas, - kad pirkinys atlieptų poreikius, ir finansinius pajėgumus, todėl skiriame laiko išklausyti lūkesčiams, suprasti, ko reikia ir ar tikrai būtent to reikia pirkėjui. Parenkame ir pasiūlome geriausius ir realiausius variantus“, - tikina NT agentūros Aukštaitijoje savininkas. A. Boguševičius teigia, kad sodybos įsigijimo nereikia tapatinti su lėšų įšaldymu, nes investuoti pinigai nebūna statiški - sodybos vertė kyla kartu su rinkos verte, be to, savininkas nesunkiai gali pakelti savo objekto rinkos kainą 20-50%, atlikdamas pastatų atnaujinimą, aplinkos sutvarkymą ir įvesdamas komunikacijas.
30-50 km atstumu nuo Utenos galima įsigyti išskirtinę sodybą gamtos apsuptyje
Šiuolaikinės sodybos ir jose įrengti šildymo, vėsinimo bei vėdinimo sprendimai leidžia jas pritaikyti visiems gyvenimo atvejams. Ji gali būti tik vasaros ar savaitgalių atgaiva sielai pabėgant iš miesto. Sodyba taip pat gali būti tinkama ir visaverčiam kasdieniam gyvenimui ar, kaip parodė COVID-19 pandemija, nuotolinio darbo vieta. Taigi apie sodybas ir jų gyventojus ir kalbėjomės su nekilnojamojo turto (NT) specialistu IĮ „Namudė“ ir UAB SODYBŲ PASAULIS vadovu ir savininku Alvydu Boguševičiumi.
Alvydai, kiek laiko užsiimate NT ir su jo pirkimu bei pardavimu susijusiais klausimais? Patirtis - 35 metai. Nuo 1992-ųjų esu aktyviai įsitraukęs į NT sritį, didesnį dėmesį skirdamas būtent sodybų ir rekreacinio NT segmentui. Per šį laiką teko padėti šimtams šeimų įsigyti svajonių sodybas ar konsultuoti norinčius investuoti. O sukaupta patirtis dar geriau leidžia įvertinti rinkos pokyčius bei pirkėjų lūkesčius.
Kaip per šį laiką keitėsi sodybos ir jų gyventojai? Kardinaliai. Jei ankščiau gyvenimas sodyboje buvo nepasiturinčiųjų požymis, dabar sodybas perka pasiturintys žmonės: gyvybingi, save realizuojantys, kuriantys. Jei 1991-2000 metais sodybas teko parduoti Panevėžio „tulpinių“, Kauno „daktarinių“ ar Šiaulių „princų“ (nusikalstamo pasaulio atstovai - aut. past.) rato atstovams, dabar pirkėjų ratas išsiplėtė iki kitų pasaulio šalių piliečių: Šveicarijos, Vokietijos, Liuksemburgo ar net Singapūro.
Kokiems gyvenimo atvejams sodyba - tinkamas pasirinkimas? Visiems. Kovidas parodė, kad turėti nuošalią erdvę gamtoje - ne prabanga, o būtinybė. Žmogus išėjęs į pensiją realizuoja savo nerealizuotus hobius ir svajones. Dažnas biuro darbuotojas ją pritaiko darbui nuotoliu. Šiandien, kai žiniasklaida kalba apie „neramius laikus“, sodyba tampa ir saugiu uostu bei ramybės šaltiniu karo atveju.
Kodėl lietuviai perka sodybą, o ne, tarkime, kotedžą Ispanijoje? Dažnas perkantis kotedžą Ispanijoje jau turi sodybą Lietuvoje. Be to, lietuviai jau paragavo gyvenimo pietuose - ispanijų, italijų, kiprų - ir pajuto, kad pusę metų alinantis karštis nėra toks patrauklus, kaip atrodė. O Lietuva tampa vis labiau patrauklesnė savo atgaiva ir žaluma, nes persikėlus iš buto Lietuvoje į butą svetimoje valstybėje laisvės nepadaugėja.
Koks yra tipinis sodybos pirkėjas? Gyvybingas, kūrybingas, turintis daug energijos žmogus. Dažnu atveju tai šeimos žmogus, kuriam rupi vaikų ir artimųjų gerovė. Pasiturintis, aukštesnių vertybių ir tvirtos motyvacijos turėti „savo“ žmogus. O gal sodyba gali būti tik kaip investicija?
TAIP. Sodyba vandens telkinio pakrantėje, miške šiandien prilygsta ir kitoms klasikinėms investavimo formoms į NT mieste ar auksą. Tinkama tiek nuomai, tiek vertės išsaugojimui.
Ką patarsite galvojantiems ir svajojantiems apie savo sodybą jos dar neturintiems? Nebūtina svajoti tik apie „madingų“ ežerų pakrantes. Aukštaitijos kraštuose galima rasti alternatyvų, galbūt ir mažiau žinomų ar populiarių, bet stebinančių gražiomis vietovėmis bei žemomis kainomis. O kad svajonės išsipildytų - užsukite pasitarti. Visus galvojančius apie savo svajonių sodybą daugiau nei 35 metų patirtį NT sektoriuje turintis Alvydas Boguševičius kviečia susitikti ir pasitarti. +370 698 51269, el. p. Daugiau apie sodybas sužinosite apsilankę www.namude.lt.
Apsupta miškų, šalia paslaptingo Keršio ežero, Pakeršės kaime įsikūrusi kaimo turizmo sodyba “Svajonių Dvaras”. Tai vieta, kur pavargęs kūnas pailsi, nerami siela randa ramybę, o įtemptas protas - atokvėpį. Vieta, kur gamtos apsuptyje lengva atsipalaiduoti, rasti ramybę ir harmoniją. Vieta, kur svajonės virsta realybe. Kviečiame Jus pasinaudoti specialiu atostogų pasiūlymu - įsigykite poilsinį 5-ių dienų kelialapį atostogoms kaimo turizmo sodyboje ‘Svajonių Dvaras’ ir sutaupykite iki 30%. Sodyboje „Svajonių dvaras” įrengti penki jaukūs, patogūs nameliai ant ežero kranto Jūsų poilsiui. Nameliuose rasite visus kokybiškam poilsiui reikalingus patogumus. Erdvi pokylių salė iki 60 svečių, graži aplinka, atskiras jaunavedžių liuksas, nakvynė svečiams, gardūs patiekalai. Para sodyboje skaičiuojama nuo 12.00 val.
Leidimas atsivežti šunį. Ekologiška nat. Ekologiška nat. Ekologiška nat. Pastaba. „Svajonių Dvaro” duona ir kiti patiekalai kepami tikroje senovinėje molinėje krosnyje pagal senovinius receptus, kuriuos mums perdavė mūsų tėvai ir seneliai. Todėl patiekalai turi ugnies ir meilės aurą.
AdresasPakeršių km. Siekdami pagerinti jūsų naršymo kokybę, šioje svetainėje naudojame slapukus (angl. cookies).
Dvariškių kaime (Pakruojo r.) sodybą „Margas ponis" įkūrusi Apolonija Vaitkevičienė svajones paverčia realybe. Prieš penkerius metus ji su vyru paliko gyvenimą Kaune ir įsikūrė prosenelių žemėje. Aistra žirgams įkvėpė verslui - sodyboje vyksta šventės, edukacijos, treniruotės, fotosesijos, stovyklos. Dabar ūkyje gyvena ne tik žirgai, keturi poniai, bet ir ožkytės, triušiai, vištos. Visi gyvūnai turi vardus ir savo ypatingas istorijas - tarsi atgiję knygų personažai. Apolonija tvirtai jaučia savo šaknis - gyvena prosenelių žemėje. Sodyboje įsikūrė kelios kartos: seneliai, namą čia pasistatė ir iš Šiaulių planuoja persikraustyti tėvai. Netoliese gyvena močiutės sesers palikuonys. Sodyba žydi gėlėmis, pagrindiniai sodininkai, gėlininkai - Apolonijos močiutė ir tėtis. Sodybos įkūrėjas - Apolonijos prosenelis: „Močiutė pasakojo, kad jis savo rankomis rovė kelmus. Močiutei buvo šešeri, kai šeimą ištrėmė į Sibirą. Po tremties apsigyveno Latvijoje, nes į Lietuvą nebuvo leista sugrįžti. Galiausiai, po ilgų metų, šeima atsiėmė savo gimtąją sodybą ir pradėjo ūkininkauti. Daug pastatų buvo sunykę, sodyba apleista. „O dar žirgai! Pamatydavau žirgą ir būdavo kažkas tokio! Man atrodo, aš ir gimiau su mintimis apie žirgus. Paauglystėje svajonė ėmė pildytis - pradėjo jodinėti Kurtuvėnų žirgyne. Ten rado ir savo pirmąjį žirgą Soką. Jo istorija - ypatinga. Mergina įstojo į tuometinį Lietuvos žemės ūkio universitetą. Pasimokiusi gal tris mėnesius pajautė, kad trūksta savirealizacijos. „Iš vakaro sesei sakiau: jei pardavinėtų tą žirgą, viską atiduočiau, padaryčiau, kad tik jis atsidurtų pas mane. Žirgą studentė apgyvendino žirgyne Kaune, nuolat pas jį važinėjo, prižiūrėjo. Galiausiai žirgas parvažiavo į Dvariškius ir tapo sodybos puošmena. Baigusi studijas, Apolonija su vyru liko Kaune, susirado darbus. „Kažkaip labai vargino miesto spūstys, pagalvojome, grįšime vasarai, kaip tik bus leliukas, tris mėnesius pagyvensime kaime, pažiūrėsime, ar mums toks gyvenimas „limpa", ar ne. Apsigyvenus kaime, prisimena, apnikdavo įvairios mintys. Galvojo, jeigu gyvens sodyboje, bet vis tiek važinės į miestą, tai kokia prasmė tada gyventi kaime? Ir tuomet nusipirko kumelę Liepą, paskui antrą kumelę. Atvažiuodavo draugės, išjodavo į mišką. Būnant motinystės atostogose, pradėjo spausti keturios sienos, tad jauna mama vis nueidavo į prosenelio statytą tvartelį - svajoti ir kurti. Eidavo su dažų kibirėliu. Kiekvieną vakarą dažė ir svajojo. Dar gyvendama Kaune atkreipė dėmesį, kad populiarėja kitokie gimtadieniai. Pradėjo svarstyti apie švenčių, edukacijų organizavimą. Įsigijo pirmąjį ponį - margą. Norint atvykti į „Margą ponį", reikia susitarti iš anksto, atvykusiems skiriamas individualus laikas. Sodybos svečiai supažindinami su jos gyventojais ir jų išskirtinėmis istorijomis. Kiekvienas augintinis čia turi vardą ir atrodo tarsi iš įdomiausių knygų atėjęs personažas. Mini olandų ožkytė Karamelė labai disciplinuota ir griežtai auklėja savo vaikus - vyresniąją Spurgą, Debesėlį ir kol kas dar bevardį jo brolį. Debesėlis gimė neišnešiotukas, jam Apolonija ruošdavo mišinukus. „Su savo vaikais neturėjau tiek problemų, kiek su juo", - juokiasi. Dabar Debesėlis jau beveik pasivijo brolį. Ožiukams tik mėnuo, abu laigo tarsi ant spyruoklių, lipa ant kelių ir glaustosi lyg šuniukai. Nutaikę menkiausią progą, skabo gražiausias sodybos gėles. Susipažinkime su poniais: Afrika, Anabelė, Dior, Lakis. Žirgai - Sokas, Liepa, Limona, Zita, Liberty, Queen. Liepa - labai gera žmonių draugė ir moka bučiuotis. Po bučinio laukia padėkos - skanėstų. Zita gyveno kaimiškai, pančiojamomis kojomis, pririšta grandine. Apolonija vis įkalbinėjo šeimininką parduoti. Galiausiai šeimininkas numirė ir išsvajota Zita atkeliavo pas Apoloniją. Liberty - pirmoji kumelaitė, atsivesta Dvariškių sodyboje. Žirgai ir poniai beveik visus metus gyvena laisvai. Bendravimas ir judėjimas, sako Apolonija, jiems svarbu. Svarbiausias sodybos triušis - Irisas. Apolonijai jis panašus į triušį iš „Alisos stebuklų šalyje". Jo kailis tarsi pliušinis. Irisas narve gyvena su kitu triušiu. Abu gero charakterio, tad gerai ir sutaria. Vieną iš triušių į sodybą atvežė žmonės, paaiškinę, kad jis tapo piktas. Balto gaidžio, vardu Gaidelis, plunksnos ir charakteris šilkiniai. Didžioji višta Rožytė labai „mamiška", prižiūri naujus gyventojus - kochinchinų veislės gaidelį ir vištytę. Apolonija atkreipė dėmesį, kad yra miesto vaikų, nemačiusių gyvūnų, jiems laikas sodyboje ypatingas. Suprato ir kitą dalyką - vaikams reikia paprastų dalykų. Pavyzdžiui, karstytis ant šieno arba „kloti žirgams lovas", t. y. „Atrodo, sėdi, stengiesi prigalvoti, žiūri socialinėje medijoje, kokios stovyklos, viena per kitą konkuruoja, kažkas stato baseiną, dar kažką daro, o tu pamatai, kad vaikams kartais tereikia paprastų dalykų. Duok pasirūpinti gyvūnu ir jam tai padarys didžiulį įspūdį. Sodyboje yra vieta, iš kurios vaikus reikia tempte ištempti. Tai - šienas daržinėje.
Apolonija pamąstė: jei vaikams taip patinka, why not pritaikyti šią erdvę? „Atvažiuoja perbalę, nuo kompiuterių sustirę. Žiūriu ir galvoju: tuoj jūs man pavirsite į normalius vaikus. Išvažiuoja - raudoni žandai, šypsena iki ausų, karšta, išsiplikinę - sveiki vaikai!
Į sodybą atvykę svečiai patys šukuoja, balnoja žirgus. „Noriu, kad vaikai suprastų, kad žirgas, ponis nėra tik balnas - atsisėdu, pajoju ir viskas. Iki to yra dar daug darbo, - aiškina. - Vaikai prisiliečia prie prie žirgo, bendrauja, o jojimas yra paskutinė dalis. Gimtadieniams skirta vasaros erdvė, jau įrengtas ir priestatas šventėms po stogu, nebebus baisu nei lietus, nei sniegas. Stilingą erdvę šventėms sukūrė buvusioje vištidėje. Iš pradžių čia planavo įrengti gardus poniams. Apolonija šventės dalyvius įtraukia į žaidimus, kviečia susipažinti su gyvūnais ir pajodinėti. Sodyboje vyksta fotosesijos, Velykoms ir Kalėdoms šeimininkė paruošia specialias erdves, dekoracijų idėjas padeda įgyvendinti mama. Fotosesijose dalyvauja ir gyvūnai. Trečią sezoną organizuoja dienines stovyklas, kiekviena pamaina turi savo temą. Rengia ir specialią stovyklą patiems mažiausiems - penkiamečiams. „Namai yra ten, kur tavo žirgas", - ant tvarto durų kabo užrašas anglų kalba.
„Susikūrė smagi treniruočių bendruomenė. Ypač patinka jojimas į laukus, man tai ne darbas, o malonumas. Išsišnekame, išsipliurpiame, grįžti, atrodo, jokių problemų gyvenime, viskas gražu. Apolonijos vyras tebegyvena tarp miesto ir kaimo. Jam patinka būti kaime, bet kartu yra ir biuro žmogus. Darbo kaime, sako Apolonija, yra labai daug - tą supras visi, kurie gyvena ūkyje. „Turi būti truputį išprotėjęs", - juokiasi.
