Vėliau žmonėms būdavo perpilamas ožkų, avių, karvių kraujas, kartais - skiedžiant jį su vynu, pienu, alumi. Praėjus daugiau nei penkiems šimtmečiams medicina be kraujo perpylimo procedūrų atrodo neįsivaizduojama, o tiek donorams aukoti, tiek perpilti recipientams kraują tapo visiškai saugu, rašoma pranešime spaudai. Pirmieji žingsniai kraujo perpylimo srityje buvo žengiami dar septynioliktojo amžiaus Europoje, daugiausiai - Didžiojoje Britanijoje. Tuomet anglų gydytojas Williamas Harvey atrado, kad kraujas apskritai cirkuliuoja. Tai sukėlė didelį reakcionierių nepasitenkinimą. Plačiojoje visuomenėje manyta, kad širdis yra sielos buveinė, o konservatyvūs medikai rėmėsi aristotelišku požiūriu, kad kraujas kepenyse atsiranda iš suvartojamo maisto ir venomis keliauja į vidaus organus tik viena kryptimi. Eksperimentavo su gyvūnų krauju
Apskritai kraujo tyrimų srityje XVII a. matomi ryškūs proveržiai. Prancūzai ir anglai daugiausiai tyrinėja kraują ir daro eksperimentus. Štai vienas anglų gydytojas išgelbėja šunį perpilant jam kito šuns kraują, atlieka eksperimentus ir su avimis. Tuometinės praktikos primena, kiek toli šioje srityje nueita. Štai prancūzų mokslininkas Jeanas-Baptiste‘as Denisas, asmeninis Liudviko XIV - Karaliaus Saulės gydytojas, penkiolikmečiui berniukui perpylė ėriuko kraują, kurį surinko dėlėmis. Manoma, kad jis išgyveno tik dėl to, kad perpiltas kraujo kiekis buvo nedidelis. Kitą eksperimentą prancūzas atliko didaktiniais tikslais. Žmogui, garsėjusiam brutaliu elgesiu su savo žmona, buvo nuleista 300 gramų kraujo, o vietoje jo perpiltas puodelis veršiuko kraujo. J.-B. Denisas tikėjosi, kad romaus gyvūno kraujas nuramins ir žiauriu elgesiu garsėjantį pacientą. Pacientas išgyveno. Tiesa, jo šlapimas tapo juodas, o vėliau jis ir neteko sąmonės. Tačiau to, ko tikėjosi mokslininkas, neįvyko - pacientas ramesnis netapo. Pakartotinai atliktas perpylimas jį pražudė, o gydytojas paciento žmonos buvo apkaltintas žmogžudyste ir, nors buvo išteisintas, metė medicinos praktiką. Tais laikais mokslininkai gyvūnų kraują kartais skiesdavo. Būdavo bandoma perpilti avių, šunų, arklių ir raguočių kraują žmonėms maišant jį su tokiais skysčiais kaip vynas, pienas, alus ar net šlapimas. Tuometinės praktikos šokiruoja
Vis dėlto, pirmą kartą šią sėkmingai žmogaus kraujo perpylimą kitam žmogui įvykdo britų akušeris Jamesas Blundellis XIX a. pradžioje atlikęs šią procedūrą nukraujavusiai gimdyvei. Tačiau šis amžius pasižymėjo ir regresu kraujo perpylimo srityje, mat šimtmečio pabaigoje tarsi iš niekur atgimė idėja transfuzijai vėl naudoti gyvulių kraują - tuo metu buvo sudėtinga rasti pakankamą skaičių žmonių, norinčių tapti donorais. Anot Nacionalinio kraujo centro (NKC) atstovės Irmos Pimpičkaitės, žiūrint iš dabarties perspektyvos tokios medicinos praktikos išties šokiruoja. Pasak jo/jos, šioje srityje progresas ryškus net ir žvelgiant atgal į pastaruosius trisdešimt metų, o situacija lyginant su tuo, kas vyko prieš du ar tris šimtmečius - kaip diena ir naktis. „Jei prieš porą šimtų metų apie pusė perpylimo atvejų būdavo sėkmingi, tai dabar mes kalbame apie tai, kad vienas donoras gali išgelbėti net tris gyvybes, taip pat ir apie naudą pačio donoro sveikatai. Atradus kraujo grupes, progresas šioje srityje žengė daugiamyliais žingsniais ir dabar matome visiškai saugius tiek kraujo donorystę, tiek patį perpylimą“, - sakė I. Pimpičkaitė.
Esminį lūžį kraujo donorystės istorijoje galima fiksuoti 1901 metais, kai austrų chemikas ir imunologas Karlas Landsteineris atrado kraujo grupes. Pastebėjus, kad vykdant perpylimą su gyvūnų krauju, žmogui pradeda krešėti kraujas, austrui kilo mintis, kad šis krešėjimas - visai ne liga, o normalus fiziologinis procesas. Tyrinėdamas savo, kolegų ir pacientų kraują, jis sumaišė skirtingus kraujo mėginius ir stebėjo, kurie mišiniai sukreša ir kurie - ne. Jis iškėlė hipotezę, kad žmogaus kraujyje egzistuoja tam tikros struktūros junginiai, vadinami agliutinogenais, pagal kuriuos kraują galima suskirstyti į tris grupes. Kadangi tyrimams kraują paaukojo siauras ratas žmonių, rečiausioji kraujo grupė AB buvo atrasta tik vėliau. Nors tai galima vadinti vienu svarbiausių atradimų medicinos istorijoje, pripažinimo dėl savo indėlio į proveržį medicinos ir fiziologijos srityje K. Landsteineris sulaukė tik po trisdešimties metų - 1930 m. jam buvo įteikta Nobelio premija.
Lietuvoje - proveržis tarpukariu Lietuvoje pirmieji kraujo perpylimai atlikti tarpukariu. Pirmasis tai 1923 m. padarė Kauno valstybinės ligoninės profesorius Vladas Kuzma, tikras chirurgijos virtuozas, daugelio šios srities naujovių pradininkas. Paraleliai Raudonojo Kryžiaus draugijos ligoninėje kraujo perpylimus pradėjo ir nusipelnęs akušeris ginekologas, profesorius Pranas Mažylis. Jo iniciatyva pradėti daryti tiesioginiai kraujo perpylimai per komplikuotus gimdymus Nukraujavusioms moterims. „Iš pradžių buvo perpilama „gintariniu“ aparatu. Paimdavo iš donoro venos į gintarinį indą maždaug 300 g kraujo. Ir per dvi tris minutes jis būdavo supilamas ligoniui. Žinoma, donoras būdavo atitinkamai paruošiamas ir nustatoma kraujo grupė. Paskui iš užsienio nupirkti kiti aparatai. Jais būdavo perpilamas kraujas tik mažais kiekiais - po 20 gramų. Tai buvo nepatogu, todėl buvo pradėtas naudoti konservuotas kraujas“, - prisiminimuose teigia kartu su P. Mažyliu dirbusi gydytoja Emilija Bliūdžiūtė.
Įprasta procedūra Lietuvoje kraujo perpylimas tapo tik ketvirtajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, kurio pabaigoje kasmet buvo atliekama pusšimtis kraujo perpylimų. Jau 1934 metais P. Mažylis ir V. Kuzma su dar pora kolegų suvienijo jėgas ir organizavo Kraujo transfuzijos instituto steigimą. Institute buvo sudarinėjami donorų sąrašai su namų adresais - esant poreikiui buvo žinoma, kur galima rasti donorą ir iš jo kraują pirkti. Ketvirtojo XX a. dešimtmečio pabaigoje kraujo perpylimai medicinos praktikoje buvo atkuriami vis dažniau ir chirurgų buvo laikoma viena iš galingiausių gydymo priemonių. Nacionalinis kraujo centras kviečia dovanoti kraują Vilniuje, Upės g. 9 esančiame prekybos centre CUP bei Žolyno g. 34, taip pat Kaune Vytauto pr. 13, Klaipėdoje Naikupės g. 28, Šiauliuose S. Daukanto g. 90 bei Panevėžyje Nemuno g. 75 ir Klaipėdos g. 143A (PC „Babilonas“).
Nors Čečėnijoje gyvenantys disidentų šeimos nariai ir anksčiau patyrė spaudimą, dabar jie masiškai grobiami - ir ne tik Čečėnijoje, bet ir kitose Rusijos vietose. Kai kurie buvo paleisti, bet daugelis tebėra dingę. „Meduza“ žurnalistas Vladimiras Sevrinovskis kalbėjosi su trimis čečėnų disidentais, kurių artimieji buvo nukentėję per naujausią represijų bangą. Tinklaraštininkas Opozicijos tinklaraštininkas Tumso Abdurachmanovas gavo politinį prieglobstį Švedijoje 2021 m. spalį, o gruodžio 21-22 dienomis jis sužinojo, kad Čečėnijoje dingo devyni jo giminaičiai. Vienas iš jų, T.Abdurachmanovo pusbrolis, buvo sumuštas. Dar prieš šešis, kurie vėliau buvo paleisti, nebuvo smurtaujama, tačiau atimti jų pasai. Iš kai kurių buvo atimti ir mobilieji telefonai.
Tačiau likęs turinys išlieka: čečėnų disidentai kalba apie kovą už žmogaus teises ir riziką, kai kalbama apie režimą. A.Jangulbajevas: šiuolaikinėje Rusijoje pavojinga dirbti Kankinimo prevencijos komitete. O Čečėnijoje ši rizika išauga dar labiau. Pasak tinklaraštininko, praėjus dviem dienoms po pirmųjų dingimų - gruodžio 24-osios rytą - vietos policijos pareigūnai pasirodė jo žmonos motinos ir seserų namuose Astrachanės mieste. Pareigūnai tinklaraštininko svainę Asiyat Aybazovą išvežė į Astrachanės Kirovskio policijos nuovadą. Ten A.Aybazova esą buvo perduota trims civiliais drabužiais vilkintiems vyrams, kurie ją įsodino į automobilį čečėniškais numeriais ir išvažiavo nežinoma kryptimi.
Jungtinės Valstijos 2019 metų gegužę įvedė sankcijas A.Vismuradovui ir Čečėnijos specialiojo greitojo reagavimo padaliniui už „žudymus, kankinimus ar kitus šiurkščius tarptautiniu mastu pripažintų žmogaus teisių pažeidimus“ Čečėnijoje. Be to, Turpalas-Ali Saralapovas turi paskyrą svetainėje profi.ru, kur siūlo savo, kaip apsaugos darbuotojo, paslaugas. Šioje temoje iškyla klausimas apie tarptautinį atsakomybės mechanizmą ir informacijos sklaidos rizikas.
Šio rašinio tikslas - ne tik pristatyti istorinius kraujo perpylimo aspektus, bet ir apmąstyti, kaip kerštas ir humaniškosios tradicijos išlieka mokslinių progresų fone. Žmogaus teisių gynėjų patirtis Čečėnijoje rodo, kad rizika su žmogaus teisių apsauga yra reali ir dažnai susieta su politiniais kontekstais. Tačiau šiame tekste išlieka ir bandymas įtraukti plačią kultūrinę laviną - nuo kilmės ir medicininių atradimų iki šiuolaikinės geopolitinės realybės ir kasdienio gyvenimo Albanijoje, kur kultūros ir tradicijos prisitaiko prie moderniųjų laikų.
Šio rašinio pabaiga kviečia prisiminti principą, kad kerštas - tai patiekalas, kurį reikia pateikti, kuomet jis jau atvėsęs. O kartu kviečia atkreipti dėmesį į žmogiškąjį jautrumą, atsakomybę ir poreikį ieškoti taikaus ir teisingo kelio. Detalesnis jo paaiškinimas yra toks: kerštas - tai patiekalas, kuomet jis jau atvėsęs.