Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis (1549-1616) pagarsėjo Europoje kaip keliautojas, kuris aplankė tolimus ir pavojingus kraštus, o neįprastus kelionės įspūdžius bei nuotykius aprašė veikale „Mikalojaus Kristupo Radvilos, Šviesiausiojo pono, Olykos ir Nesvyžiaus kunigaikščio, Šidloveco ir Myro grafo ir t. t., Kelionė į Jeruzalę“. Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis - LDK keliautojas.
Turtingos kilmės ir mokymosi kelias
„Našlaitėlio“ pravardė prigijo jam, anot legendos, karaliaus Žygimanto Augusto dėka. Radvila Našlaitėlis (vyriausias iš keturių Mikalojaus Radvilos Juodojo, Vilniaus vaivados, didžiojo etmono bei reformacijos Lietuvoje lyderio sūnų) buvo įtakingas galingiausios LDK giminės atstovas. Kaip ir dauguma to meto jaunų didikų Našlaitėlis mokėsi užsienyje. Studijavo protestantiškose Vokietijos švietimo įstaigose - tuo metu garsėjusioje Strasbūro gimnazijoje ir Tiubingeno universitete.
1563 m. su mokytojų ir bajorų palyda tėvo jis buvo išsiųstas studijuoti į tuo metu išgarsėjusią Vokietijos Strasburgo (dab. Strasbūras, Prancūzija) protestantų gimnaziją (nuo 1566 m. akademiją), kuriai vadovavo žymus humanistas Johanas Šturmas. Ten tobulino lotynų kalbą, išmoko vokiškai. 1564 m. sūnui jis persiuntė ir savo pusbrolio Mikalojaus Radvilo Rudojo laišką, informuojantį apie svarbią Rudojo vadovaujamos LDK armijos pergalę prie Ūlos upės, vėliau apdainuotą Jono Radvano Radviliadoje. Laišką Juodasis liepė išversti į vokiečių, lotynų kalbas ir platinti žinią apie šios politinės lietuvių pergalės reikšmę. Po tėvo mirties 1565 m. gegužės 28 d. Tiubingene Našlaitėlis liko dar metams, o 1566 m. rudenį jis leidosi į lemtingą kelionę Italijon, aplankė Romą, Milaną, Veneciją, Paduvą.
Konversija ir religinės reformos nuoseklumas
Šios kelionės metu tėvo išauklėtas protestantu jaunuolis perėjo į katalikų tikėjimą. Našlaitėlio atsivertimas (konversija) buvo istorinis ir liudijo vis ryškėjančio XVI a. antrosios pusės Lietuvos didikų ir bajorijos rekatalizacijos proceso pradžią. Našlaitėliui atsivertus plati Radvilų giminė suskilo į dvi šakas: Rudojo linija liko protestantais, Juodojo palikuonys grįžo į katalikybę. 1567 m. parvykęs į Lietuvą Našlaitėlis ilgainiui į katalikybę atvertė ir savo jaunesniuosius brolius.
1569 m. į Lietuvą atvykus jėzuitams, Našlaitėlis tapo pagrindiniu jų kultūrinės bei religinės veiklos rėmėju ir mecenatu, dovanojusiu naujai įkurtai Vilniaus jėzuitų kolegijai spaustuvę, kuri iki tol veikė kaip Radvilo Juodojo įkurta protestantiškoji Lietuvos Brastos spaustuvė. Politinėje veikloje Našlaitėlis tęsė Radvilo Juodojo politinės ir tautinės nepriklausomybės strategiją: pabrėžtinai deklaravo savo ir visos Radvilų giminės lietuviškumą, neigiamai vertino Liublino uniją, dėjo daugybę pastangų bandydamas ją anuliuoti.
Kelionė į Jeruzalę: planavimas ir įspūdžiai
Didžiąją savo gyvenimo kelionę į Jeruzalę Našlaitėlis sumanė kaip įsipareigojimo Dievui išpildymą, nes 1575 m. Jei Nesvyžių laikysime atskaitos tašku, jo kelionė truko beveik dvejus metus. Keturis mėnesius praleidęs Venecijoje, jis išplaukė į Šventąją Žemę ir apsilankė Kretoje bei Kipre. Kretoje aplankė ir žymųjį Minotauro labirintą. Našlaitėlis nebuvo naivus stebėtojas. Tai, ką matė, nuolat lygino su žiniomis iš gausaus savo geografinės, istorinės ir religinės erudicijos aruodo, kritiškai analizavo, o naujus ir negirdėtus dalykus uoliai aprašė. Tarkime, bananą apibūdino taip: „Iš pažiūros tas vaisius panašus į mūsų agurką, tik kiek ilgesnis, storesnis, labiau įlinkęs /…/ Skonis ir kvapas panašus į prinokusių kriaušių /…/ Labai sotus: suvalgęs su duona arba sūriu du vaisius, visai pavalgai“.
O Egipte įsigijo vyro ir moters mumijas, kurias, grįždamas į Europą, slapta vežė laivu, nors krikščionims tai buvo griežtai draudžiama. Našlaitėlio smalsumas įveikdavo nuovargį ir baimę. Štai prie Kairo jis drąsiai leidosi į požemines mumijų kriptas, net pusantros valandos ropštėsi į piramidės viršūnę. Pro svetimos tvarkos, papročių bei įtarimų statomas kliūtis teko brautis gudrybių, papirkimo, apsimetinėjimo būdu. Našlaitėlio ir jo bendrakeleivių sveikatai ir net gyvybei ne kartą gręsė pavojai. Jie tykojo visur: Damaske nuo minios svaidomų akmenų ir spjūvių piligrimus išgelbėjo tik pasamdyta apsauga, dykumose ar nuošaliose vietovėse ne kartą teko susidurti su arabų plėšikais, į krikščionis kreivai žvelgė norintys iš jų pelnytis turkų pareigūnai.
Kelionės į Jeruzalę įvairovė: aprašymai kitų tautų
Nors abipusio priešiškumo ir nepatiklumo tarp keliaujančių krikščionių ir musulmonų buvo apstu, abi pusės mokėjo sutarti. Našlaitėlis smalsiai stebėjo įvairių kultūrų atstovus. „Kelionėje į Jeruzalę“ galima aptikti daugybę įvairių tautų, tikėjimų bei papročių žmonių aprašymų. Štai kaip jis aprašė Etiopų pirklius: „Jų veidai nuostabiai spindėjo. Arčiau priėjęs, paklausiau, kas jie tokie. Atsakė, brangakmenių pirkliai. Parodė kaktoje ir abiejuose skruostuose įsispaustus labai žibančius rožinius akmeniukus. /…/ Atrodė, kad vaikščioja su kaukėmis.“
Vertingas palikimas: leidiniai, žemėlapiai ir kultūrinė įtaka
Našlaitėlio literatūrinis talentas buvo toks didelis, jog keliems šimtams metų užbūrė daugybės Europos skaitytojų vaizduotę. Kai kuriems iš jų „Kelionė į Jeruzalę“ tapdavo vadovu po nežinomybę, kai jie patys ryždavosi keliauti, sekdami Našlaitėlio pėdomis. Galima sakyti, jog tai yra pirmas europietiškas Lietuvos bestseleris. Pirmasis leidimas lotynų kalba pasirodė 1601 metais. Vien tik XVII ir XVIII a. pasirodė keturi leidimai lotynų kalba, du leidimai vokiečių kalba, šeši leidimai lenkų kalba bei vienas leidimas rusų kalba. Jaunystėje praradęs sveikatą, Našlaitėlis duoda pažadą kada nors aplankyti Kristaus kapą. Nuo tokios pavojingos kelionės jį atkalbinėja valdovas Steponas Batoras, bet Radvila, gavęs Popiežiaus leidimą, iš Nesvyžiaus 1582 m. rugsėjo 16 d. išvyksta į piligriminę kelionę. Kelionė trunka dvejus metus. Radvila Našlaitėlis aplanko tris kontinentus, ne tik nukeliauja į Palestiną - apkeliauja pietų Europą, Vidurinę Aziją ir Šiaurės Afriką. Jis domisi vietinių gyvenimu, tradicijomis, maisto kultūra ir viską dokumentuoja savo laiškuose.
Gyvenimo pabaiga ir palikimas Nesvyžiaus dvare
Nesvyžiuje Našlaitėlis įkūrė ir plėtė reikšmingas kultūros ir religinės veiklos institucijas: jėzuitų kolegiją, benediktinų ir bernardinų vienuolynus, fortifikacinę sieną, o vienu iš įspūdingiausių akcentų tapo 1582 m. pradėta statyti pilis - viena puošniausių XVI a. Lietuvos didikų rezidencijų. Paskutinis istorinės reikšmės darbas buvo pradėtas apie 1595 m., kai pasamdęs makovskio kartografą Tomą Makovskį jis pradėjo LDK teritorijos matavimo darbus ir pirmojo Lietuvos žemėlapio rengimą. 1603 m. pasirodė pirmasis Našlaitėlio žemėlapio leidimas. Jo tikslas - pavaizduoti nepriklausomos LDK didybę, todėl žemėlapyje pavaizduota Lietuvos teritorija iki Liubino unijos, kairiajame kampe nupieštas Lietuvos herbas. Mirė 1616 m. vasario 28 d. Nesvyžiaus pilyje ir buvo kukliai palaidotas Nesvyžiaus jėzuitų bažnyčioje šalia žmonos. Jo kūnas aprengtas piligrimo apsiaustu, kurį vilkėjo kelionėje į Šventąją Žemę.
