Egiptas - “amžinąjį” Egiptą su begalinėmis dykumomis, oazėmis ir miražais. Išmaišiau visus Egiptus. Atrodo net šventvagiška pradėti kelionių vadovą po Egiptą nuo jo kurortų. Bet daugelis lietuvių keliauja būtent į Egipto kurortus. Skristi į juos taip paprasta ir patogu, kad net norint tyrinėti Egipto kultūrą dažniausiai geriausia skristi į kurortus ir keliauti (ilgam) iš ten.
Visi „tarptautiniai“ Egipto kurortai yra prie Raudonosios jūros, kur klimatas karštesnis. Liepos dienomis - +36, spalio ir balandžio - apie +30, sausio - +22, taigi, pagrindinis kelionių sezonas ten yra pavasaris-ruduo. Garsūs Egipto kurortų vardai Hurghada, Šarm El Šeichas, Masa Alamas, Taba kiek klaidina. Iš tikro kelionių agentūros jais vadina ne kurortus, bet ištisus pajūrio ruožus.
Daugelis „Hurghados viešbučių“, tarkime, nėra Hurghadoje - gali stovėti ir 50 ar 100 km nuo jos mažuose kaimuose ar miesteliuose, o, dar dažniau - išvis dykumoje „vidury niekur“. Važiuodamas Raudonosios jūros plentu nuolat matai tarsi miražas iškylančius tokius milžiniškus kompleksus - su apartamentų pastatų eilėmis, restoranais, baseinais, net mini vandens parkais. Todėl keliaujant į Egipto kurortus svarbiau nei kur kitur tinkamai išsirinkti viešbutį, nes didžiąją dalį laiko teks leisti jame. Daugeliui klientų to ir reikia: saulės, jūros, ramybės, gal dar koralų po vandeniu, o ne egiptietiško ar kurortinio chaoso.
Jei aktualu „pasižmonėti“, išbandyti daugiau barų ar kavinių, verta renkantis viešbutį patyrinėti žemėlapį - kad jis stūksotų didelio kurorto centre (didžiausias kurortas - Hurghada - beveik Kauno dydžio; antras pagal dydį - Šarm El Šeichas - Panevėžio dydžio).
Tiesa, net ir Egipto kurortų centruose daugelis paplūdimių privatūs, priklauso juos sutvarkiusiems viešbučiams ir jų klientams. Štai iš Hurghados pagrindinės turistinės promenados bei visų jos kavinių jūros nė nesimato - ją užstoja didžiuliai viešbučių, parduotuvių kompleksai. Kartą vienu takeliu pavyko prieiti „kitu kampu“ pažiūrėti į Raudonąją jūrą, kita apsauginių pamaina ten jau neįleido: „Kur jūs apsistoję? Ne šitame viešbutyje? Tai ten ir eikit prie jūros“. Hurghados turistinė promenada.
Tiesa, kavinių, barų, restoranų kurortų centruose yra daug skirtų ne vien viešbučių svečiams. Bet net ir Raudonosios jūros kurortų centrai yra „oazės turistams“, į kurias suvilktas visas pasaulis - picos ir pelmeniai, alkoholis ir amerikinė popmuzika Budos barose. Daugiau užrašų ten ne arabiški, o angliški ir rusiški (kadangi Egiptas yra arčiausia „karšta žemė“ rytų Europai, labiausiai jo kurortus pamėgę būtent buvusios Sovietų Sąjungos turistai).
Iš tikrojo Egipto likę nebent įkyrūs prekeiviai ir taksistai, ar pavieniai poilsiautojai iš didmiesčių. Matrioškų ‘freska’ Hurghadoje. Ne tik turistams: daug rusų čia įsikūrė visam laikui, yra net keturios rusų mokyklos.
Jei norite „atostogauti kaip vietinis“, geriausia vieta - Egipto kurortai palei Viduržemio jūrą, ypač - Aleksandrijos didmiestis (5,5 mln. gyventojų). Ten nėra privačių paplūdimių ar „turistų rezervatų“. Tvyro tokia laikų bent 50 metų atgal dvasia: romantiškai aptrūnijęs ir apipelijęs senamiestis iš nuostabių XX a. pradžios rūmų, o beveik visi taksi - Žiguliai. Tačiau driekiasi 20 km ilgio žavi pajūrio promenada-magistralė su šimtais jaukių kavinių, o, svarbiausia, vietiniai prekijai dar nesuprato, kad užsienietis tėra „vaikštanti piniginė“ kurią būtina „papurtyti“ įkyriai kišant paslaugą už dešimtgubą kainą.
Prie Aleksandrijos miesto Al Kaitbai forto vietiniai net panoro su mumis nusifotografuoti - tokia retenybė užsieniečiai ten. Aleksandrijos pajūrio promenada. Aleksandrijoje atrodo niekas neremontuota ir nekeista 50 metų, įskaitant daugelį viešbučių. Bet kai pastatai gražūs, pastatyti turtingų XX a. Senovės pasaulyje Aleksandrija buvo vienas svarbiausių miestų, bet iš visos tos didybės telikusios kelios kolonos ir katakombos.
Tiesa tokia: Egiptas - milžiniška šalis (sulig trim Vokietijom). Bet kokios svarbios lankytinos vietos yra bent 200-300 km nuo bet kurio kurorto. Nes jos visos yra Nilo slėnyje, vingiuojančiame po visą Egiptą. Egipto piramidės! Piramidžių amžius - 5000-4000 metų. Pagalvokite - nuo tų piramidžių pastatymo iki Romos Imperijos praėjo daugiau laiko, nei nuo Romos Imperijos iki šiandien! Kai prieš ~2200 metų senovės graikų išminčiai įtraukė piramides tarp Septynių pasaulio stebuklų, jau tada jos buvo dviem tūkstantmečiais senesnės už visus likusius šešis. O dabar beliko vienintelės, kurios dar stovi!
Piramidžių dydis. Cheopso piramidė 3800 metų buvo aukščiausias planetos pastatas - kai joks pastarųjų metų statinys šio titulo neišlaikė ilgiau kelių dešimtmečių. Piramidžių mistika. Tai, kad žmonija ištisus tūkstantmečius nepakartojo nieko panašaus, iki šiol skatina teorijas apie jas pastačiusius magus ar ateivius. Daug „Senovės pasaulio“ paveldo žavi vien todėl, kad senas, bet Egipto piramidės priblokštų kada bebūtų pastatytos. Net jei nūdienos dangoraižiai aukštesni, nė vienas jų nėra tiek ištįsęs dar ir į plotį.
Kiekviena piramidė - Egipto faraono kapas. Tų „dirbtinių kalnų“ viduriuose nutiesti slapti koridoriai, o kažkur giliai - salė su valdovo sarkofagu. Šiandien daugelis koridorių atverti turistams ir leistis į juos - unikali patirtis, kokios kitur pasaulyje nerasi. Laiptai žemyn, tada tiesiai, tada vėl į viršų, pro “netikrus kapus” plėšikams apgauti… Ne kartą spraudžiausi susilenkęs, tegalėjau lipti žemyn atatupstas, o ryte skaudėdavo kojų raumenis. Pakeliui į piramidę. Visi koridoriai - autentiški, įrengti prieš ~4500 metų, jais lipo ir senovės egiptiečiai, ir vėlesni plėšikai, ir XIX a. archeologai.
Visos Egipto piramidės stūkso vakariniame Nilo krante - mirusiųjų krante - anapus senovės Egipto sostinės Memfio. Garsiausias piramidžių kompleksas - Gizos piramidės, kur stovi ir dvi aukščiausios (Cheopso, 139 m ir Chafrės, 137 m). Aplink išsidėstęs ištisas turistinių viešbučių ir restoranų miestelis, o jei kokia ekskursija „veža prie Egipto piramidžių“, tai beveik visada - būtent (dažniausiai - vien tik) į Gizą. Piramidžių istoriją geriausiai supranti prie Sakaros piramidžių. Anksčiau faraonai laidodavosi po eiliniais vienaukščiais pastatais, vadinamais mastabomis (Įspūdingiausia tarp tokių Sakaroje - Ty mastaba).
Sau kapą statydavosi dar būdami gyvi, nes nuo to priklausė jų amžinasis gyvenimas. Tad jo architektas Imhotepas ant vienos mastabos pastatė kitą siauresnę, ant tos - trečią ir t.t. Ty mastaboje, kur puikiausiai išlikę piešiniai, tiksliai vaizduojantys Senovės Egipto gyvenimą prieš 4500 metų. Vėlesni faraonai nebenorėjo nusileisti Džoseriui - jiems irgi nepakako mastabų, reikėjo piramidžių. Bet faraonui Snefru laiptuota forma nepatiko - norėjosi taisyklingos. Tik kaip tokią pastatyti? Patirties nebuvo, architektams beliko spėlioti, bandyti.
„Pirmasis blynas“ - Maidumo piramidė (62 m) - prisvilo. Jos šonai sugriuvo, nors jos vidurys iki šiol stūkso it koks senovinis supermasyvus gynybinis bokštas. Tolesnių Snefru bandymų laukas - Dašuro piramidės. Snefru toks vaizdas irgi nepatiko, tad jis užsakė trečią piramidę - kad jau nuo pat pradžių būtų statoma tokiu kampu, kad išstovėtų tūkstantmečius. Ir ta Raudonoji Dašuro piramidė stovi, ir yra trečia pagal aukštį Egipto piramidė po dviejų Gizos piramidžių (105 m), ir ne ką mažiau įspūdinga. Verta aplankyti daugiau nei vieną piramidžių lauką. Gal Gizos įspūdingiausios, bet ten esi kitų turistų ir prekijų apsupty, be to, jas beveik „prarijęs“ Kairas, aplinkui - didmiestis.
Be to, Sakaroje yra ir daugiau lankytinų vietų - ypač įdomus Serapeumas, kur faraonų vertose katakombose laidoti šventieji jaučiai. Senovės Egipte būdavo tikima, kad daugelis dievų įsikūnija į kokius gyvūnus: tie gyvūnai, kol būdavo gyvi, garbinti, jiems mirus mumifikuoti tarsi faraonai ir tuomet „ieškoma“ naujo gyvūno, į kurį įsikūnijęs dievas.
Kairą, kaip ir visą Egiptą, užgožia piramidės. Dažna „Ekskursija į Kairą“ - tai tik kelionė prie Egipto piramidžių ir atgal, pakeliui stabtelint Egipto muziejuje. Vienas gausybės Tutanchamono sarkofagų Egipto muziejuje. Šiuolaikinis Kairas daugeliui praslenka anapus autobuso lango. Bet juk tai - didžiausias arabų pasaulio ar net visos Afrikos miestas, kuriame - apie 20 mln. žmonių!
Labiausiai „tipinis“ Kairo rajonas vadinamas Islamiškuoju Kairu. Tai - ištisas egiptietiškas miestas, kurį dar VII a. pradėjo statyti Egiptą užkariavę arabai. Islamiško Kairo pažiba - Citadelė, įtvirtintas miestas ant kalno, valdovo Saladino pastatytas gintis nuo kryžininkų, su didingomis mečetėmis ir dar didingesniais vaizdais žemyn.
Tuos, kam patinka „keistos ir neatrastos vietos“, labiau traukia Šiaurinės kapinės: visa Viduramžių Kairo grietinėlė ten laidojosi milžiniškuose kapuose. Dideliuose tarsi namai: kad giminės galėtų pernakvoti atvažiavę jų aplankyti. Blėstant tų didžiūnų atminimui, kapuose apsigyveno ne giminės, o… tūkstančiai benamių. Šalimais ir Al Azhar parkas, turtingų arabų dovana miestui: šiukšlyną 2005 m. čia pakeitė medžiai, nuostabūs vaizdai į Islamiškojo Kairo stogus. Jausmas tame parke nebūtų toks stebuklingas, jei jis plytų kur Europoje, bet po Islamiško Kairo chaoso ir purvo be žalumos Al Azhar parkas palieka didžiulį įspūdį.
Dar XIX a. Egipto valdovams Islamiškasis Kairas atrodė pasenęs, atsilikęs; karalius Mahometas Ali įkvėpimo žvelgė į Paryžių ir pastatė naują Kairo centrą su didingais europinio stiliaus pastatais ir rūmais. Kairą keliautojai net praminė „Paryžiumi prie Nilo“. Dalis anos didybės trupa ir griūva, dalis seniai perstatyta nykiais daugiaaukščiais, bet Kairo centre (Tahrir aikštėje ir ryčiau) dar gali pasijusti labiau Europoje nei Afrikoje. Ten kostiumų gerokai daugiau nei tradicinių drabužių, o vakarietiškų prekės ženklų - nei turgaus prekijų.
O tikrasis Kairo senamiestis yra Koptiškasis Kairas, kurį pradėjo statyti dar Romos Imperija tada, kai arabų Egipte nebuvo nė padujų ir klestėjo Senovės Egipto kultūra. Senovės egiptiečiai niekur neišnyko: tiesiog jie dar nuo Jėzaus laikų pamažu atsivertė į krikščionybę (pats Jėzus Kristus, sakoma, lankėsi ten, kur dabar Koptiškasis Kairas). Jie sukūrė unikalią krikščionybės pakraipą - koptybę. Nors ilgainiui koptai perėmė užkariautojų arabų kalbą, jie vieninteliai dar vis meldžiasi senovės egiptiečių kalba. Jų bažnyčios kitokios: keistais raštais, kabančiais kiaušiniais (simbolizuoja Kristaus prisikėlimą, „išsiritimą iš mirties lukšto“) ir dar daug kuo.
Ginčijamasi, ar koptai šiandien sudaro 10%, ar 15% egiptiečių, nes daug kur jie „nematomi“ (kaip pasakojo koptas vienuolis, netolerancija verčia slėpti religiją ar net atsiversti į islamą), bet Koptiškasis Kairas yra jų Vatikanas, jų popiežiaus rezidencija, palyginus su likusiu Kairu, tvarkingas it išlaižytas it koks Europos senamiestis. Žavu pasivaikščioti po bažnyčias - Kabančią bažnyčią ar Šv. Bet nereikia turėti iliuzijų, kad koptai gyvena turtingiau už kitus egiptiečius. Čia tik jų „sostinė“ Koptiškasis Kairas bei pagrindiniai vienuolynai. Manšeja Nasir koptų rajonas 8 km nuo koptiškojo Kairo atrodo it „Bado žaidynių“ pasaulio scena: 65 000 žmonių ten gyvena susiveždami iš viso Kairo šiukšles, rūšiuodami, perpardavinėdami. Štai atrieda eilinis pikapas ar sunkvežimis, kurio šiukšlių krovinio aukštis dvigubai aukštesnis už jį patį, pypdamas vos prasilenkia su kitu tokiu pat. Štai autorikšos veža vietinius iki artimiausio didesnio kelio (rajono gatvės taip baisiai išmaltos, kad likusio Kairo taksistai net iškviesti atsisakydavo ten važiuoti). Štai po dvokiančią šiukšlių krūvą šmirinėja laukiniai milžiniški šunys. Štai šeima tempiasi gatve kažkokius metalinius vamzdžius. Ir čia pat - parduotuvėlės, kaljanus kavinėse traukančių seneliai, iš mokyklų į savąjį šiukšlų rajoną pareinantys kuprinėti vaikai. Žmonės kaip žmonės, gal net garbingesni ir draugiškesni nei kitur Kaire: 2 km einant rajonu nė vienas nepaprašė pinigų, nebruko įkyriai kokių prekių, o vaikai nebent šypsodamiesi pasisveikindavo tarsi pirmąsyk išvydę turistą. O rajono „viršūnėje“ - Šv. Simeono katedra, didžiausia Artimųjų Rytų krikščionių bažnyčia, ar tiesiog uoloje iškaltas 17 000 vietų amfiteatras: ir šiukšliarinkiai vardan Dievo sukūrė kai ką labai įspūdingo.
History's Greatest Mysteries: Unlocking the Secrets of Egypt's Pyramids (Season 4)
Uoloje iškalta Šv. Toliau nuo šių centrų Kairas ištįsta į aplinkines dykumas - aptrupėjusiais nuobodžiais daugiabučiais ir naujais ir vis naujais vidurinės klasės priemiesčiais. Citystars - didžiausiame Kairo prekybos centre. Tarp retų šiuolaikinio Kairo įdomybių - Spalio karo panorama, toks keistas 4D teatras, atvaizduojantis Egipto karą su Izraeliu 1973 m. (pagal kompiuterine grafika atkurtus vaizdus ir šlovingą Sueco kanalo kirtimo sceną jis atrodo buvęs daug sėkmingesnis Egiptui, nei iš tikro). Spalio karo panoramoje. Patirtis susideda iš šiuolaikinio 4D kino ir Šiaurės Korėjos(!) propagandinių menininkų sukurtos panoramos - didžiulio 360 laipsnių kampu supančio paveikslo, realistiškai atvaizduojančio kaip Egipto pajėgos kerta Sueco kanalą, netikėtumu įveikdamas Izraelio pajėgas. Žiūrovai sėdi ant specialių kėdžių, kurios sukamos ratu, po truputį atskleidžiant vis naujus panoramos fragmentus.
Senovės Egipto istorija truko ~4000 metų. Civilizacija gyvavo ilgiau nei bet kuri kita pasaulio istorijoje, klestėjo dar tris tūkstantmečius po piramidžių statybų. Senąją Egipto Karalystę (sukūrusią piramides) keitė Vidurinioji karalystė (prieš 4000 metų), paskui - Naujoji Karalystė (prieš 3500 metų). To „brandžiojo“ ir „meniškojo“ Senovės Egipto širdis buvo dabartinis Luksoras ir nė savaitės neužteko išžvalgyti visoms šito miesto grožybėms. Rytiniame Nilo krante - šventyklos, buvusi viso Senovės Egipto religinė širdis. Mažesnė Luksoro ir pati didžiausia Karnako, jas jungia ~3 km sfinksų alėja. Atkurtas simbolinis “laivas” ant kurio stovėdavo auksinė dievo statulėlė. Užtat puikiai išliko įspūdingos kolonų salės, kuriose gigantiškos kolonos slegia tave taip pat, kaip ir Senovės Egipto aukštuomenę prieš 3000 metų. Visų Naujosios Karalystės Senojo Egipto šventyklų architektūra ir menas - panašūs. Egiptiečiams tai net nebuvo menas, o amatas: buvo „tinkamas“ būdas vaizduoti kiekvieną dievą, kiekvieną sceną (pvz. užsimojusį šauti lanku ar trenkti lazda faraoną), o kažkoks išradingumas tebūtų buvusi tokia pat klaida, kaip šiandien parašyti 2+2=5. Todėl šimtmetis po šimtmečio, tūkstantmetis po tūkstantmečio egiptiečiai kūrė labai panašiai: dievai vaizduoti kaip gyvūnai arba žmonės to gyvūno galvomis; žmonių kojos ir galvos vaizduotos šonu, o torsas - priekiu; svarbesnės asmenybės vaizduotos didesnės (t.y. Geriau nuodugniai pažinti keletą šven...