Pašto ženklai yra ne tik atsiskaitymo už pašto paslaugas priemonė, bet ir valstybės simbolis, įprasminantis šalies istoriją, kultūrą ir svarbiausius įvykius. Jų leidyba, apskaita ir kontrolė glaudžiai susijusios su valstybės funkcijų įgyvendinimu, tarptautinio įvaizdžio formavimu, viešojo pasitikėjimo užtikrinimu ir vartotojų apsauga. Kad pakeitimai įsigaliotų, tam dar turės pritarti Seimas. Ministerijos duomenimis, kasmet Lietuvoje išleidžiama 15-20 pašto ženklų. Jų temas kasmet tvirtina Pašto ženklų leidybos komisija.
XVII-XIX amžių keliai: pašto traktuose aptariamos galimybės keliauti keleiviams
Pirmosios reguliarios tarpmiestinio pašto linijos mūsų šalyje atsirado XVI amžiaus antroje pusėje. Jos jungė Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena, Venecija. Technikos mokslų daktaras, profesorius Albinas Gulbinskas yra rašęs, kad tuo metu net buvo priimtas specialus Seimo nutarimas taisyti kelius, kuriais buvo vežiojamas paštas per Kauną į Prūsiją ir Žemaitiją. Būtina sąlyga - karčema XVII amžiuje svarbiausiais Lietuvos vieškeliais pašto karietos traukė į Maskvą, Lenkiją, Prūsiją, Latviją. Šie vieškeliai pamažu tapo pašto traktais.
XVIII amžiaus pabaigoje, Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, pašto susisiekimas pertvarkytas, pradėta vežioti daugiau keleivių. Keliai buvo apsodinami keturiomis beržų eilėmis, šalia kasami grioviai vandeniui. XIX amžiaus pradžioje buvo svarbūs ir kiti keliai, kuriais taip pat buvo vežiojamas paštas. Vienas jų - vieškelis dešine Nemuno pakrante iš Kauno į Jurbarką. Tokiose keliuose buvo pašto stotys - namas su poilsio kambariais keleiviams, raštinė, patalpos vežikams, arklidė, būtinai ir karčema.
Arčiau Vilniaus-Kauno plento: plėros ir pašto stotys
Iki Vilniaus - 1,5 paros. A. Gulbinskas rado duomenų, kad XIX amžiaus pirmoje pusėje buvo nutiestas pirmasis plentas, baigtas 1836 metais. Jis jungė Petrapilį su Varšuva, ėjo per Daugpilį, Zarasus, Ukmergę, Kauną, Marijampolę, Suvalkus. Greta plento buvo statomos ir pašto stotys. Kauno plente buvo įsteigtos aukščiausios klasės pašto stotys su kambariais aukštiems pareigūnams. Apie to meto keliones XIX amžiaus viduryje yra rašęs A. Koreva. Pasak jo, pigiausia ir masiškiausia keliavimo priemonė buvo dviejų sieksnių ilgio balta medžiaga dengti pašto furgonai. Jie dažniausiai būdavo privatūs. Geru oru juos tempdavo keturi, orams pabiurus - iki šešių arklių. Furgone tilpdavo 15 keleivių. Keleiviai vasarą vargindavo tvankumas. Prisiminimuose teigiama, kad kai kurių tikybų vežikai vargindavo keleivius per dideliu pamaldumu, todėl kelionės užtrukdavo. Kauno plente - 60 arklių laikymas pašto stotyse, atsarginių arklių reikėjo. Judėjimas keliais buvo palyginti brangus, todėl nelabai intensyvus. Pagal išlikusius Kauno gubernijos duomenis, 1857 metais pašto karietomis pasinaudojo 34,9 tūkstančio keleivių. Tauragės plentu važiavo šiek tiek daugiau nei 11 tūkstančių, Ukmergės - Šiaulių vieškeliu - 9 tūkstančiai, Kauno - Raseinių - Tauragės vieškeliu - per tris tūkstančius.
Kelionės ir kainų scenarijai: kaip keitėsi pašto transportas
Vienas svarbių aspektų - keliavimo kainos ir greitis. Kelionė iš Vilniaus į Kauną kainavo 2 - 3 rublius, į Minską 5 - 6 rublius. Iš Vilniaus į Kauną tekdavo važiuoti 1,5 paros, į Minską iki 3 parų. Mokėjo ir už ratų sutepimą. Kauno ir Tauragės plentais važiuodavo patogesni diližanai. Jie riedėdavo reguliariai, pagal tvarkaraštį. Lengvasis diližanas iš Kauno į Petrapilį išvykdavo pirmadieniais ir ketvirtadieniais. Didesnis krovininis vykdavo antradieniais ir penktadieniais, o skubusis pašto diližanas - šeštadieniais. Patogiausia būdavo važiuoti nuosava karieta, arklius keičiant pašto stotyse. 1844 metų pašto taisyklės reikalavo, kad karietos savininkas pašto stotyse nurodytų savo pavardę, pareigas, laipsnį, kas keliauja drauge, kokiu keliu pageidaujama toliau važiuoti. Ekstrapašto greitis plente buvo 10 varstų per valandą, paprastu keliu - 8 varstai per valandą. Kurjerinis greitis plentu- 16, paprastu keliu - 12,8 kilometrai per valandą. Vykstant ekstrapašto greičiu už varstą reikėjo mokėti 5 kapeikas, kurjeriniu greičiu - 7 kape
Pašto ir keleivių vežimo istorija Lietuvoje: nuo senovės iki šių dienų
Pašto ir keleivių vežimas Lietuvoje turi ilgą ir sudėtingą istoriją, pradedant nuo pirmųjų tarpmiestinių linijų XVI amžiaus pabaigoje ir vystantis iki modernių šiuolaikinių sprendimų. Šiame straipsnyje apžvelgsime svarbiausius istorinius įvykius, kelionių būdus, kelių infrastruktūrą ir pokyčius, kurie formavo šalies pašto ir keleivių pervežimo sistemą.
Pašto ir keleivių vežimo pradžia Lietuvoje
Pirmosios reguliarios tarpmiestinio pašto linijos Lietuvoje atsirado XVI amžiaus antroje pusėje. Jos jungė Vilnių ir Kauną su Krokuva, Viena ir Venecija. Technikos mokslų daktaras, profesorius Albinas Gulbinskas yra rašęs, kad tuo metu net buvo priimtas specialus Seimo nutarimas taisyti kelius, kuriais buvo vežiojamas paštas per Kauną į Prūsiją ir Žemaitiją. Būtina sąlyga - karčema.
Keliai ir jų atnaujinimas XVII-XVIII amžiuje
XVII amžiuje svarbiausiais Lietuvos vieškeliais pašto karietos traukė į Maskvą, Lenkiją ir Prūsiją. Šie vieškeliai pamažu tapo pašto traktais. XVIII amžiaus pabaigoje, Lietuvai tapus carinės Rusijos dalimi, pašto susisiekimas pertvarkytas, pradėta vežioti daugiau keleivių. Keliai buvo apsodinami keturiomis beržų eilėmis, šalia kasami grioviai vandeniui.
Kelionių infrastruktūra ir kelių patobulinimai XIX amžiuje
XIX amžiaus pradžioje buvo svarbūs ir kiti keliai, kuriais taip pat buvo vežiojamas paštas. Vienas jų - vieškelis dešine Nemuno pakrante iš Kauno į Jurbarką. Tokiuose keliuose buvo pašto stotys - namas su poilsio kambariais keleiviams, raštinė, patalpos vežikams, arklidė, būtinai ir karčema.
Iki Vilniaus kelionė trukdavo apie 1,5 paros, o keliavimo kaina priklausė nuo maršruto. Kelionė iš Vilniaus į Kauną kainavo 2-3 rublius, į Minską - 5-6 rublius. Keleiviai dažnai važiuodavo radionuotomis karietomis ar furgonais, kurie būdavo kruopščiai prižiūrimi ir reguliariai tikrinami.
Transporto priemonės ir jų ypatybės
Geram orui juos tempdavo keturi, orams pabiurus - iki šešių arklių. Furgone tilpdavo iki 15 keleivių. Keleivius vasarą vargindavo tvankumas, o kai kurių tikybų vežikai vargindavo keleivius per dideliu pamaldumu, todėl kelionės užtrukdavo.
Kelionės išVilniaus į Kauną kainavo 2-3 rublius, jos truko 1,5 paros, o į Minską - iki 3 parų. Mokėta ir už ratų sutepimą, važiavimą plentu, keltus ir tiltais, taip pat už ratų tepimą ir ekipažo paruošimą. Kai kuriais atvejais keleiviai galėjo naudotis nuosavomis karietomis, kurios gerokai pagreitindavo keliones.
Kelionių greitis ir kainos
Ekstra pašto greitis plente siekė 10 varstų per valandą, o paprastu keliu - 8 varstus. Kurjerinis greitis buvo aukštesnis - 16 varstų plentu ir 12,8 varstų paprastu keliu. Degalų ir aptarnavimo išlaidos buvo gana aukštos, todėl keliones dažnai būdavo galima atlikti tik reguliariai ir suplanuotai.
Arklių ir infrastruktūros reikmės
Kauno pašte buvo privaloma laikyti 60 arklių. Pašto stotyse būdavo laikomi ir atsarginiai arklių papildymui, siekiant užtikrinti sklandų vežimą. Judėjimas keliuose buvo palyginti brangus, todėl kelionės nebuvo itin dažnos arba labai trumpalaikės.
Kelionių statistika ir masiškumas
1857 metais Kauno gubernijos duomenimis, pašto karietomis pasinaudojo 34,9 tūkstančio keleivių. Tauragės plentu važiavo šiek tiek daugiau nei 11 tūkstančių, Ukmergės - Šiaulių rytuose - 9 tūkstančiai, o Kauno - Raseinių - Tauragės vieškeliu - per tris tūkstančius keleivių.
Šiandien Lietuvoje pašto ir keleivių vežimo sistema toliau tobulėja, naudodama modernias technologijas ir transporto priemones. Tačiau istorinis palikimas ir pažanga leidžia geriau suvokti, kaip svarbi buvo mobilumo infrastruktūra šalies vystymuisi ir kultūros paveldo išlaikymui.