Vietovės vardas susijęs su druska. Druskininkas - asmuo, vertęsis druskos gamyba, pardavimu, pristatymu. Jau labai seniai čia tryško mineralinių druskų turinčios versmės. Pati gyvenvietė žinoma nuo seno. Dabartinio miesto ir jo apylinkių teritorijoje aptikta mezolito ir neolito archeologinių radinių: akmeninių kirvukų, titnago dirbinių, keramikos liekanų. Pirmas iki šiol žinomas rašytinis šaltinis, minintis Druskininkus, yra Lietuvos Metrika. Joje rašoma, jog 1596 m. Druskininkų kaimas atiduotas Pervalko dvaro valdytojui ponui Voropajui.
Šaltinių gydomąja galia pirmieji įsitikino vietiniai kaimiečiai. Jie pastebėjo, kad pabraidžiojus po kai kuriuos panemunės šaltinius greičiau išgyja žaizdotos kojos. Dėl to apie XVII-XIX a. pr. apsukresni druskininkiečiai pradėjo „gydyti“. XVIII a. 1789 m. Druskininkais susidomėjo Gardine vykusio Seimo nariai. Jų paskatintas, vietovę aplankė Lietuvos-Lenkijos karalius Stanislovas Augustas Poniatovskis. Apie 1790 m. jo įsakymu rūmų gydytojas pradėjo tirti Druskininkų mineralinio vandens gydomąsias savybes ir 1794 m. birželio 20 d. Tačiau tikru kurortu Druskininkai tapo po Vilniaus universiteto profesoriaus I. Fonbergo 1835 m. išspausdintų Druskininkų šaltinių mineralinio vandens cheminės sudėties tyrimų.
Pateikus duomenis carui Nikolajui I, gautas leidimas 1837 metais vystyti Druskininkuose kurortą, nors neoficialiai mineralinės ir purvo vonios jau veikė nuo šimtmečio pradžios. 1838 m. pastatyta 14 vonių gydykla, kuri 1840-1841 m. praplėsta iki 50 vietų. Šią gydyklą 1894 m. sunaikino gaisras. Po gaisro buvo pastatyta dar didesnė mūrinė balneologinė 150 vietų gydykla. 1841 m. įsteigta Druskininkų Gydytojų draugija, kurios tikslas buvo gerinti ir plėsti Druskininkuose kurortinį gydymą. Gydytojo K. Volfgango pastangomis 1844 m. Gardine pradedamas leisti žurnalas „Druskininkų šaltinių undinė“.
N XIX a. Per Pirmąjį Pasaulinį karą Druskininkai labai nukentėjo. Nors 1923 m. pavasarį oficialiai atidarytas pirmas kurortinis sezonas po karo, tačiau kurortas atkurtas tik 1930 metais, iniciatyvą perėmus Lenkijos krašto bankui: padaryta keletą naujų gręžtinių šaltinių, sparčiai augo besigydančiųjų skaičius (1930 m. buvo 7900, o 1937 m. jau 11000 ligonių), pastatyta daug naujų vilų. 1924-1939 m. buvo ypač populiarus gydytojos E. Levickos gydymo saule, oru ir judėjimu parkas (,,Zaklad lecznicznego stosowania slonca, powietrza i ruchu"). Parke veikė vyrų, moterų ir vaikų sektoriai. Po Antrojo Pasaulinio karo, 1951 m., parko atkuriamuosius darbus pradėjo bei toliau taikė gydomosios kūno kultūros gydymo metodikas Karolis Dineika.
Sovietmečiu kurorto infrastruktūra buvo pritaikyta masiniam SSSR žmonių gydymui. Druskininkus garsina ne tik unikalios gamtos versmės, bet ir pasaulinę šlovę pelnę menininkai. Čia kūrė dailininkas ir kompozitorius M. K. Tačiau kurortas garsėjo ne tik pasilinksminimais. 1913 metais Druskininkuose sveikatos sėmėsi 18 600 žmonių. Tarpukariu Europoje pradėjo populiarėti sveiko gyvenimo būdo principai. Įrodyta, kad fizinis aktyvumas ir saulė teigiamai veikia organizmą. Netrukus ir Druskininkuose pradėta diegti naujoviška gydymo metodika. Talentingos gydytojos Eugenijos Levickos parke terapijai buvo naudojami natūralūs gamtos veiksniai: saulės spinduliai, oro temperatūra, vandens jėga. E. Levickos darbą po Antrojo pasaulinio karo tęsė Lietuvos sporto pionierius Karolis Dineika, kuris prikėlė parką antram gyvenimui: išvystė ir papildė parką naujomis sveikatingumo metodikomis, sukūrė kaskadų ir aerojonoterapijos paviljonus, „Saulės“ pėsčiųjų ir dviračių taką. Druskininkams tapus TSRS sąjunginės reikšmės kurortu, sanatorijos pradėjo dirbti ištisus metus. Pastatyta daug didelių gelžbetoninių konstrukcijų: „Eglės“, „Lietuvos“, „Vilniaus“, „Nemuno“ ir kitos sanatorijos, Fizioterapijos gydykla (dabar Vandens parkas). Be oficialių apgyvendinimo paslaugų, poilsiautojai galėjo rinktis iš beveik dviejų tūkstančių privačių gyventojų butų.
Dešimtojo dešimtmečio pradžioje, nutrūkus turistų srautams iš buvusios TSRS ir mažėjant teritorinių ligonių kasų finansuojamų ligonių srautams iš kitų Lietuvos miestų, Druskininkai išgyveno ekonominę - socialinę krizę. 2000 metais Druskininkų savivaldybė ėmėsi gaivinti kurortą, skatindama ir inicijuodama turistų traukos centrų kūrimą bei teikdama lengvatas verslo plėtrai. Jau 2003 metais po rekonstrukcijos atidaryta Druskininkų gydykla (buv. Per dešimtmetį renovuota miesto infrastruktūra, privatizuoti ir atnaujinti viešbučiai ir sanatorijos. Miestas pasipildė nuotykių parku, golfo aikštynu, vandens pramogomis, klubais, naujomis maitinimo ir apgyvendinimo įstaigomis. 2006 metais atidarytas Vandens parkas, 2011 - dengtas žiemos pramogų kompleksas „Snow Arena“, tais pačiais metais pastatytas naujas tiltas per Nemuną. 2012 metais po rekonstrukcijos atidarytas senųjų gydyklų parkas ir muzikinis fontanas. 2015 metais abu Nemuno kraštus sujungė ekologiškas lynų keltuvas. Vien į viešosios paskirties objektų atnaujinimą 2000-2015 metais investuota daugiau kaip 300 milijonų eurų savivaldybės biudžeto ir įvairių fondų lėšų.
Druskininkų mineraliniai vandenys priskiriami chloridinių natrio-kalcio vandenų grupei. Skirtinguose šaltiniuose vandens sudėtis ir mineralizacijos laipsnis skiriasi (gali būti silpnos, vidutinės ir aukštos mineralizacijos). Iki 1930 m. Druskininkuose gydomaisiais tikslai buvo naudojamas tik natūraliai trykštantis mineralinis vanduo, nors jau XIX a. buvo aišku, kad reikėtų daryti mineralinio vandens gręžinius. 1930 m. kurorte buvo išgręžtas pirmas 298 m gylio gręžinys (sovietiniais laikais vadintas „Marytės Melnikaitės“ šaltiniu). Ši gręžinys 290 m gylyje pasiekė savaime į paviršių trykštančius vandenis, kurių 1 litre buvo 57 g druskų. 1931 m. Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus.
Druskininkų kurortas Lietuvoje ir sovietinis skulptūrų parkas
Druskininkai - piečiausias Lietuvos miestas, seniausias šalies kurortas, garsėjantis sūriais šaltiniais, švelniu ir šiltu mikroklimatu. Nuo druskingų versmių kildinamas ir vietovės pavadinimas. Nors rašytiniuose šaltiniuose Druskininkai pirmą kartą paminėti tik 1636 m., bet žmonių gyvenimo šioje vietoje pėdsakų aptikta net iš akmens amžiaus epochos. XIX a. šviesuomenė - Mineralinių vandenų kurorto statytojai bei entuziastai - tuomet į Druskininkus vyko kaip į tikrą „archeologijos karalystę“. Garsios iš šių vietų surinktos lietuvių istorijos tyrinėtojo T. Narbuto, Druskininkų gydytojų: K. Volfgango ir A. Renjė, pirmojo Mineralinių vandenų prižiūrėtojo K. von Šmito bei lenkų etnografo Z. Glogerio ir kitų archeologinių radinių kolekcijos. Iš XIX amžiaus pasiekė mus ir nuomonė, kad lietuvių kovų su Kryžiuočių ordinu metu Druskininkuose, dešiniajame Ratnyčėlės krante, prie pat Nemuno, sto vėjo gynybinė pilis. XVIII a. Druskininkai tebuvo eilinis Lietuvos kaimas su 5 valstietiškomis sodybomis. Jis priklausė Pervalko seniūnijai, kurią sudarė 2 miesteliai: Pervalkas ir Ratnyčia, 16 kaimų (tarp jų ir Druskininkai) su 1 palivarku, 2 užusieniai (lauko gale esantys nedideli žemės lopinėliai), 3 (suprantama, ir Druskininkų) ežerai ir 3 užutekiai. Pervalko seniūniją, tai reiškia ir Druskininkų kaimą, XVIII a. valdė Oginskių giminė. Druskininkų kaimo šeimose gyveno suaugę tėvai su savo paaugusiais vaikais, taip pat su savo broliais, arba su brolėnais ir jų vaikais, svainiais bei su pagalbininkais: mergomis ir bernais, kurie, matyt, padėdavo apdirbti žemę, pagelbėdavo ūkyje. Populiariausias druskininkiečių vyriškas vardas buvo Kazimieras. Valstiečių pavardės tipiškai lietuviškos, dauguma pravardinės kilmės. Per visą XVIII a. Druskininkuose pastebime nepertraukiamą Sūručių ir Dailidžių giminių tąsą. Įdomu, kad XVIII a. pabaigoje Druskininkų kaime vyravo Sūručių giminė, kurių buvo net 3 šeimos, iš 6. Druskininkiečių kasdieninis gyvenimas per daug nesiskyrė nuo kitų valstiečių: jie privalėjo mokėti mokesčius, 3 dienas per savaitę atlikti lažą dvare, valdytojui teikti grybų virves, o valdytojas turėjo teisę juos siųsti 3 kartus per metus į Vilnių.
Druskininkų mineraliniai vandenys priskiriami chloridinių natrio-kalcio vandenų grupei. Skirtinguose šaltiniuose vandens sudėtis ir mineralizacijos laipsnis skiriasi (gali būti silpnos, vidutinės ir aukštos mineralizacijos). Iki 1930 m. Druskininkuose gydomaisiais tikslai buvo naudojamas tik natūraliai trykštantis mineralinis vanduo, nors jau XIX a. buvo aišku, kad reikėtų daryti mineralinio vandens gręžinius. 1930 m. kurorte buvo išgręžtas pirmas 298 m gylio gręžinys (sovietiniais laikais vadintas „Marytės Melnikaitės“ šaltiniu). Ši gręžinys 290 m gylyje pasiekė savaime į paviršių trykštančius vandenis, kurių 1 litre buvo 57 g druskų. 1931 m. Kurorto paslaugomis galima naudotis ištisus metus.
tags: #druskininkai #wikipedia #lietuviskai